Gauromečiai: bitei – nektaras, žmogui – vaistas

– Nenašiose dzūkų žemėse šiemet sodriai žydėjo ožkarožės, dar vadinamos gauromečiais, – pasakoja Metų bitininkas Algis Milius, – tai ir medingieji, ir vaistingi augalai.

Pats saldžiausias Bičiulio teigimu, tai ypač vertingas, dirvai nereiklus augalas. Jo sąžalynų gausu ne tik Druskininkų, Lazdijų apylinkėse, bet ir visame pietvakariniame Lietuvos regione. Metų bitininkui A. Miliui atitaria ir žinomas apiterapeutas Sigitas Vasiliauskas. Iš hektaro gauromečių bitės gali prinešti 300–500 kg medaus. Kanados šiaurės regionų bitininkai giriasi iš hektaro gavę net toną medaus. Pasak A. Miliaus, tokie pranešimai artimi tiesai – gauromečiai duoda daug nektaro net tokiu oru, kai liepos ar baltieji dobilai visai jo neišskiria. Be to, jie žydi liepą, rugpjūtį ir net rugsėjį, kai daug medingųjų augalų jau būna peržydėję. Metų bitininko A. Miliaus teigimu, grynas gauromečių medus beveik bespalvis arba truputį žalsvas, malonaus skonio ir aromato. Įpylus į stiklinę atrodo, lyg stiklinė būtų tuščia. Greitai kristalizuojasi stambiomis kruopelėmis. Susikristalizavęs būna baltas. Patyrę degustuotojai teigia, jog gauromečių medus – pats saldžiausias. Gauromečiai bitėms duoda ir duonelės.

Nakties gėlė Botanikai ožkarožę dar vadina ir gauromečiu. Šį pavadinimą augalui XIX a. sugalvojo pirmojo lietuviško kalendoriaus autorius Laurynas Ivinskis. Senovės baltų legenda pasakoja, jog kadaise už nuodėmes dievai žmonėms pasiuntė baisių ligų. Jų negalėjo išgydyti net žyniai. Žmonės meldė pasigailėti, bet dievai buvo akli ir kurti. Žmonių maldas išgirdo vienintelė nakties deivė Lada. Sidabriniu laivu ji atplaukė per naktinį dangų ir pasėjo žemėje vaistinių augalų sėklų. Anksti ryte pirmasis išsiskleidė gauromečio žiedas. Ir dabar siauralapiai gauromečiai yra daugiau nakties nei dienos augalai: nakčiai jie nesuskleidžia žiedų – laukia naktinių drugių, kad šie sušoktų meilės šokį. Lietuvoje siauralapis gaurometis (Epilobium angustifolium) vadinamas keletu vardų – ožrože, ožkarože ir net kazoku. O siauralapiu gauromečiu pavadintas dėl to, kad kartu su sėklomis išaugina ir „gaurus“, kuriuos vėjas nešioja dešimtis kilometrų po laukus ir miškus. O su jais keliauja ir sėklos. Siauralapiai gauromečiai – mūsų kraštų augalai: jie auga tik Šiaurės pusrutulyje. Kuo toliau į Šiaurę, tuo gausiau. Lietuva – kone piečiausia jo natūrali augavietė. Tiesa, gauromečių galima rasti ir, pavyzdžiui, Austrijoje, tačiau ten jie auga tik Alpių kalnuose, 2 tūkst. m aukštyje virš jūros lygio.

Gamtos stebuklas Pasak Metų bitininko A. Miliaus ir apiterapeuto S. Vasiliausko, gauromečius galima laikyti gamtos dovanotu stebuklu – maistinėmis savybėmis su jais negali lygintis nė vienas maisto produktas. Juose yra medžiagų, kurios pakelia nuotaiką ir praskaidrina protą, tačiau, priešingai nei kofeinas, nedirgina ir nealina sveikatos. Tad gauromečių arbata galima pakeisti kavą ir arbatžoles. Unikalus medžiagų rinkinys lemia šio augalo vaistines savybes: tiek daug mikroelementų nėra jokiuose kituose augaluose. Bičiulių teigimu, amerikiečiai jaunas gauromečių šaknis vadina laukiniais šparagais. Anksti pavasarį jie kasami, nulupami ir valgomi žali arba virti. Jauni lapai valgomi kaip salotos ir dedami į sriubas. Aliaskoje gyvenantys eskimai gauromečių stiebus konservuoja ruonių taukuose ir taip juose išsaugo vitaminą C per ilgą žiemą. Jie šį patiekalą vadina pahmeyuktuk. Jis apsaugo eskimus nuo skorbuto – ligos, kai dėl vitamino C trūkumo ima opėti ir kraujuoti gleivinės, vėliau kraujosruvų atsiranda raumenyse ir vidaus organuose, iškrinta dantys, galiausiai netekęs daug kraujo žmogus miršta. Sibiro ir Tolimųjų Rytų gyventojai gauromečių šaknis išdžiovina, paskui mala ir naudoja kaip miltus – kepa blynus, duoną. Iš gauromečių stiebų pinamos stiprios virvės ir net audžiama medžiaga drabužiams. Austrai jų gaurus maišydavo su vilna ir megzdavo kojines. Gaurų prikimštos pagalvės ir čiužiniai ypač minkšti, ant jų miegant sapnuojasi tik malonūs sapnai.

Neįtikėtinai vertingi Gauromečiai yra vieni labiausiai bitininkų vertinamų augalų. Pavyzdžiui, Rusijoje į taigą, kur negali privažiuoti joks transportas, sraigtasparniais atskraidinamos bičių šeimos, kad surinktų gauromečių medų. Medunešiui pasibaigus, žmonės pasiima pilnus medaus korius, o bites palieka likimo valiai, nes skraidinti atgal yra pernelyg brangu. Apiterapeuto S. Vasiliausko teigimu, gauromečių teikiama nauda yra akivaizdi, bet retai garsinama. Gauromečiuose vitamino C yra 10 kartų daugiau nei citrinose, todėl tinka peršalus, esant silpnam imunitetui. Išdžiovintų lapų arbata subalansuoja nervų sistemą, sudirgusius ramina, nusiminusiems kelia nuotaiką, suteikia energijos. Be to, gauromečiai gydo skrandžio ir virškinimo sistemos, šlapimo takų ligas ir ypač tinka vyresniems vyrams, iš kraujo šalina toksinus, tinka apsinuodijus maistu ir alkoholiu, išsekusiems padeda atgauti jėgas, tinka profilaktikai nuo inkstų akmenų, stip­rina plaukų šaknis, slopina galvos skausmus, normalizuoja kraujospūdį, didina lytinę potenciją, padeda nuo dantų ėduonies ir kt.

Puslapį parengė „ŪP“ korespondentas Justinas ADOMAITIS

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.