Giedrius Savickas: „Ir septyniasdešimties lipsiu ant stogo žiūrėti fejerverkų“ (nuotraukų galerija)

„Vien dėl Giedriaus Savicko žiūriu“, – prisipažįsta daugelis žiūrovų, kalbėdami apie televizijos laidas, serialus, filmus. Tikrus benefisus LRT muzikiniame projekte „Auksinis balsas“ surengęs 36-erių aktorius tuščiai nesimėgauja populiarumu. Jis vis dar stengiasi rasti aktorinio meistriškumo raktą. „To neišmokstama, vienintelis būdas – kuo daugiau patirti gyvenime“, – įsitikinęs G. Savickas.

Man patinka juokauti
Kokie Jums buvo praėjusieji metai? Jie nepagailėjo įvertinimų – tapote „KINFO apdovanojimų 2016“, kuriuose balsuoja išskirtinai tik žiūrovai, Metų aktoriumi.
Metai buvo geri, kaip ir ankstesnieji, įdomūs darbais ir vaidmenimis. Apdovanojimų nesureikšminu, man svarbiau, kokius žmones sutikau, į kokias keliones išvykau. Likimas suvedė, turėjau progą paspausti ranką, pasikalbėti su tokiais žmonėmis kaip istorikas Alfredas Bumblauskas, rašytojas Liudvikas Jakimavičius. Džiaugiuosi pasikalbėjęs su žmonėmis, kurių įdomu klausytis. Metus matuoju pažintimis, darbais, pasiektais rezultatais.

Daugelis žiūrovų laidą „Auksinis balsas“ pamėgo dėl puikaus Jūsų ir Andriaus Rožicko dueto. Ar daug repetavote, ar tiesiog sutapo vidinės bangos?
Prieš laidą tikrai nerepetavome, kažkaip vienas kitam tinkame. Mes mėgaujamės gerai leisdami laiką. Mums tai nėra kankynė. Prieš laidą kartais tingisi, be to, atrodo, kad vėl tas pats, tie patys žmonės, ką naujo besugalvosi. Bet pasidarai sau ir žiūrovams smagią šventę. Mėgstu daug judėti, sportuoti, todėl man nesudėtinga pašokti ar padaryti suktuką. Pramoginės laidos vedėjas neturi būti kalbantis kelmas.

Neretai žiūrovai turi išankstinę nuostatą apie aktorių: jeigu jis juokingas, nesvarbu, ką ir kaip vadintų, vis tiek juokiasi. Ar nesusidūrėte su tokia publikos reakcija?
Aš kaip tas Joniukas melagėlis, kaip sakoma, vilkas avis pjauna ir į žmones žiūrėdamas juokiasi. Kai buvau jaunesnis, teko vaidinti viename spektaklyje dviese su Rolandu Kazlu. Siužetas rimtas, drama tarp sūnaus ir tėvo, bet, ką tik R. Kazlas bepasako, žiūrovai juokiasi. Tik paskui publika surimtėjo, suprato, kad nėra iš ko juoktis. Pasitaiko, kad žiūrovai ateina į teatrą su išankstine nuostata, inercija iš matytų laidų ar dar ko nors. Jie neįsiklauso į kūrinį, iš anksto nusiteikia tam tikroms emocijoms.
Žinoma, aktorius turi savo amplua. Neišgyvenu, kad esu toks, koks esu. Man patinka juokauti. Nesistengiu specialiai būti rimtas, nes man atrodo, kad būtų dar juokingiau. Aš savęs tokio nekūriau, už mane tai padarė gyvenimas, nieko nepadarysi. Ir ačiū, kad mane tokį sukūrė, man gerai. Svarbiausia, kad nenuliūdinu žmonių, kažko neprisidirbu, tada tai būtų blogai.
Nuo vaikystės buvau linksmas. Labai pasiilgstu mokyklos, man ten buvo taip linksma. Visą laiką su draugais juokdavomės, labai norėdavau eiti į mokyklą. Ir šeimoje visada stengiamės pajuokauti, ką nors linksmo prisiminti, papasakoti. Nereikia bėgti nuo tų pajuokavimų.

Neiškeisčiau mamos virtuvės į nieką
Senuosius metus LRT žiūrovai palydės su Jūsų vedama laida, kurioje skanaujate baltąją mišrainę. Kodėl lietuvis negali be šios mišrainės?
Taip, valgau šaukštu iš viso bliūdo. Tokios mūsų šventės, iš neturėjimo ką valgyti mes visada persivalgome. Balta mišrainė turi savo žavesio, ne tik dėl skonio, bet ir dėl pjaustymo. Mama pjausto visą dieną. Per šventes visada gaminame šią mišrainę. Anksčiau žirneliai buvo deficitas, bet sudėdavo, ką turėdavome: morkų, bulvių, majonezo. Primityvus patiekalas, sumaišai ir viskas.
Šiandien buvau LRT kavinėje, pilna įvairiausių patiekalų, o cepelinai jau pasibaigę. Vadinasi, visi mėgsta lietuviškus patiekalus. Ir man patinka, kad jau gyvenu 36-erius metus, o per Kalėdas ant stalo yra šližikų, kisieliaus, baltos mišrainės. Jei valdžia ištesės pažadus ir vaikams nupirks tautinius rūbus, tai tegul visoms šeimoms ir baltos mišrainės duoda.

Vaikystėje nebuvote išrankus, svarbu pavalgyti. Gal dabar tapote gurmanu?
Esu visai ne gurmanas. Neskiriu laiko maisto gaminimui. Mano mėgstamiausia kavinė – Vilniuje senoji sultininė. Ten stovi tokie apvalūs stalai, prie kurių valgai stovėdamas. Man patinka, kad ten tikras sultinys, balandėliai, naminė sriuba, kotletas su bulvių koše. Tai mano geriausia kavinė. Priešingai nei visas pasaulis, kuris „hamburgerizuojasi“, esu labai paprastas.
Aišku, jeigu yra skanaus maisto, man įdomu paragauti. Keliaudamas visada pasidomiu nacionaliniais patiekalais. Vieno garsaus kulinaro, restorano šefo paklausiau, kas yra tas skanus maistas? Jis pasakė: „Nuvažiuok pas savo mamą ir pavalgyk.“ Jeigu kokioje nors šalyje turi draugų, paprašyk jų, kad nusivestų į namus ir mama pavaišintų, tada žinosi tikrą nacionalinių patiekalų skonį. Neiškeisčiau mamos virtuvės į nieką. Man skaniausia mamos balta mišrainė, kaip ir šaltibarščiai. Nors šie patiekalai paprasti, visi daro iš tų pačių ingredientų, skonis kiekvienoje šeimoje skirtingas.

Kaip žmogus, atsisakęs alkoholio, ką patartumėte išsiblaivyti negalinčiai tautai?
Visi daug kalba apie alkoholį, bet pamiršo pagrindinį dalyką – žmogų. Svarstoma apie alkoholio pardavimo valandas, reklamos draudimą, laipsnių mažinimą, o apie žmogų nieko nekalba. Bet kaip ir BMW – geras automobilis, tik vairuotojas blogas, taip ir alkoholis nieko blogo nedaro, kai padedi ant stalo. Bėda atsitinka tada, kai alkoholio išgeria. Suprantu, kad apie tai kalbėti nepopuliaru, nes reikia daug lėšų. Be to, nieko staiga nepakeisi. Žmonės staiga nenustos gerti, o dėl visokių apribojimų, draudimų dar daugiau gali gerti.
Turime kalbėti apie jauną žmogų, kuriam reikia užsiėmimų. Ačiū Dievui, kad atėjo ES pinigai, kurie investuoti į įvairias sporto bazes – juk viskas buvo uždaryta. Jaunimui reikia veiklos, jam reikia sportuoti, kad smegenys suktųsi, kad neturėtų laiko net galvoti apie alkoholį. Reikia neuždaryti moksleivių vasaros stovyklų – aš užaugau moksleivių vasaros stovykloje Karklėje. Ten ir dabar dirbu vadovu – ji likusi vienintelė, visos panaikintos, jų vietose viešbučiai pastatyti. Niekam nerūpi, kad jaunas žmogus neturi kur pasidėti. Žinau, kad Islandijoje buvo didelė alkoholizmo problema, bet po penkerių metų 50 proc. sumažėjo, nes pradėjo veikti sporto būreliai, baseinai, pripirkta muzikos instrumentų – viskas jaunimui nemokamai.
Alkoholis nedaro atskirties – vienodai geria ir turtingi, ir skurdžiai. Visai nesvarbu, kada ir kaip pardavinės: jei norės, vis tiek nusipirks. Žmogus yra priežastis, o ne alkoholis. Juk ne visi geria, net jeigu ir stovi butelis ant stalo.
Žinoma, reklamą reikia uždrausti. Dabar formuojama tokia nuostata, ypač jaunimui, kad jeigu nesi išgėręs net alaus, nesi fainas. Alus jau tapo neatsiejama vasaros, poilsio prie ežerų dalimi.
Nesu kategoriškai nusistatęs prieš alkoholį. Galima išgerti, bet nereikia gerti. Reikia pažinti save. Jei nemoki pilotuoti lėktuvo, juk nesėsi prie šturvalo. Jei nemoki gerti, tai ir negerk. Jei žmogus išgeria vyno taurę ar alaus bokalą ir tai netrukdo gyventi, nieko blogo. Juk tai tradicinė atsipalaidavimo forma. Nors ne alkoholis turi mažinti nervinę įtampą. Visur ir visada turi būti saikas – piniguose, tiesų sakyme, turėjime, net ir tikėjime. Tai, kas be saiko, išauga į fanatizmą.

Galiu leisti sau prabangą gyventi Lietuvoje

Dalyvavote UNICEF Lietuva misijoje Tanzanijoje ir Haityje. Pamatėte baisų skurdą, kuo praturtino šį patirtis?
Įdomų žodį pavartojote, kuo gali praturtinti skurdas? Paradoksas, bet tai pamatęs iš tiesų dvasiškai praturtėji. Žinojau, kad ten žmonės neturi ko valgyti, bet nesitikėjau pamatyti tokio skurdo. Man sunku nusakyti žodžiais, nes tai neįvardijama. Sakoma, kad apie skurdą nešnekama, skurdu gyvenama. Mes galime daug ką kalbėti, bet tai bus tik tušti žodžiai. Kaip ir ką sakytume apie karą, tai būtų melas. Karą reikia išgyventi, tada suprasi, kas tai yra.
Negaliu nupasakoti, ką išgyvena vaikai tose skurdžiose šalyse. Daugelis mūsų turėtų pasimokyti iš jų, kurie dar neprarado orumo, pagarbos vienas kitam. Tuo požiūriu jie nėra skurdžiai, jie net turtingesni už mus. Ypač vaikai, kurie mokosi mokykloje ir labai gerbia mokytoją, tėvus. Švietimas jiems yra vienintelė išeitis gyvenime ir jie labai nori mokytis. Kiekvieną rytą jie gieda himną šalies, kuri jiems nieko nedavė. Bet jie užaugę nori padėti kitiems – mergaitės svajoja tapti vienuolėmis ar gydytojoms. Ir jie nesiskundžia, nes neturi laiko, reikia išgyventi. Mes daug labiau skundžiamės – telefono modelis paseno ar panašiai. Net ne skundžiamės, o tiesiog vaitojame.
Žinoma, ir pas mus yra vargingai gyvenančių, kuriems reikia padėti. Vienos draugės bendradarbei rinkome pinigus, kad įsirengtų šildymą. Bet tai ne tas skurdas. Kai per misiją užėjęs į žmonių būstą nusivaliau kojas, man sako, ką jūs darote – tai mano vaiko lova – ant žemės patiesaliukas padėtas… Mums sunku būtų įsivaizduoti. Dalyvavimas toje misijoje parodė mano vietą gyvenime – esu toks išpindėjęs.

Bet ir Jūs ne visada buvote garsus aktorius, dirbote paprastus darbus Švedijoje.
Švedijoje dirbau 2–3 mėnesius, kai buvau studentas. Iš pradžių rinkau grybus, veždavau į supirktuvę. Paskui dažiau namus, kasiau duobes, akmenis rinkau, tvarkiau aplinką. Paprastas, sunkus darbas, bet jo nebijau, man patiko. Turiu tokios patirties. Parsivežiau šiek tiek pinigėlių, striukę, kelnes nusipirkau.
Apie emigraciją niekada negalvojau. Labai gerai gyvenu Lietuvoje. Kol galiu sau leisti Lietuvoje gyventi, tol ir leidžiu sau šitą prabangą.

Vienas geriausių gyvenimo potyrių

Kokiomis patirtimis apdovanojo Sant­jago de Kompostelos piligrimų kelias?
Keliavome su drauge, kurios svajonė buvo pereiti šiuo keliu. Kiekvienam žmogui rekomenduoju tai padaryti. Tai vienas geriausių mano gyvenimo potyrių. Gali eiti kokiais tik nori tikslais – nebūtinai religiniais. Iš pradžių pakanka suprasti, kad nori eiti. Ten sutinki labai daug jaunų, smalsių žmonių iš viso pasaulio.
Tikrai nėra sudėtinga kasdien nueiti apie 30 kilometrų. Kartais sunkiau nuo sofos pakilti. Ne kiekvienas žmogus žino, kad gali perplaukti vandenyną, bet paskęsta baloje. Kai eini piligrimų keliu tris paras per lietų, nesiskundi, o namuose pasižiūri pro langą – lyja, niekur neisiu. Patogus gyvenimas iš mūsų padaro netikusius žmones.
Ir mobilieji telefonai mūsų nepadaro protingesnių. Mes tampame dar kvailesni, nes viską už mus padaro. Sakoma, kad internetas atveria mums visą pasaulį. Kai pagalvoji, neduok Dieve, keliauti internete, ten iš viso nėra pasaulio, tai tik apgaulė. Atrodo, kad internetu visur buvom, bet iš tiesų – niekur. Tai tik trumpos informacijos šiukšlės, nieko neatsimeni, ką skaitei visą dieną. Mes turime būti ne stebėtojai, o šios Žemės gyventojai.

Jūsų tėvelis buvo keliautojas, Jūs irgi mėgstate keliauti, ar pakanka to, kad su teatro gastrolėmis visą pasaulį išmaišėte? Ar pildote tėvelio ženkliukų kolekciją?
Su gastrolėmis aplankiau 60 šalių, iki tolimos Australijos. Kovą skrisime vaidinti į Taivaną, po gastrolių pasiliksiu ir dvi savaites praleisiu Japonijoje.
Ženkliukus renku su šalių pavadinimais, vėliavomis. Atsivežu iš visų šalių, kuriose lankausi. Tėtis buvo surinkęs tarybinių respublikų ženkliukų kolekciją. Dabar jie kitokie, spalvoti, gražūs. Tėčio svajonė buvo aplankyti Ameriką, bet nespėjo: kai atsidarė sienos, jis mirė.
Tęsiu jo tradiciją, jau sukaupiau apie tūkstančio ženkliukų kolekciją. Susegiau juos ant lininio audeklo – bus pakabinti garbingoje vietoje, kai namuose pasibaigs įkurtuvės.

Gyvenate užmiestyje. Traukia gamtos ramybė?
Įsikūriau toliau nuo Vilniaus, nes man pasiūlė įsigyti namą. Labai patinka būti gamtoje, bet įsitikinau, kad esu miesto žmogus. Gyvenau Vilniaus senamiestyje penkiolika metų ir dabar man trūksta miesto. Jei turėčiau didelę šeimą, gyventi užmiesčio name būtų labai gerai. Mano namas itin gražioje vietoje, per kiemą teka Neris, vasarą čia tikrai gera. Mėgstu būti vienas, bet tarp žmonių, todėl gyvensiu Vilniuje, Vingio parke prie tos pačios Neries upės. Man atrodo, kad tai idealiausias variantas – ir miestas, ir ramybė. Ir vienkiemis, ir kaimelis. Mėgstu, kad netoliese kažkas šiurentų, žinočiau, kad netoli yra kaimynų. O dabar pro langą pasižiūrėjęs nematau, kaip apsirengę žmonės vaikšto – nežinau, koks oras. Ketinu kraustytis po dviejų mėnesių.

Man norėtųsi pabudimo metų

Ar Jums reikšminga Naujųjų metų šventė?
Man patinka ši šventė, nors iš anksto, kur sutiksiu Naujuosius metus, neplanuoju. Daug metų nešvęsdavau, kažkada buvau ir vienas pasilikęs namuose. Bet nuo vaikystės laukdavau naujametinių fejerverkų. Būdamas vaikas darydavau bombioškes iš salietros. Dabar pats nešaudau. Tik gaila, kad per pastaruosius dvejus Naujuosius buvo apsiniaukę, debesys užstojo spalvotas šviesas. Nors kai šaudo šventiniu laikotarpiu, petardų keliamo triukšmo nemėgstu. Bet per Naujuosius visa šeima lipdavome ant stogo, ir tikrai tai buvo stebuklas. Man atrodo, kai man bus septyniasdešimt, vis tiek lipsiu ant stogo, žiūrėsiu šventinius fejerverkus, ir nieko čia nepadarysi.

Nuo Naujųjų metų daugelis mėgsta duoti įžadus, ką nors gyvenime keisti. Pavyzdžiui, Jūs pasižadėjote pradėti rūkyti, tik pažado netesėjote.
Kiti pasižada mesti rūkyti, bet niekas nemeta, todėl ir aš nepradėjau. Sausio 2-oji – sulaužytų pažadų diena. Geriausia ką nors pradėti nuo pirmadienio, nes kitais metais bus labai daug pirmadienių.

Sutiksime Gaidžio metus. Kaip manote, kokie jie bus?
Gaidys – labai gražus, lietuvių mitologijoje reikšmingas ir stiprus paukštis, tik dabar jo pavadinimui suteikėme neskanių atspalvių. Anksčiau žmones žadindavo gaidys. Man norėtųsi pabudimo metų.

Mokausi pagrindinio dalyko – ramybės

Kas gi Jums yra prasmingas, geras laikas?
Laisvu laiku mėgstu popietės miegą. Vasarą laisvu laiku važiuoju prie jūros, moksleivių stovykloje dirbu su jaunimu, tiesiog bendraujame, darome renginius. Laisvas laikas, kai gali važiuoti į kelionę, knygą paskaityti.

Ar turite mėgstamą knygą, kurią nuolat atsiverčiate?
Esu selindžeristas, kaip sako literatūrologai, jei neturi ką skaityti, skaityk Selindžerį. Mano mėgstamiausia – Džeromo Selindžerio „Franė ir Zujis“. Iš šiuolaikinių rašytojų atradau Michailą Šiškiną. Visiems siūlau skaityti Sigito Gedos dienoraščius „Žydinčių bulvių sapnai“ – tai sarkazmas, humoras, lyrika, įžvalgos kiekvienai dienai.

Scenoje atrodote jautrus ir sau, ir aplinkai. Ar ilgametė patirtis neužaugino storesnės odos, vis dar jaudinatės?
Labai jaudinuosi, nuo jaudulio būna taip, kad likus dienai iki pasirodymo turiu didelių skrandžio problemų. Nežinai, ko laukti iš savęs. Niekada taip nebus, kad nesijaudinčiau, nes visą laiką vyksta kas nors naujo.

Ar iki šiol išmokstate ką nors nauja?
Vienu metu tiek daug lankiau užsiėmimų, kad vos suspėjau – baseinas, badmintonas, buriavimas. Jachta perplaukiau per Atlantą. Tai buvo pirma tokia didelė kelionė, bet tikrai ne paskutinė. Nors patekome į tokią baisią audrą, kad išlipęs į krantą galvojau, daugiau nenorėsiu plaukti. Bet vėl traukia jūra, esu vandens žmogus. Mane traukia ir Klaipėda, kada nors ten sugrįšiu gyventi.
Viską noriu išmokti. Kuo daugiau mokaisi gyvenime, tuo labiau tobulėji kaip aktorius. Nežinau, kaip išmokti gerai vaidinti. Tokių vadovėlių nėra, tai būtų visiška nesąmonė, nes mes visi skirtingi. To neišmokstama, vienintelis būdas – kuo daugiau patirti gyvenime. Mokausi pagrindinio dalyko – ramybės, išlikti kuo ramesnis visose gyvenimo situacijose.

Rita Šemelytė

Vytenio Radžiūno ir Giedriaus Savicko asmeninės nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.