Geriausios šimtmečio knygos vaikams ir jaunimui jau keliauja į elektroninę „Vyturio“ biblioteką

Kaip nepasiklysti šiuolaikinių medijų platumose?

Šiandien visos ES bendrijos mastu pelnytai didžiuojamės, kad esame puikiai kompiuterizuota šalis ir kad net atokiausiose vietovėse gyvenančius Lietuvos gyventojus pasiekia spartusis internetas. Tiesa, kol kas teturime santykinai nedaug entuziastų, kurie elektroninėje erdvėje skaito ne tik naujausias pasaulio žinias, bet ir grožinės literatūros knygas. Vienas tokių žmonių – vertėjas, vaikų ir jaunimo literatūros propaguotojas Arūnas ŠILERIS, prieš kelerius metus ne tik pats pamėgęs elektroninę knygą, bet ir ėmęsis iniciatyvos šia knyga „užkrėsti“ Lietuvos jaunuomenę ir elektroninėje erdvėje atgaivinti kadaise gyvavusią „Vyturio“ leidyklą.
Apie elektroninės knygos privalumus, jos specifiką bei iššūkius, su kuriais tenka susidurti skaitmeninant grožinę literatūrą, su „Vyturio“ leidyklos vadovu Arūnu ŠILERIU kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Rasa PRASCEVIČIENĖ.

– Pateiksiu paprastą, bet, manyčiau, daugeliui rūpimą klausimą: kas tai yra elektroninė knyga?
– Elektroninei knygai apibūdinti, ko gero, tiktų paprastas žemiškas palyginimas, jog tai tarsi lėkštė ir patiekalas joje. „Lėkštės“ funkciją šiuo atveju gali atlikti ir specialus įrenginys, t. y. elektroninė skaityklė, ir stacionaraus ar planšetinio kompiuterio ekranas, ir mobilusis telefonas. O „patiekalas“ yra suskaitmenintas tekstas, kurį skaitytojas parsisiunčia iš elektroninės leidyklos ar bibliotekos. Naujausios, populiariausios elektroninės knygos gali būti ir kiek brangesnės, bet paprastai šis knygos variantas yra apie 30 proc. pigesnis nei popierinis. Yra ir visiškai pigių knygų. Be to, elektroninėje erdvėje kuriama vis daugiau bibliotekų, kurios leidžia skaityti neribotą kiekį knygų už tam tikrą mėnesinį mokestį.
– Kuriose pasaulio šalyse elektroninės knygos šiandien yra populiariausios? Kas šio formato knygas dažniausiai renkasi?
– Rinkos lyderiais tebeišlieka JAV, o Europoje – Jungtinė Karalystė.
Pasaulyje praktiškai visas reikš­mingiausias skaitmenines ino­­vacijas yra sukūrę amerikiečiai – „Apple“, „Google“, „Facebook“. Pir­mąją ir iki šiol geriausia tebelaikomą elektroninę skaityklę „Kindle“ taip pat sukūrė JAV kompanija „Amazon“. Skaičiuojama, kad šiuo metu JAV elektroninės knygos jau užima apie 25 proc. visos knygų rinkos. Ten ypač populiarūs elektroniniai leidiniai, kurių turinį sudaro vien tekstas – t. y. vadovėliai, žodynai ir pan. Panašiai rinka „dėliojasi“ ir Jungtinėje Karalystėje, kurią visa kita Europos dalis bando vytis. Didėjant elektroninių knygų pasiūlai, tobulėjant technologijoms, keičiasi ir jų skaitytojų auditorija. Prieš keletą metų būtų buvę galima teigti, jog tai labai imlus, naujovių ieškantis vartotojas, tačiau dabar taip nėra.
Daug kur jau nieko nebestebina, kad elektroninę knygą planšetiniame kompiuteryje, mobiliajame telefone ar skaityklėje skaito ir senjorai. Man elektroninių knygų skaitytojas – visų pirma pažangaus ir atviro mąstymo žmogus, suprantantis, kad informacijos pateikimo forma nėra tokia svarbi kaip turinys.
– Kaip pats susidomėjote elektronine knyga? Ir kodėl ėmėtės grožinės literatūros, skirtos būtent vaikams ir jaunimui, leidybos?
– Nuo vaikystės labai mėgstu skaityti ir visada domėjausi, ką naujo šioje srityje siūlo pasaulis. Kadangi tenka nemažai keliauti, elektroninę skaityklę, į kurią galima parsisiųsti norimą tekstą, įsigijau skaitiniams anglų kalba prieš kelerius metus. Sužavėjo, kad įsigyti naują knygą gali vienu mygtuko paspaudimu iš banko kreditinės kortelės pervedęs kelis eurus ar dolerius. Taigi didelis elektroninės knygos privalumas vien tai, kad nereikia pačiam eiti į knygyną ar laukti, kol norima spausdinta knyga bus atsiųsta paštu.
O aplinkybės, kodėl ėmiausi vaikams ir jaunimui skirtų knygų leidybos, iš tiesų labai žemiškos. Mano sūnus Jonas buvo gal ketvirtokas, kai jam ėmė kilti sunkumų gauti vieną ar kitą knygą, kurią perskaityti buvo užduodama mokykloje. Paaiškėdavo, kad knyga išleista seniai, knygyne jos nenupirksi, o ir bibliotekoje nėra. Tad ką daryti? Tiesa, dalis moksleiviams privalomos ar rekomenduojamos perskaityti nuskenuotos grožinės literatūros kūrinių ir tuomet „plaukiodavo“, ir dabar „plaukioja“ internete, tad juos galima tiesiog „susimeškerioti“ pačiam arba paprašyti, kad „laimikį“ elektroniniu paštu atsiųstų klasės draugas. Tačiau vaikams šis variantas nėra patrauklus, nes neprofesionaliai nuskenuoti puslapiai nėra kokybiški – vienas kreivas, kitas – neryškus. O apie kokybiškas iliustracijas šiuo atveju apskritai negali būti nė kalbos.
Taip kilo mintis leisti elektronines knygas, kad vaikai negalėtų pasakyti, jog vienos ar kitos knygos neperskaitė todėl, kad jos negavo. Beje, mokytojai ir bibliotekininkai, įsibėgėjus elektroninei leidybai, ateityje taip pat neturėtų turėti preteksto teiginiams, kad vaikai neskaito todėl, kad stinga jiems skirtos literatūros. Šiuo metu nemaža dalis knygų, įrašytų į moksleiviams privalomųjų arba rekomenduojamųjų sąrašus, „Vyturio“ leidyklos elektroninėje bibliotekoje jau yra suskaitmenintos.
– Minėjote, kad elektroninės knygos privalumas – šią knygą lengva įsigyti, ji pigi. Kokių dar privalumų (o gal ir trūkumų) ji turi?
– Elektroninę skaityklę su šviečiančiu ekranu labai patogu skaityti, nes nereikalingas papildomas patalpos apšvietimas, be to, galima reguliuoti šrifto dydį. Specialistai tvirtina, kad skaityklės puslapius lengviau nei popierinius gali vartyti ir negalią turintys žmonės. Žodžiu, žmogus gali skaityti kada nori ir kur nori – atostogų metu, paplūdimyje, lėktuve. Esu apskaičiavęs, kad elektroninės knygos skaitytojo mėnesio abonementas kainuoja tiek, kiek kainuotų degalai ir laikas nuvažiuoti iki bibliotekos ar knygyno.
Manyčiau, jau praeityje ir tie laikai, kai namų lentynose išrikiuoti knygų tomai buvo laikomi puošmena ir atspindėjo jų savininko tam tikrą statusą visuomenėje. Nors dažnas nė neslėpdavo, kad šių knygų nei skaitė, nei rengiasi skaityti. Be abejo, širdžiai mieloms, kokybiškai išleistoms, gražiai iliustruotoms spausdintoms knygoms turi būti vietos kiekvienuose šiuolaikiniuose namuose, tačiau nuo pramoginio turinio vienkartinių skaitinių, dūlančių lentynose, tikrai gali padėti išsivaduoti elektroninė knyga. Taigi tai dar vienas jos privalumas. O štai jos trūkumo neįžvelgčiau nė vieno, nes savo funkciją suteikti žmogui galimybę skaityti ši knyga atlieka puikiai.
– Esate pirmosios mūsų šalyje elektroninės leidyklos steigėjas. Kas skatina „rištis“ prie kadaise gyvavusios „Vyturio“ leidyklos pavadinimo?
– Kai ėmiausi šio darbo, klausimo, ką skaitmeninti – detektyvus, fantastinę literatūrą ar vertingiausias knygas, kurios dvasiškai turtintų ir augintų jauną žmogų, man net nekilo. „Vyturio“ leidykla, leidusi išties vertingas knygas vaikams ir jaunimui, buvo įsteigta 1985 m. ir gyvavo gerą dešimtmetį. Šiandien šios leidyklos knygų skaitytojai jau patys augina atžalas, tad atgaivinti ir pratęsti gražaus ženklo gyvavimą man atrodė simboliška. Tačiau paaiškėjo, kad „Vyturio“ logotipas – stilizuotas paukštelis – tiesiogine šio žodžio prasme ilgą laiką kybojo ore. Ženklo autorių Kostą Katkų pavyko surasti senelių globos namuose ir su juo geranoriškai susitarti dėl ženklo perleidimo, tačiau užsienyje gyvenantys dailininko artimieji bei būrys vietinių valdininkų netrukus subruzdo domėtis, ar tik nepasielgiau neteisėtai…
– Kaip Jūsų veiklą, kurią šiandien veikiau galima įvardyti pilietine iniciatyva nei verslu, vertina Lietuvos rašytojai, kurių kūrinius planuojate skaitmeninti, bei mirusių kūrėjų autorinių teisių paveldėtojai?
– Elektroninė knyga kūrėjui leidžia lengvai atgaivinti visą kelių dešimtmečių kūrybos bibliografiją ir pristatyti ją skaitytojams iš naujo. Nes Lietuvoje yra tikrai nemažai gerų knygų, tarp kurių ir moksleiviams privalomų perskaityti, kurios buvo išleistos prieš 20–30 metų ir vėliau nė karto neperspausdintos. Todėl didžioji dalis rašytojų atsiradusia nauja galimybe pasiekti plačią skaitytojų auditoriją tikrai nuoširdžiai džiaugiasi.
Bet yra ir tokių, kurie ją vertina skeptiškai, esą knygos „per daug išplis“. Bet juk kūriniai ir buvo rašomi tam, kad plistų! Įstatymas reikalauja autorines teises į kūrinį saugoti 70 m. Lietuvoje autorių kategorijai tenka priskirti bent penkis „žaidėjus“. Tai knygos autorius, dailininkas, galbūt jų teisių paveldėtojai, o verstinių knygų atveju – ir vertėjas bei užsienio leidykla, išleidusi kūrinio originalą. Taigi jei autorius yra seniai miręs užsienietis, išleisti jo veikalą, tarkime, V. Šekspyro „Sonetus“ ar M. Tveno „Tomo Sojerio nuotykius“ originalo kalba nėra jokių sunkumų. Tačiau jei norime lietuviškų šių kūrinių vertimų, privalome tartis su vertėjais.
Knygų versle autoriams ir vertėjams (ar jų teisių paveldėtojams) paprastai mokamas tam tikras procentas nuo pardavimo. Mes esame tik kelio pradžioje ir trijų žmonių komanda dirbame vedami praktiškai entuziazmo. Be abejo, tikimės, kad vaikai ir vyresni moksleiviai, kurie yra ypač imlūs naujoms technologijoms, elektroninę knygą pamėgs ir ateityje ji išpopuliarės. Tačiau šiandien kalbėti apie kokį nors pelną iš leidybos dar tikrai anksti – sumokėjęs 3–5 Eur mėnesinį mokestį šiuo metu „Vyturio“ bibliotekos skaitytojas gali skaityti tiek knygų, kiek nori. Taigi skaitytoją turėtume dar keliolika metų auginti ir brandinti visi drauge.
Be abejo, norėtųsi, kad Lietuvos rašytojai, vertėjai ir dailininkai iš elektroninės leidybos finansinės naudos gautų jau šiandien, tačiau pirmiausia siūlau retoriškai patiems savęs paklausti: ko galime realiai tikėtis šiuo metu, kai Lietuvoje leidžiamų elektroninių ir popierinių knygų santykis tebėra vienas su keliais šimtais? Kalbant apie iššūkius verta paminėti, kad neretai užsienio leidyklos sutinka suteikti elektroninės leidybos teises tik tuo atveju, jei kartu būtų leidžiama ir spausdinta knyga. Be to, vertimą užsakiusi vietos leidykla dažnai perima visas vertimo teises dešimtmečiui ar ilgesniam laikui vien tam, kad elektroninė knyga apskritai nepasirodytų.
Iš suplanuoto skaičiaus iki šiol esame suskaitmeninę apie šimtą knygų.
Norėtųsi šį darbą tęsti kuo sparčiau, tačiau išties nemenkas stabdys yra su autorių teisių apsauga susiję niuansai – reikia susirasti rašytojus, vertėjus, o jei šie mirę – autorinių teisių paveldėtojus ir su jais susitarti.
Vaikiškas knygas norėtųsi ir iliustruoti, nes šiuolaikinės technologijos iliustratorių meninę kūrybą taip pat leistų pademonstruoti gerokai kokybiškiau, nei spauda tai galėjo padaryti prieš 20–30 metų.
Pastebiu, kad didžioji dalis Lietuvos rašytojų ir vertėjų yra labai geranoriški. Tarkime, tokie garsūs kūrėjai kaip Violeta Palčinskaitė, Kazys Saja, išgirdę pageidavimą skaitmeninti jų kūrinius, nedvejodami paspaudė ranką ir palinkėjo sėkmės.
Didysis stabdys yra paveldėtojai, kurie už pasinaudojimą autorinėmis teisėmis tikisi uždirbti įspūdingas sumas. Bet juk jų artimas žmogus visų pirma rašė tam, kad jo kūryba būtų skaitoma ir žinoma. Deja, tikėtina, jog dalį knygų, kurių kūrėjų ir vertėjų autorinių teisių paveldėtojai nesutiks leisti suskaitmeninti, uždengs kitos knygos. Ir priminti skaitytojams šių kūrėjų vardus po kelių dešimtmečių bus tikrai labai sunku.
– Ar elektroninėje „Vyturio“ bibliotekoje bus tik tos knygos, kurias buvo išleidusi senoji vienvardė leidykla?
– Tikrai ne. Netolimoje ateityje skaitytojams tikimės pasiūlyti apie tūkstantį vertingiausių lietuvių ir užsienio rašytojų kūrinių. Už pagalbą esu ypač dėkingas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros tyrimų skyriaus vedėjai Onutei Kaladienei, padėjusiai sudaryti geriausių per pastarąjį šimtą metų lietuvių kalba išleistų knygų vaikams ir jaunimui sąrašą. Tai knygos, įvairių leidyklų išleistos abiem šalies nepriklausomybės laikotarpiais ir sovietmečiu. Kadangi daug skaitau anglų kalba, nuolat ieškau ir naujų, į lietuvių kalbą dar neišverstų „perliukų“, kurie ateityje taip pat galėtų papildyti „Vyturio“ bibliotekos „lentyną“. Tačiau į ją niekada neturėtų patekti laikomos vertingomis, bet nuobodžios knygos, žudančios vaikų smalsumą ir norą skaityti. Taip pat stengsimės išvengti knygų, kuriose trūksta vertybinių akcentų. Trumpai tariant, knygų apie vampyrus ar zombius „Vyturio“ bibliotekoje nebus.
– Viešojoje erdvėje nuolat pasigirsta minčių, kad išpopuliarėjusios elektroninės knygos ateityje visiškai pakeis spausdintines. Ar iš tiesų dėl to turėtume nerimauti?
– Mano manymu, svarbiausia, kad skaitytojas greitai ir lengvai galėtų pasiekti gerą knygą. Ir jokios priešpriešos tarp elektroninio ir spausdintinio jos varianto neturi būti. Tyrimai rodo, kad žmonės, dažniau skaitantys elektronines knygas, daugiau įsigyja ir popierinių. Manau, kad abi šios skaitymo formos viena kitą papildo ir formuoja svarbiausią dalyką – įprotį skaityti. O įvairias „apokaliptines pranašystes“, tikėtina, modeliuoja tie, kam šiuo metu pelną neša tradicinė leidyba.

Autorės nuotrauka

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Rašinių ciklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros tarybos administruojamas Kultūros rėmimo fondas.

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.