Fotosesija nutiesė kelią į laimę

Kas pasakė, kad stebuklai vyksta tik per Kalėdas? Fotografas Mindaugas Dulinskas įsitikinęs: visos metų dienos tinka geriems darbams, tereikia labai tikėti jų galia. Būtent tai jį atvedė pas dvynes seseris Moniką ir Samantą Juškaites, besiglaudžiančias su mama, jaunesniu broliu ir sesute vieno kambario bute Mažeikiuose.

Prisijungia altruistai
Apie tarptautinį pagalbos portreto projektą „Help Portrait“ Mindaugas sužinojo atsitiktinai: „Lietuvos fotografų bendruomenė nėra labai didelė, todėl įdomesni sumanymai lengvai atrandami. Taip į mano akiratį ir papuolė ši graži iniciatyva.“
Tai 2009 metais amerikiečio Jeremy Cowarto inicijuotas socialinis reiškinys, kai fotografai, stilistai, kirpėjai ir makiažo meistrai vieną dieną per metus skiria savo laiką, techniką ir talentą žmonėms, kuriems šiame gyvenime sekasi mažiau ir kurie apie asmeninę fotosesiją gali tik pasvajoti.
Pagal projekto taisykles visi akcijoje dalyvaujantys specialistai tai daro labdaringai, todėl jų pavardės neminimos. Šia akcija negalima siekti komercinės naudos, nė viena padaryta nuotrauka ar nufilmuota vaizdo medžiaga nenaudojama reklamai ar fotografų darbų aplankui demonstruoti.
Į projektą parenkami žmonės dėl tam tikrų aplinkybių. Tai gali būti vienišos mamos ar vieniši tėčiai su vaikais, daugiavaikės, sunkiau besiverčiančios, socialiai remtinos šeimos, našlaičiai, sergantys vaikai ar suaugusieji, karo veteranai, garbingo amžiaus žmonės ar tiesiog liūdnas jūsų kaimynas.
Remdamasis šia idėja dar praėjusių metų rudenį Mindaugas pirmą kartą nufotografavo Moniką ir Samantą.

ideja

„Mes nieko neturime“
Visiems trims susitikus pirmą sykį, sunkiausia buvo padėti mergaitėms įveikti fotoobjektyvo baimę.
„Iš pradžių ir aš nedrįsau ko nors klausti ar per daug kalbėti, nes atrodė, kad bet kurią akimirką galiu užkliudyti skaudžią vietą ir jos tuoj pat užsidarys“, – pirmąsias akimirkas prisimena Mindaugas.
Galiausiai atrado bendrą temą. „Ar laukiate Kalėdų?“ – nedrąsiai pradėjo pokalbį Mindaugas. „Taip, kas jų nelaukia?!“ – nustebo mergaitės. Paklausęs, ko jos norėtų dovanų, Mindaugas tarsi atsitrenkė į sieną. Monika ir Samanta užsisklendė, tik kelis kartus padrąsinus išsakyti savo svajones, išrėžė: „Nebūna stebuklų!“ Mindaugas nepasidavė: „Būna, galbūt jie labai maži, bet reikia nebijoti pirmiausia jų išsakyti.“
„Norėtume liečiamų telefonų, – vos ne vienu balsu atsakė. – Mes neturime telefonų, tik mama nešiojasi paprastą. Ir kompiuterio neturime. Mes nieko neturime.“ Paskutiniai trys žodžiai Mindaugui smigo giliai. Jie buvo ištarti su tokiu nusivylimu, kad jis greitai suprato – su šiomis mergaitėmis susitiks dar ne kartą ir tikrai pasistengs, kad jų noras išsipildytų.

Mintys tapo darbais
Praėjus kelioms dienoms po fotosesijos, Mindaugas susitiko su dvynėmis antrą kartą, padovanojo joms išryškintą nuotrauką, kaip tai daroma pagal projekto „Help Portrait“ taisykles, ir šia istorija pasidalijo su draugais socialiniame tinkle „Facebook“.
Štai tada įvyko stebuklas! Vos per keletą dienų į Mindaugą asmeniškai kreipėsi daugiau kaip 200 žmonių, kurie suprato, kad labai liūdna, kai keturiolikmečių mergaičių vaikystė sutalpinama vieno kambario bute. Jame jos padeda mamai, prižiūri broliuką ir sesutę, ruošia pamokas, ir atrodo, kad svajonėms tokiame kambarėlyje tiesiog nelieka vietos. Jas paprasčiausiai numarina buities rūpesčiai.
Pagal Mindaugo sumanymą šis projektas yra dviejų etapų: pirmasis – padėti mergaitėms įsigyti tai, apie ką svajoja, antrasis – nupirkti būstą. Pirmasis etapas buvo labai sėkmingas, švenčių proga jos gavo išmaniuosius telefonus, kompiuterį, daug kitų dovanų, net gimtadienio tortus, be to, buvo išspręstos ir dvynių regos problemos.

Perkainojo vertybes
Tiesa, Mindaugas ypač pabrėžia, kad šios dovanos nebuvo „tiesiai į rankas paduota žuvis vietoj meškerės“. Jis daug ir kantriai bendravo su mergaitėmis, šnekėjosi apie jų mokymosi rezultatus ir priėjo prie bendro sutarimo: Samanta ir Monika sąžiningai lankys pamokas, stengsis būti aktyvios mokykloje.
„Esu kategoriškai prieš, kad visi pinigai ir daiktai būtų iš karto atiduodami. Neįvertintų. Atiduoti viską – lyg tą akimirką padėti ir pamiršti. Šeima pasidžiaugtų, greitai viską išleistų ir lauktų dar vienos dienos, kada vėl pasiseks. Tokia pagalba tikrai nepadeda“, – įsitikinęs fotografas.
Padėdamas mergaitėms Mindaugas ir pats perkainojo gyvenimo vertybes: „Kai matai vargingai gyvenančią šeimą, kuriai trūksta ir tam tikrų socialinių įgūdžių, ir minimalių finansų valdymo žinių, kai žmonės neturi nuomonės apie paprasčiausius dalykus, greitai imi vertinti visai ką kita.“
Prie šios gerumo akcijos prisidėję žmonės mažeikiečių šeimai aukojo ir pinigų, ir daiktų, ir net baldų. Tad dabar sėkmės šypsnio laukia antrasis sumanymo etapas – už likusius suaukotus pinigus kovo pabaigoje Mindaugas aukcio­ne bandys nupirkti daug erdvesnį dviejų kambarių butą Juškaičių šeimai.

Sizifo darbas
„Daug kas manęs klausia, kodėl ėmiausi tokio Sizifo darbo, – sako M. Dulinskas. – Dažnas nustemba, kad tai darau savanoriškai ir be jokio atlygio. Visos suaukotos lėšos, išlaidos registruojamos ir įtraukiamos į apskaitą. Visiems aukojusiems žmonėms nuolat teikiu informaciją, kas ir už kiek yra perkama mergaitėms. Be to, man padeda dar keli žmonės, kurie konsultuoja teisiniais klausimais.“
Kaip ir visų projektų „Help Portrait“, pirminis ir pagrindinis Mindaugo tikslas buvo parodyti, kaip maži dalykai gali padaryti žmones laimingus, tačiau viskas pasisuko labai netikėtai.
„Pagalbos portreto projektas tapo realia pagalba žmonėms, bet, manau, labiausiai pagelbėjo tikėjimas, kad jiems įmanoma padėti. O nuoširdi žmonių reakcija į tai stebina iki šiol“, – prisipažįsta labdaros projekto iniciatorius.
Na, o mergaitės ar patikėjo stebuklais? „Aš jų to neklausiau, – prisipažįsta Mindaugas, – bet dar tikrai turėsiu galimybę paklausti. Dabar svarbu sulaukti aukciono, jį laimėti, įrengti ir padovanoti butą. Tik nujaučiu, kad po to bus dar vienas etapas. Nežinau koks, bet esu įsitikinęs, kad ir tada jiems reikės pagalbos. Suprantu, kad šios šeimos neišgelbėsiu, jų nepakeisiu. Viena žinau – kol galiu padėti dvynėms ir paskatinti jas eiti gyvenime tinkama kryptimi, tai ir darysiu.“

Indrė Levickytė

image descriptionPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.