Gimtojo krašto trauka: sugrįžę iš Anglijos įkūrė ūkį (nuotraukų galerija)

Irma ir Donatas Indruliai penkiolika metų plušėjo Anglijoje: dirbo ne tik fabrike, prižiūrėjo senelius, neįgaliuosius, Donatas net aštuonetą metų dirbo apsaugininku banke. Kai užplūsdavo tėvynės ilgesys, sakydavo, kai pasens, sugrįš į Lietuvą, nusipirks sodybą prie ežero ir mėgausis ramybe. Bet vieną kartą abu ryžtingai tarė: nelauksime senatvės, važiuojame į gimtąjį kraštą dabar, kol dar jauni ir turime jėgų kurti savo ūkį. Abu kilę iš Šiaulių, todėl norėjo gyventi netoli savo artimų žmonių.
Šiaulių rajone netoli Varputėnų Irma ir Donatas nusipirko gyvenamąjį namą, 10 ha dirbamosios žemės ir 10 ha miško. Jiems patiko graži vieta atokiame Šilkalnio kaime: sodyba po senais medžiais, aplinkui kalvelės, miškai, netoli teka Ventos upė.
Prieš dvejus metus Indruliai pradėjo ūkininkauti. Žavi jaunųjų ūkininkų darbštumas ir noras sukurti pažangų ūkį.

Pabandė auginti daržoves
Irma ir Donatas pasakojo, kodėl jie nusprendė ūkininkauti. Motyvas labai žemiškas: Anglijoje uždirbdavo europietišką atlyginimą, todėl nenorėjo bet kokio darbo už minimalią algą, nenorėjo būti suvaržyti, priklausomi nuo viršininkų. Penkiolika metų padirbėję Anglijoje, įgiję įvairios patirties, žinojo, kad kurs savo ūkį, norėjo būti savarankiški, dirbti sau ir dėl savęs, todėl įregistravo jaunojo ūkininko ūkį. Ryžtingas Irmos ir Donato sprendimas: ką patys padarys, tą ir turės, iš nieko nelauks malonių, nereikės kam nors lenkti nugaros, kam nors pataikauti. Jie norėjo laukų erdvės, gražios gamtos ir tikrojo darbo sau ir dėl savęs.
Pirmaisiais ūkininkavimo metais pabandė auginti bulves ir svogūnus. Apie žemės ūkį neturėjo žinių, taip pat įgūdžių. Puolė skaityti specialiąją literatūrą, internete ieškojo atsakymų, klausė kaimynų patarimų. Abu kibo į darbus išsijuosę, įsigijo traktorių, plūgų, kultivatorių, daržovių kombainą. Užaugino pirmąjį derlių. Bet kilo didelių problemų – sunku buvo realizuoti užaugintą produkciją. Žinovai pasakytų: tikriausiai rinkos subtilybės pakišo koją. Atsisveikino su daržininkyste ir nutarė nusipirkti avių, laikyti pulką paukščių. Daržovių kombainas tegul palauks geresnių laikų.

Platūs užmojai
Pro pravertas tvarto duris į kiemą išneria keli mažutėliai ėriukai. Donatas ir Irma stveria bėglius ir neša atgal į tvartą. O ten šmirinėja net 54 maži vilnų kamuoliukai – tiek ėriukų jau atvedė 45 avys. Donatas šypsosi: dar bus ėriukų, ne visos avys atsivedė. Keletas ėriukų neatsitraukia nuo Irmos, mat ji silpnesnius girdo iš buteliuko, du liko be mamos, kitiems neužtenka avies pieno.
Jaunieji ūkininkai planuoja laikyti 100 ėriavedžių, statys naują erdvų tvartą. Nieko nelaukdami kurs verslo projektą, gal pavyks gauti finansinę paramą ūkio plėtrai. Ūkininkų užmojai dideli: nori įsigyti šienavimo technikos, avims ganyti, pašarams ruošti reikės didesnių plotų, todėl planuoja pirkti ir dirbamosios žemės.
Netoli ėriavedžių su kelių dienų ėriukais nedideliame garde – dvi baltos ožkos. Jas laiko pienui. Svetimus balsus išgirdusios triukšmingai klegėti pradėjo žąsys ir antys. Prieš Kalėdas turėjo apie 30 žąsų, draugams dovanojo po kalėdinę dovaną. O buvusių šeimininkų kalvėje jaunieji ūkininkai įkūrė vištidę – ten dabar kudakuoja keliasdešimt vištų ir gražuolis gaidys.

Ir darbas, ir hobis
„Mes kol kas tik investuojame į savo ūkį. Mums ūkininkavimas – ir darbas, ir hobis, ir gyvenimo būdas. Smagu gyventi kaime, kokia tyla ir ramybė. Čia geriau nei Anglijoje. Šeimos stalui – sveikas maistas iš mūsų ūkio“, – filosofiškai nusiteikę
I. ir D. Indruliai. Irmai patinka siūti, bet kol kas nelieka laiko tam pomėgiui, nes daug darbų ūkyje.
Šiaulių r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Emilija Rimeikienė gyrė jaunuosius ūkininkus Indrulius už darbštumą – per dvejus metus jie tvirtai įsikabino į žemę, stebėtinai sparčiai imasi žemės ūkio darbų. „Po dešimties metų čia bus didelis gyvulininkystės ūkis, Irma ir Donatas atkakliai siekia savo tikslo“, – sakė vedėja E. Rimeikienė.

Aldona SIREIKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos