Geras žemdirbys iš savęs niekada nieko nevagia

Šalies žemdirbiai gerai pažįsta Nikolajų Danilčenko – visuomet linksmą, išmintingą ūkio vadovą, agrarininką, skaičiuojantį 55-uosius darbo stažo metus ir nė neketinantį lėtinti tempo. Vaikystėje tapęs našlaičiu, grūdintas Ukrainoje siautėjusio holodomoro (sovietų valdžios išprovokuoto badmečio), tarnybos kariuomenėje metu patekęs į laisvės nepamiršusią Lietuvą, čia pasiliko, baigė agronomijos mokslus, sukūrė šeimą ir patyrė būties pilnatvę dirbdamas žemės ūkyje, vadovaudamas agroverslo įmonėms, burdamas aplink save bendražygius. Derybų situacijose N. Danilčenko, kaip pieno gamintojų atstovas, stengiasi išlikti racionalus ir diplomatiškas, tačiau šmaikščių argumentų visuomet pilnos ne tik kišenės, bet ir užantis. Tuo dažniausiai jis ir nuginkluoja verslo partnerį.

Rūpestis pieno ūkio ateitimi

 „Kiekvieną mėnesį didelės grupės kooperuotų pieno gamintojų vardu kalbuosi su žalio pieno supirkėjais ir kaskart patiriu, jog pieną atiduodame pusvelčiui, – sako žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ valdybos pirmininkas N. Danilčenko, – viešai žinoma, jog penkios didžiosios pieninės saviškiams už pieno kilogramą moka po 20 euro centų, o už įvežtinį iš kitų šalių – po 26. Prieš keletą ar keliolika metų pieno perdirbimo bendrovių pelnus krovė „kibirinis“ pienas, bet dabar jis traukiasi. Nebelikę mažų fermų, o netrukus sektorių paliks ir stambesni pieno ūkiai.“

Pasak N. Danilčenko, agrarinis sektorius tiesiog užprogramuotas rizikoms. Augalininkystės ūkiai dažniau skaičiuodavo pelnus, o pienininkystė visuomet balansuodavo ant nuostolių ribos. Pieno gamybos kaštus retai padengdavo mokama kaina ir iš Europos Sąjungos bei valstybės biudžeto gaunamos tiesioginės išmokos. Nebūtų apmaudu, jeigu verslo partneriai ar maisto grandinėje nuo fermos iki stalo dalyvaujančios šalys (ūkininkas, pieno perdirbėjas, prekybininkas) sutartų dėl sąžiningo galutinio produkto kainos pasidalijimo.

Visą straipsnį skaitykite ŪP Nr. 101, p. 1-2-3

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas