Eva Pohlke: kelias į Lietuvą – meilės kelias

Daiva Budrienė

Šalies daugiatautiškumas teoriškai suprantamas, tačiau praktiškai sunkiai pajuntamas žmogui, kuris tiesiog nesusidūrė su kitataučiu, gyvenančiu kaimynystėje ar dirbančiu prie gretimo stalo. Kaip jaučiasi Lietuvoje gyvenantys kitų tautų žmonės, žinome tik iš nuogirdų. 
Kaip jie vertina mūsų šalį, ką jai jaučia? Ir kaip juos priimame mes? Lietuvoje ketvirtus metus gyvenančiai lenkaitei tapytojai Evai Pohlke nesunku atsakyti į šiuos klausimus. Ji žino geros savijautos receptų.

Laisvė labai svarbi
Eva gyvena name, kurio langai stebi turgaus vyksmą. „Tikriausiai tik vakare, kai prekeiviai išsiskirsto, gatvė nutyla“, – galvoju ieškodama, kur pastatyti automobilį, ir dairydamasi pasijuntu keisto veiksmo dalyve: aplinkui žmonės garsiai kalba, tempia krepšius, aptaria kaimynus ir politinius įvykius.
Nedidelėje namų svetainėje – daug paveikslų, šiltas židinys, Evos tėvo rankų darbo medinis stalas. Čia gyvena du žmonės ir trys katinai. Pastarieji nugulę sofą ir nenoriai užleidžia vietą šalia. Kai užklydusi katė atsivedė penkis kačiukus, Eva tiesiog pagailėjo ir jos, ir mažylių, kurie dabar yra šeimos nariai. Dryžai margi, kiekvienas su charakteriu, nuo sofos išdidžiai nušoka tik tada, kai šeimininkė pasiūlo jiems papietauti lauke.
Pradedame kalbėtis iš toli, nuo to laiko, kai Eva dirbo Olštyne, mokykloje, kurioje galima įgyti profesiją baigus vidurinę mokyklą: „Dėsčiau meno terapiją, ne tik tapybą, bet ir judesį, teatro meną, spalvų terapiją. Mokėsi žmonės, kurie baigę dirba su vaikais, jaunimu, seneliais, norėjau, kad jie sužinotų, kaip menu galima padėti – ir jiems, ir sau. Tai buvo privati mokykla, todėl galėjau sukurti savo programą.“
Eva mano, kad mokiniai turi patys pasirinkti, ką iš dėstomų dalykų studijuoti. Meno terapija negali būti primesta. Žmogus turi jausti džiaugsmą. Ji visada tai pabrėžė dar ir dėl to, kad jos pačios siela trokšta laisvės, nepriklausomybės: „Žmogus privalo turėti galimybę rinktis. Manau, kad nesu išimtis, nes kiekvienas žmogus turi įgimtą laisvės pojūtį, tik jis gali būti užgniaužtas auklėjimo, tikėjimo ar gyvenimo būdo.“

Bevaisės darbo paieškos
Eva pasakoja, kad ateidavo ir gyvenimo aplaužytų žmonių, kurie bijojo meno terapijos: „Matai, kaip sužaloti mokyklos, nenormalių programų. Juk dalykas, kuris turėtų būti įdomus dėl laisvumo, kūrybiškumo, jiems buvo baisus dėl įvertinimo. Jie kiekvienas turėdavo tą primestos laisvės sampratą: saulytę va taip reikia piešti, debesėlius – taip, o žolytę… Ir tik taip yra gerai, o kitaip – blogai. Aš jiems aiškinau, kad kiekvienas gali būti laisvas, o kūryboje – ypač. Turi taip kurti, kaip myli, jauti, o ne taip, kaip iš tavęs kažkas tikisi. Ir nieko čia nėra juokingo ar kvailo, svarbiausia, kad būtum tikras tuo, ką darai. Aš pati taip jaučiau, todėl ir juos to mokiau.“
Ji labai pasiilgsta to savo darbo. Čia, Lietuvoje, svarbiausia kliūtis yra kalba. Sunki lietuvių kalba. Ji bandė ieškoti darbo. Nors pastangos kol kas nedavė rezultatų, Eva nėra tas žmogus, kuris zyzia. Randa kuo užsiimti ir kartais net neturi laiko su draugais išgerti kavos: „Darbo man reikėtų, kad jausčiausi finansiškai nepriklausoma. Ir kad netrūktų pinigų dažams.“

Svarbiausias kasdienis pasirinkimas
Kiek kilometrų nuo Kauno iki Evos gimtųjų vietų ir koks buvo tas jos kelias į Lietuvą? Ji sako, kad ne tiek ir daug – apie 250 kilometrų, ir pasitikslina: „Juk turi omenyje ne geografinį kelią?“ Juokiasi suprasdama, kad turės papasakoti savo atsiradimo čia istoriją. O ji ir paprasta, ir sudėtinga.
„Visada norėjau pažinti pasaulį, tas tolimų kraštų šauksmas žadino ir taip juntamą laisvės pojūtį, – pradeda atvirauti. – Nuo vaikystės vis girdėjau kalbant apie Lietuvą. Ir ji rodėsi kaip paslaptingas, nepažintas kraštas. Mano giminė – daugiatautė. Tėvai buvo skirtingų kultūrų, religijos, todėl pasaulis atrodė tarsi spalvotas koliažas. Net neabejojau, kad taip ir turi būti. Kaimynai buvo ukrainiečiai, vokiečiai, lenkai, iš Vilniaus krašto. Apie Lietuvą ir skaičiau. Kiekvienas vaikas penktoje klasėje susipažįsta su Adomo Mickevičiaus kūryba ir turi išmokti mintinai didelę jo poemos ištrauką „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko…“ Ir nors žemėlapyje ji atrodo maža, mano, vaiko, mintyse Lietuva buvo didelė šalis. Savo istorija, papročiais didelė.“
Eva sako, kad jos matai yra savotiški: krašto didybė jai niekaip nesusijusi su teritorijos dydžiu. Kaip ir žmogaus: nei turtai, finansinės galimybės ir kontaktai nerodo žmogaus didybės, taip ją auklėjo.
Neseniai ji grįžo iš tarptautinio tapybos plenero Vilniuje. Kolegos dailininkai klausė: „Kuo tu jautiesi šiame gyvenime? Ar būdama lenkė gerai jautiesi Lietuvoje?“ O ji atsako visada vienodai: pirmiausia – žmogumi, paskui moterimi ir pagaliau dailininke. Svarbiausia – kasdienis pasirinkimas: su gėriu ar blogiu rankose eisi.

501Eiti atvira širdimi
2010 metais Evą pakvietė dalyvauti plenere, skirtame Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms. Tai jau buvo trečias toks pleneras, kvietė ir į pirmus du, bet ją baugino karo tema. Nes karas – pirmiausia dvasinė problema, suvokimas, kad žmogus gali žudyti. Ir kiekvienas karas pirmiausia yra tragedija, nes tie, kurie nužudyti, jau niekada neatsikels. O tie, kurie juos nužudė, irgi jau niekada nebebus tokie kaip iki to veiksmo. Todėl džiaugsmas, kad va, laimėtas mūšis, jai buvo greičiau siaubas negu darbų tema.
Tačiau tarsi nujausdama savo lemtį Eva sutiko važiuoti. Susipažino su dviem lietuviais: Linu Demerecku, dailininku iš Varšuvos, jis Lenkijoje gyvena jau dvidešimt metų, ir Gintautu Vaičiu, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku.
Susidraugavo. Paskui Gintautas pakvietė ją į plenerą Lietuvoje, Palangoje. Tai buvo dar viena proga pažinti šalį kaimynę. Gintautas parodė Kauną, o paskui važiavo į pajūrį. Draugai Lenkijoje perspėjo: „Būk atsargi su lietuviais, jie uždari, net nesitikėk, kad puls su tavimi draugauti, būk tam pasiruošusi.“ Tačiau perspėjimai nepasitvirtino, ji jautėsi puikiai, visi lietuviai, su kuriais susipažino, buvo nuoširdūs, o ji juokavo: „Kai kas mano, kad lietuviai yra nedraugiški ir uždari. Kodėl aš jų nesutinku?“
Eva papasakoja padavimą: „Pas mokytoją atėjo du žmonės ir paprašė išmokyti, kaip gyventi. Jis pasiuntė juos abu į tam tikrą vietą ir liepė stebėti aplinką, kad grįžę galėtų papasakoti, ką patyrė. Pirmasis mokinys grįžo pasipiktinęs, kad vieta, kurioje jis buvo, yra baisi ir visi sutikti žmonės – taip pat. Mokytojas paklausė antrojo mokinio, kaip jam sekėsi. Šis tik pasitikslino, kur yra ta baisi vieta. Pasirodo, jie abu buvo nusiųsti ten pat. Tačiau antrasis apie tą pačią vietą pasakojo kaip apie nuostabų gamtos kampelį, kuriame gyvena geraširdžiai žmonės, su kuriais sunku buvo išsiskirti. Tada mokytojas pasakė, kad tai ir yra gyvenimo pamoka – eiti atvira širdimi. Stebiuosi, kai skaitau spaudoje apie tai, kad lietuviai su lenkais nuolat kovoja.“

Kelionė, kuriai turėjo apsispręsti
Ta kelionė, arba kelias į Lietuvą, yra meilės kelias. Ne tokios, į kurią krentama tarsi nuo aukšto kalno, o aplinkui trykšta purslai ir fontanai. Susipažinę ji ir Gintautas Vaičys po truputį, mažais žingsneliais artėjo vienas prie kito. Galima sakyti, meilę užsiaugino abu.
Evai nebuvo labai paprasta priimti sprendimą pakeisti šalį: „Bet aš ir kraštą, ir jo žmones jau pažinau per Gintautą. Susižavėjau juo pirmiausia kaip menininku, filosofu, žmogumi, kuris labai myli savo žemę. Kai susipažinome, turėjome apie pusantrų metų pagalvoti, ar norime būti kartu. Man tai reiškė išsiskyrimą su daugybe artimų žmonių, įprasto gyvenimo ritmo keitimą. Praradau gerą darbą, bet nė kiek dėl to nesigailiu. Lietuvoje atsirado kitų naujų projektų, kuriuose jau galėjome dirbti kartu.“
Kai tik kokioje nors kompanijoje prasidėdavo kalba apie lietuvių ir lenkų susipriešinimą, Eva sakydavo, kad reikia kažką keisti, o ne filosofuoti. Juk galima ką nors produktyvaus daryti, kad tos tautos pažintų viena kitą, labiau suartėtų.
Taip atsirado pirmųjų bendravimo daigų: ji su Gintu surengė kelias bendras lietuvių ir lenkų parodas, įvyko pirmasis lenkų ir lietuvių jaunimo pleneras Jadagonyse. Čia susirinko vaikai, kurie nieko nebuvo girdėję apie Lietuvą, o išvažiavo sužavėti ir kraštu, ir bendravimu. Todėl jie ir nusprendė, kad reikia tiesiog sudaryti galimybę pažinti: „Kiekvienas normalus žmogus tikrai siekia normalių ryšių, ypač su savo kaimynais. Juk tik politikai mums mėgina įrodyti, kad šios dvi tautos priešiškos viena kitai. Norime pakeisti šią nuomonę. Jau pasirašytos sutartys tarp Olštyno ir Kauno, numatytas ir kultūrinis, ir kitoks bendradarbiavimas. Taigi judame draugystės, o ne priešiškumo linkui.“

Turgus po langu
Į turgų greta namų Eva eina apsipirkti. Kaip susikalba? Turgaus prekeiviai labai greitai išsiaiškino, kad ji – užsienietė, jie tik paklausė, ar nors kiek supranta rusiškai. Tačiau susikalba. Geranoriškai: „Taip tikriausiai turėjo būti, kad namai, kuriuose gyvenu, būtų tiesiai priešais turgų. Man dramatiška matyti senutes, nuo septynių ryto ir per šalčius kažką pardavinėjančias vien tam, kad išgyventų, kaip ir regėti barą, kuriame nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro netrūksta lankytojų. Fotografuoju tuos žmones atsargiai, kad jie nesupyktų, neįsižeistų, jų veidai tokie iškalbingi. Už lango turiu visą lietuviškų problemų paletę, nes iš tų moterų pirkti atvažiuoja vyriškiai labai prabangiais automobiliais, jie klausosi rusiškos muzikos visu garsu. Matau ir suprantu, kad tai yra mažas didelio pasaulio atspindys.“
Galbūt surengs dar vieną parodą, tik jau fotografijų? Turi daug eskizų, gali būti, kad atsiras ne tik nuotraukų, bet ir tapybos darbų ciklas.
Užsiminusi, kad kol kas neturi galimybės užsidirbti, Eva sako, kad pinigų jai reikia meniniams sumanymams realizuoti: „Neturiu vartotojiškų poreikių, noro pirkti firminėse parduotuvėse, labiausiai man reikia pinigų dažams, drobėms. Jų trūkumas mane riboja. Draugai juokauja, klausia, kodėl nutapiau tokį mažą paveikslėlį ar negalėčiau didesnio. Atsakau, kad galėčiau ir norėčiau, bet didelė drobė daug kainuoja, o dar jai reikia vietos.“
Apie ką ji svajoja? Norėtų gerai išmokti lietuvių kalbą. Dar – kad galėtų tapyti. Priduria: „Kad būtume sveiki, sakau tai galvodama apie savo šeimą, artimuosius. Kad būtų taika. Dabar, kai tokie reikalai Ukrainoje, man labai blogai. Klausydama įsijaučiu ir man atrodo, kad visa tai vyksta su manimi. Man nesuprantama Rusijos politika, tai būtų tas pats, jei staiga ateitų kaimynas ir lieptų persidažyti namą mėlynai. Ir jei nepaklusiu, jis šaudys. Kai per rusų televiziją parodė siužetą, kad Lietuvoje ir Lenkijoje rengiami Ukrainos ekstremistai, tai juokėmės su Gintu: va, nors dėl vieno dalyko mus sujungė, o ne atskyrė. Norėčiau būti kuo toliau nuo politikos, bet ji vis įtraukia mane. O aš vis noriu jaustis nepriklausoma.“

seimininke Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.