Fondo idėja yra, bet ar ji taps kūnu?

17-oji Vyriausybė iki savo kadencijos pabaigos – 2020 metų – įsipareigojo ne tik perkelti į Kauną Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM), bet ir įkurti agroverslo rizikos valdymo fondą žemdirbių pajamoms nuo pražūtingų gamtos reiškinių, rinkos kainų svyravimų apsaugoti. ŽŪM žada pristatyti išgrynintą kelių atskirų arba vieno bendro fondo idėją. Ūkininkai nenori drausti savo pasėlių nuo sausros. Kodėl jie turėtų patikėti nežinomu fondu? Kaip į jį suburti atvirai priešiškus maisto grandinės dalyvius – gamintojus, perdirbėjus ir prekybininkus?

Veiksminga apsauga

„Rizikos valdymo fondas žemdirbiams turėtų būti patrauklus. Kai draudiesi privačioje bendrovėje nuo meteorologinių reiškinių, moki kasmet, bet jeigu sausra pasėlių neišdegina ar liūtys nepaskandina, nuo gaivalinių nelaimių apsisaugoti išleisti pinigai dingsta. O fonde lieka – po kurio laiko jis gali padidėti tiek, kad nereikės mokėti naujų įnašų. Ir valstybė iš Kaimo plėtros programos gali įdėti į rizikos valdymo fondą iki 70 proc. lėšų. Tai veiksminga ūkininkų apsauga nuo įvairių rizikų, ne tik gamtos stichijų, bet ir kainų bangavimo. Visų pavojų, dėl kurių ūkis galėtų bankrutuoti“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino rizikos valdymo fondo projektą rengęs Žemės ūkio ministerijos Strateginių pokyčių valdymo grupės vyriausiasis patarėjas Vygantas Katkevičius.

Savanoriškas fondas

Parama iš fondo ūkininkams būtų suteikiama, jeigu jie patirtų didesnę nei 30 proc. žalą. „Turimi galvoje ne pražuvę pasėliai. Ūkininkai galėtų atgauti apie trečdalį prarastų pajamų. Fondas visų pirma skirtas žemdirbiams, nes tik jiems valstybė gali atlyginti klimato anomalijų ar rinkos sukrėtimų sukeltus nuostolius. Fondas savanoriškas, jeigu prisidės perdirbėjai, be abejo, jie bus laukiami. Gali būti sektorinių fondų (pieno gamintojų, grūdų augintojų), bet šis kuriamas visiems žemdirbiams. Juk dažnai sunku nustatyti ūkio profilį, paprastai jis būna daugiašakis, buhalterinė apskaita bendra“, – pabrėžė V. Katkevičius.

Pigiau administruoti

Vyriausybės programoje buvo numatyti pačių ūkininkų įsteigti sektoriniai žemės ūkio (pirmiausia augalininkystės, gyvulininkystės) rizikos draudimo fondai, sukaupti iš žemdirbių įmokų, įsitraukiant bankams, draudimo įstaigoms, kritiniais atvejais prisidedant ir valstybei. Rizikos valdymo fondai pranašesni už draudimo įmones, nes pagrįsti solidarumo principu (kiekvieno dalyvio įmokos nedidelės, atitinkančios finansines jo galimybes). Tokius fondus pigiau administruoti.

Skirtingi lūkesčiai

Žemdirbių lūkesčiai, siejami su žemės ūkio rizikos valdymo fondu, skirtingi. Pieno gamintojams daugiausia nelaimių pridaro mažos žaliavų supirkimo kainos, o grūdų augintojams – sausros ir liūtys. Grūdininkai ir pienininkai ilgiausiai su ministerija kalbėjosi apie kuriamą fondą. Daržovių augintojai – ne tokie entuziastingi, nes daržovių sektorius mažas ir rizikingas. Dėl to net draudimo kompanijos su daržininkais sudaryti sutarčių nenori. Bulvių, morkų, kopūstų augintojai būgštauja, kad numatomi rizikos valdymo fondai gali nustatyti panašias sąlygas ūkininkams, kokias nustato Vokietijos bendrovės „Vereinigte Hagelversicherung VVaGpadalinysVH Lietuva, todėl nebus prasmės jiems nešti savo pinigų. Daržovių augintojų asociacija nedidelė – maždaug šimtas narių, tad jie nesitiki surinkti pakankamai lėšų į fondo iždą.

Biurokratinė nežinomybė

„Grūdų sektoriaus pelningumas mažėja, o rizikų daugėja. Tai akivaizdžiai prieštarauja pagrindiniams ekonomikos dėsniams. Tik verslo laimėjimai galėtų skatinti rizikuoti. Pasėlių draudimo sistema neveikia. Įmokos didelės, o nauda menka. Vienintelės Lietuvoje pasėlius draudžiančios užsienietiškos bendrovės lietuviškasis padalinys padeda ūkininkams. Tačiau ne Lietuvos… Lietuvių žemdirbių įmokos – 15 mln. eurų – iškeliavo iš mūsų šalies. Rizikos valdymo fondą įsivaizduojame tokį: dalyvauja žemdirbiai, o fondo reikalus tvarko profesionalus administratorius. Manome, kad turėtų būti draudžiami ne įvykiai, o pajamų lygis. Fondo dalyviai patys nusprendžia, ką vadinti rizika. Draudimo slenkstis (30 proc.), kurį siūlo ministerija, mums netinka. Iš ministerijos projekto neaišku, kaip bus naudojamasi viešaisiais pinigais. Fondo taisyklės turėtų būti kuo liberalesnės. Jeigu jis bus apraizgytas nežinomybe ir biurokratija, joks ūkininkas nenorės prasidėti“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Lietuvos grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovas Ignas Jankauskas.

Pražiopsotas geriausias laikas

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Kazys Starkevičius dar prieš trejus metus kartu su dviem kitais parlamentarais, kurie nepateko į dabartinį Seimą, įregistravo Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo pataisų projektą, pasiūlė įteisinti Žemės ūkio stabilizavimo fondą. „Toks projektas Seimui jau buvo pateiktas, pirmą kartą parlamentarai jam pritarė. Tikėjausi, kad šis ūkininkų paramos būdas, dar vadinamas Solidarumo fondu, bus patvirtintas pernai per Seimo pavasario sesiją. Per Vyriausybės valandas nuolat klausinėdavau premjero, žemės ūkio ministro apie fondą. Deja, pats tinkamiausias laikas jam įsteigti jau praleistas“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ apgailestavo Seimo Kaimo reikalų komiteto vicepirmininkas Kazys Starkevičius.

Jau galėjo skolintis

Anot K. Starkevičiaus, už ilgai nesiliovusių liūčių sužlugdytą 2017 m. rudens sėją Europos Komisija Lietuvai skyrė 9,12 mln. eurų kompensaciją, Sauliaus Skvernelio Vyriausybė pridėjo 9 mln. eurų, 10 mln. grįžo iš Žemės ūkio paskolų garantijų fondo. „Beveik 30 mln. eurų. Labai solidi suma rizikos valdymo fondui įkurti. Iš jo ūkininkai jau galėjo skolintis apyvartinėms lėšoms už nedideles 1 proc. palūkanas. Skolas atiduotų pardavę derlių, baigę investicinius projektus. Žinodami, kad už ūkininkų nugarų – Solidarumo fondas, ir bankai lengviau jiems suteiktų kreditus. Pažiūrėsime, kokią fondo idėją mums Seime pristatys Vyriausybė“, nelabai optimistiškai svarstė K. Starkevičius.

Kas kauptų lėšas?

Lietuvos kaimo ir žemės ūkio plėtros baltojoje knygoje, kurią pasirašė žemės ūkio ministras Giedrius Surplys ir gausus ministerijos socialinių partnerių būrys, išsamiai svarstoma, kad ūkininkai turėtų draustis pasėlius nuo nepalankių klimato reiškinių, ekstremalių situacijų, gyvūnų ligų, dalį draudimo įmokos reikėtų kompensuoti iš biudžeto, ES ir nacionalinę paramą pirmiausia suteikti apsidraudusiems ūkiams. Valstybė įsipareigotų sukurti aiškias taisykles, kokiais atvejais remia ekonominių sunkumų patiriančius ar labai svarbius regionų gyvybingumui agrarinius sektorius. Visgi baltojoje knygoje tik trumpai, atsargiai užsimenama, kad rizikos valdymo fondo lėšas galėtų kaupti visi maisto grandinės dalyviai – gamintojai, tarpininkai, perdirbėjai ir prekybininkai.

Sėdi vienoje valtyje

Parlamentaro K. Starkevičiaus nuomone, žemės ūkio produkcijos supirkėjai, kaip apibrėžia Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, į fondą turėtų perduoti 0,5 proc. išmokėtos sumos už įsigytą iš žemdirbių produkciją (be pridėtinės vertės mokesčio). „Perdirbėjams ir prekybininkams turi rūpėti, kad Lietuvos žemės ūkis nežlugtų. Juk tolesnė pelninga jų veikla įmanoma tik tada, jei išliks ir stiprės ūkininkai“, – įsitikinęs Seimo Kaimo reikalų komiteto vicepirmininkas.

Graži, bet sudėtinga idėja

Dr. Gediminas Radzevičius, Europos regioninės politikos instituto direktorius: „Sudaryti rizikos valdymo fondą – nelengva užduotis. Gana sudėtinga būtų prisidėti kitokiomis, ne viešosiomis (ES) lėšomis. Valstybei tektų vos ne prievolė užsikrauti didžiausią finansinę fondo naštą. Kokius ūkius pirmiausia į jį pakviesti – smulkiuosius, stambiuosius? Fondo nauda konkrečiam ūkiui neaiški. Fondo dar nė iš tolo nematyti, o ūkininkai ir ministerija jau nesutaria, kiek turi sumažėti žemdirbių pajamos, kad ūkiui jau reikėtų padėti. Šalia tiesioginių europinių išmokų sistemos kuriamas dar vienas panašus ūkininkų pajamų palaikymo būdas. Jis nukopijuotas nuo amerikiečių. JAV administracija apdraudžia savo fermerių pajamas ir apsaugo juos nuo rinkos netikėtumų, bet už Atlanto tai nevadinama „pirmuoju bendrosios žemės ūkio politikos ramsčiu“, kaip vadinama Europos Sąjungoje. Nors iš tiesų amerikietis artojas ar gyvulių augintojas gauna tokią pačią paramą, kokios yra ir tiesioginės ES šalių žemdirbių išmokos. Pasaulio prekybos organizacija (PPO) netgi nutarė, kad ES ir JAV pagalba saviems žemdirbiams vienodai iškraipo pagrindinius prekių mainų principus. PPO netgi paragino Jungtines Valstijas atsisakyti žemdirbių pajamų draudimo schemos, o Europos Sąjungą – nutraukti tiesiogines išmokas. Tikiu draudimo sistema – pasėlių nuo stichinių reiškinių ar ūkinių gyvūnų nuo užkrečiamųjų ligų. Kitomis papildomomis ūkininkų pajamų stabilizavimo priemonėmis, taip pat ir šiuo nuolat minimu fondu – ne. Graži idėja, bet kūnu netaps.“

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas