ES parama melioracijai: jos paprastai nepaimsi, reikia plėšte išplėšti

Virginija JUŠKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Patvinstantys laukai parodo, kad kažkur netoliese yra užsikimšusios drenažo linijos.

Patvinstantys laukai parodo, kad kažkur netoliese yra užsikimšusios drenažo linijos.

Diskusijos apie šiandienę melioracijos būklę Lietuvoje primena poterių kalbėjimą. Visi juos moka atmintinai, frazės nesikeičia jau kelis dešimtmečius: įrenginiai seni, drenažas laukuose baigia visiškai sugriūti, turėtų patys ūkininkai tuo rūpintis, valstybė stokoja lėšų, Europa nebeišgali paramos didinti, kad tik visai nesiliautų padėjusi, tada bus blogai…
Ūkininkai iki šiol vis dar laukė konkrečių sprendimų, aiškių perspektyvų, apsisprendimo, ar valstybė įrenginius rekonstruos ir tada perduos ūkininkams, ar atiduos tokius, kokie yra dabar, ar išvis atiduos… Besvarstant, belaukiant kai kurie ūkininkai ryžosi veikti ir jau veikia, nebelaukdami gerų naujienų, kai kurie siekia ES paramos ir tai jiems sekasi, kiti pasikliauja tik savo jėgomis. Pasižvalgius po Lietuvą, ūkininkų pasirinkimai labai skirtingi. Kas tai nulemia, ar ūkininkavimo tradicijos, ar gamta, ar subjektyvūs veiksniai?

Kai dingsta iliuzijos

Štai Šiaurės rytų Lietuvos, Panevėžio apskrities rajonų ūkininkai gana aktyviai ir efektyviai sugeba pasinaudoti ES parama melioracijai, šiam regionui tenka bene trečdalis visų ES projektų. Čia ūkininkai sugeba kooperuotis, burtis į melioracijos statinių naudotojų asociacijas. Tačiau ir čia situacija labai skirtinga. Daugiausia asociacijų veikia Biržų, Pasvalio, nemažai Rokiškio, Panevėžio rajonuose, jų yra nuo kelių dešimčių iki pusšimčio, mažiausiai Kupiškio rajone, tik penkios.
Kupiškio r. savivaldybės Žemės ūkio ir bendruomenių skyriaus laikinasis vadovas, patyręs melioracijos specialistas Rimantas Bimbiris teigia, kad į ES paramą melioracijai ūkininkai žvelgia atsargiai dėl sudėtingų paramos gavimo taisyklių, būtinybės kooperuotis, jungtis į asociacijas, tartis su gretimų žemės sklypų kaimynais, o tai sunkiai sekasi, ir dėl savų lėšų stokos, baimės įklimpti į skolas, visos šiandienės sudėtingos žemės ūkio situacijos.
„Šiemet rajono ūkininkų asocia­cijos yra pateikusios tris paraiškas gauti ES paramą, dar ne visi atsakymai gauti, kai kurie ūkininkai dabar jau patys savo lėšomis aktyviau imasi remontuoti drenažą, kiti laukia, kol savivaldybė pagelbės. Per metus mes pajėgūs pašalinti 20–30 avarinių gedimų valstybei priklausančiuose didesnio skersmens rinktuvuose, šiemet jau sutvarkėme 14, dar turime 8 ūkininkų paraiškas“, – teigė pašnekovas.
Poreikis būtų gerokai didesnis, bet yra vienas geležinis argumentas – ribotos lėšos, šiemet tokiems avariniams gedimams tvarkyti savivaldybei skirta tik 37 tūkst. Eur, o visi melioracijos darbai yra ganėtinai brangūs.

Sugundo ir neduoda

Biržų r. ūkininkai bene aktyviausiai naudojasi melioracijai skirta parama. Per visą ES paramos laikotarpį nuo 2007 m. iki šiol įvykdyta bene 40 projektų. Pernai rudenį ir šį pavasarį pateikta po 10 paraiškų, rudenį patvirtintos septynios paraiškos, naujausių įvertinimų rezultatų dar nėra. Melioracijos statinių naudotojų asociacijų čia veikia arti pusšimčio.
Biržų r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus inžinierius Rimantas Šikšnys, prabilęs apie europinius projektus, sunkiai tvardo emocijas: „Per 40 metų dirbu melioracijos sistemoje, bet tokių sudėtingų apribojimų, kokie yra dabar, norint gauti valstybės pagalbą, nebuvo niekada. Atrodo, kad valdininkams svarbiausia yra atkratyti kuo daugiau pretendentų, kad neliktų konkurencijos stipresniems ūkininkams. Realiai pajėgūs parama pasinaudoti valdantieji 500 ir daugiau hektarų, mažesnieji, nesugebantys naudotis skaitmeninėmis technologijoms, internetu, yra bejėgiai, tarsi šių dienų beraščiai. Sudėtingos paraiškos, pertekliniai reikalavimai, daugybė dokumentų, viskas brangu, reikalingos didžiulės lėšos.“
Biržų savivaldybė tokius europinius projektus remia 3 proc. projekto vertės (tiek paremia ir Kupiškio r.), ūkininkas turi pridėti savo 17 proc., parama avansu siekia 50 proc., vadinasi, ūkininkas turi pats turėti savo pinigų arba imti paskolą. Anot R. Šikšnio, šiuo tokiu sudėtingu metu, kai pienininkai ypač skursta, kai krinta visų žemės ūkio produktų supirkimo kainos, parama turėtų būti reali, kuo paprasčiau paimama, o dabar ją reikia tiesiog išplėšti.
Pašnekovas pateikė tokį pavyzdį: šiuo metu dvi biržiečių asociacijos, kurių projektai jau patvirtinti, negali pradėti darbų ir nežinia, kada galės. Asociacijos įsipareigojusios sutvarkyti po 10 km melioracijos griovių. Reikia gauti su grioviu besiribojančių žemių savininkų sutikimą. Kiek tų savininkų yra? Ogi beveik šimtas. Kur juos sugaudyti, lauke atsistojus pašaukti?.. Gyvena savininkai arba jų paveldėtojai ne tame pačiame kaime, o galbūt Alytuje, Kaune ar net Londone.. Jų adresų ar koordinačių niekur gauti neįmanoma, valstybės institucijos, kurios tai žino, neišduoda, sako, negali, duomenų apsauga neleidžia.
„Ar valdininkai, rengiantys paramos taisykles, tokių problemų nežino? Peršasi mintis, kad viskas sąmoningai daroma tam, kad liktų kuo mažiau tų pretendentų, kuriems tikrai reikia padėti. O valdžios žmonės, politikai gėdina ūkininkus, ko jie tokie apsileidę, neaktyvūs, nepažangūs“, – dažnai ūkininkų išsakomas nuoskaudas atpasakojo biržietis melioracijos specialistas.

Kad vanduo išeitų…

Taigi kas belieka ūkininkams, kurie neįstengia paimti siūlomos paramos? Jie dairosi išmanančiųjų pagalbos. Kupiškyje daugelis pažįsta Julių, patyrusį melioracijos specialistą, jau gerą dešimtmetį remontuojantį smulkius drenažo gedimus. „Ūkininko patarėjo“ pakalbintas, jis be užuolankų iškėlė sąlygą: „Tik neminėkite pavardės, man reklamos nereikia, ir taip prašymų turiu į valias, nespėju.“
Kupiškėnas turi savo JUMZ ekskavatorių, savo sugalvotą ir sukonstruotą įrangą gedimams aptikti ir drenažo vamzdžiams valyti, ji nesudėtinga, bet efektyvi. Kupiškėnas sako, kad pastaruoju metu ūkininkai labiau rūpinasi savo laukų būkle, ypač augalininkyste užsiimantieji, prižiūri paviršinio vandens nuleidimo filtrus, apvalo šulinėlius, juos saugo, kad neužsikimštų, pažymi laukuose vietas.
Didžiausios bėdos susikaupia, kai sklypų savininkai, laukus dirbantys ūkininkai daugelį metų nesidomi dirvų ir pievų būkle, tik tada, kai laukai patvinsta, kai drenažo linijas aklinai užkemša asiūklių, žilvičių, karklų šaknys, kai užpuola bebrai, tada jau ieško pagalbos. Arba ir patys mėgina tvarkyti ir dažniausiai sugadina dar labiau.
„Įprastas kaimo žmogaus požiūris, taupumas, mintis, kad vėliau pasitvarkys, kai turės daugiau pinigų‚ dažnai sukliudo laiku atkimšti drenažo liniją, kol nepatvinę didesni plotai. Dabar tikrai ūkininkai tampa sąmoningesni, susitaria ir su kaimynais dėl darbo ir išlaidų, nes juk drenažo sistemos nėra fragmentinės ar uždaros, dėl vieno apsileidusiojo bėdų gali patirti ne vienas kaimynas.
Anot pašnekovo, Kupiškyje užsiimti drenažo remontu yra patogu dar ir todėl, kad savivaldybės melioracijos specialistai jau yra sukėlę į skaitmenas rajono vietovių drenažo sistemų planus, jie yra kokybiški, tvarkingi, tad labai padeda sparčiau darbuotis laukuose, greičiau aptikti gedimus. Pagalbos į melioratorių kreipiasi ir žemės savininkai, ir nuomininkai, didesni ir smulkūs ūkininkai. Pašnekovo manymu, didžiausia bėda yra kasdienės ir nuolatinės melioracijos įrenginių priežiūros stoka. Nors didžioji dalis melioracijos darbų buvo atlikti prieš 50 ar 60 metų, sudužusių linijų vamzdelių per metus Julius teranda po kelis, bet labiausiai melioracijai kenkia užaugę krūmai, asiūkliai, bebrai, o tie kuriasi ten, kur gerai laikosi vanduo.

Autorės nuotrauka