Gintautas Labanauskas: mesk į priekį, kad rastum

Uždaras LSMU ligoninės Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos Onkologijos ir hematologijos skyrius. Taip saugomasi infekcijos. Tačiau jaukus, spalvingas, kaip ir slaugytojų drabužiai. Taip stengiamasi išsklaidyti slogią ligonių nuotaiką. Čia visada laukiama svečių iš Gintauto Labanausko labdaros ir paramos fondo. Kaskart jie apsilanko ne tuščiomis, su dovanėlėmis ir mažiesiems ligoniams, ir mamoms.

Senelio gerumo universitetai
Gintautas Labanauskas – Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas, savo vardo labdaros fondo įkūrėjas, dažnas svečias klinikose. Nors fondas įregistruotas 2002-aisiais, bet labdara Gintautas užsiima labai seniai.
„Mokiausi iš senelio Petro, vasarodamas kaime. Jis buvo Smetonos laikų pasienio policininkas, labai charizmatiškas, įtaigus, išmintingas žmogus. Doras ir sąžiningas. Azartiškas, mane išmokė ne tik šachmatais žaisti, bet ir įvairių kortų žaidimų, fokusų, gudrybių. Kai eidavome dulkėta kaimo gatvele, senelis vis pasilenkdavo ir ką nors pakeldavo nuo žemės: tai kelias kapeikas, tai seną peiliuką. O aš eidavau šalia ir nieko nerasdavau. Paklausiau, kodėl taip yra. Senelis pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė: „Tau dabar septyneri, o man beveik dešimt kartų tiek. Visą gyvenimą eidamas mėčiau į priekį, už tai dabar randu.“ Nesupratau, ką ir kaip galima mėtyti, tad jis paaiškino: „Padėk žmonėms, ateis laikas, kai tai sugrįš.“
Senelis Gintautą dar vaikystėje išmokė padėti: paduoti vandens trokštančiajam, talkinti šieną grėbiant, kitam gal tik ranką paspausti ir pasakyti gerą žodį. Pagalba žmonėms ir yra mėtymas į priekį.

Cukruotą bandelę – perpus
G. Labanauskas įsitikinęs, kad tai, ką daro Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos skyriuje, nėra altruizmas, o pats natūraliausias egoizmas: padėk kitam, kad nelaimė aplenktų tave. Sako, dažnai susimąsto, kodėl taip elgiasi.
„Tiesiog tai yra manyje, – paprastai paaiškina. – Man buvo gal devyneri. Labai mėgdavau pacukruotas, kieta plutele bandeles. Jos kainavo po aštuonias kapeikas. Kai kartą atėjau jų pirkti, prie kioskelio stovėjo berniukas, kuriam trūko kelių kapeikų. Kadangi neturėjau daugiau pinigų, tiesiog atlaužiau pusę bandelės ir padaviau. Vadinkim tai labdara, gerumu, šiluma, kaip tik nori, bet aš taip išmokytas elgtis. Taip elgiasi ir mano sūnus. Jis nėra niekada pats vienas suvalgęs saldainio. Visuomet dalijasi.“

Gintautas svarsto, kad gal dabar tokioje sustabarėjusioje visuomenėje pavojinga taip auklėti vaikus, nes daug kas savus auklėja kaip vilkiukus: atimk iš to, kuris yra silpnesnis, kad iš tavęs neatimtų tas, kuris yra stipresnis. „Tačiau juk siekiame būti inteligentai. Tikri, – ir santūriai paaiškina. – Įsiminė vieno Antrojo pasaulinio karo bataliono chirurgo žodžiai: „Kad žmogus taptų inteligentiškas, nepakanka išmokyti jo laikyti dešinėje peilį, o kairėje – šakutę. Turi išaugti bent penkios skaitančios klasikus kartos.“

„Visada pasirenku netylėti“
„Esu labai apsikrovęs darbais ir jaučiu, kad apvaginėju savo sūnų, – apgailestauja G. Labanauskas. – Ne aš vienas toks, dabar visi sukasi darbuose kaip voverės. Jei auklėti imasi seneliai, nėra taip blogai, tačiau jei gatvė, tai ji paprastai išmoko ne pačių geriausių dalykų. Ir tai prisiminti turi ne tada, kai ateina laikas mirti, bet anksčiau. Daug pastangų nereikia – pakanka grįžus iš darbo negulėti prie televizoriaus su sumuštiniu rankoje ir neklausyti, ką protingo pasakys kalbančios galvos. Vien tik atsisakius televizoriaus lieka marios laiko.“
Su sūnumi Vytautu ir žmona Raimonda jie keliauja, buriuoja, žaidžia lauko tenisą. Kartu vaikšto po senamiestį ir kalbasi apie viską. Vytautas – pirmo kurso studentas, būsimasis teisininkas, jie turi apie ką pasikalbėti.
Gintautas apgailestauja, kad tėvų įskiepytas supratimas apie socialinį teisingumą kai kada net pakenkia materialinei šeimos gerovei: „Manyje labai stiprus tas jausmas ir kartais pridaro nemalonumų, ypač kai negaliu nutylėti. Nesibodžiu pasakyti, ką galvoju, bet kam – ministrui, premjerui, partijos vadui. Tai nesustiprina mano pozicijų. Tačiau kai savęs paklausiu, koks pasirinkimas yra geresnis: daryti tai, kas prieštarauja sąžinei ir nemiegoti naktimis, ar pasakyti tiesą į akis, visada pasirenku netylėti. Negaliu toleruoti neteisybės, gerbiu save ir noriu gerbti aplinką.“

Apkasų patirtis
„Man svarbiau kasdien būti žmogumi, o ne kaupti turtus, – tikina G. Labanauskas. – Galima pavydėti jūrinės jachtos, bet nebūtina jos turėti, nes gali paprašyti draugų ja paplaukioti. Aš išmokau džiaugtis ir patekančia saule, ir pliaupiančiu lietumi. Mane to išmokė gyvenimas ir žmonės. Visi dabar pyksta ant rusų, o aš pažįstu labai daug gerų rusų, kurių negaliu nei pamiršti, nei išbraukti iš draugų sąrašo.“
Nejučia sugrįžtame į sunkius, bet užgrūdinusius laikus. Ketverius su puse metų Gintautas praleido tarybinėje kariuomenėje, Rusijos gilumoje, pusiaukelėje tarp Maskvos ir Uralo. „Buvo labai sunku ne todėl, kad ten speigas, žvarbūs vėjai. Jaučiausi išrautas iš namų, kuriuose mama kas rytą mane palepindavo blyneliais, paklausdavo, ar man gerklės neskauda, ar nereikia pagalvės po galva padėti… Pasijutau kaip šunelis, išmestas į šaltą vandenį. Padėjo būtent rusai, susiradau draugų, susipažinau su tikrais vyrais ir pats toks tapau. Ir dabar palaikau ryšius su jais. Nereikia absoliutinti, Lietuvoje irgi yra ir niekšelių, ir gerų žmonių. Kad juos pažintum, reikia tam tikrų situacijų, kuriose žmonės puikiai atsiskleidžia. Buvau Afganistane, ten ramiai vakarieniaujant visi būdavo labai drąsūs. Tačiau kitą dieną, kai aplink sproginėja granatos, tie drąsuoliai bijo galvą pajudinti ir dreba kaip lapai. O koks visai smulkus vaikinas, kuris iš vakaro nesididžiavo savo drąsa, tempia du kartus didesnį už save sužeistą žmogų. Grįžęs iš Afganistano ir išgirdęs šventinį saliutą, didžiulėmis valios pastangomis susiturėjau nenukritęs ant šlapios žemės – pabudo instinktas išgyventi.“

Kodėl per audrą lūžta ąžuolai?
G. Labanauskas įsitikinęs, kad gali nebūti išoriškai galingas, tačiau viduje reikia turėti šerdį. Ji ne tas pats, kas širdis. Šerdis yra tai, kas leidžia nepalūžti sunkiomis akimirkomis. Leidžia išlikti. Tai ir gerai, ir blogai. Kartais ta kieta šerdis neleidžia žmogui lankstytis. Kodėl per audrą lūžta ąžuolai? Kodėl karklai atsilaiko? Nes jų šerdis silpna. Bet juk žavimės ne karklais, o ąžuolais.
„Labdaros fondą įkūrėme, nes nebeužteko savų pinigų. Teko galvoti, kaip pritraukti gerų žmonių iš šalies, kaip didinti bendraminčių būrį, – leidžiasi į praeitį G. Labanauskas. – Kai kalbėdavau su potencialiais aukotojais, jie prisimindavo, kad yra badaujančių vaikų Afrikoje, o kad čia pat, pašonėje, pilna tų, kurie laukia tavo paramos, nežinojo. Sunku sukaupti milijoną, kai esi jautrus – paprasčiausiai jį išdalinsi. Turi būti kietas kaip titnagas, o verslininkai tokie ir yra. Juos palenkti į labdarą labai sunku. Tačiau yra, kurie padeda. Kartais stebiuosi, kad vargstantys žmonės geriau supranta, kas yra labdara ir dalijimasis. Dažnai atidarę aukų dėžutę randame joje centų. Jie mums labai brangūs, nes juos atidavė skurdžiai gyvenantys žmonės. Tie centai atplėšti nuo širdies, labai vertingi. Vienas labdaros vakaro dalyvių, žinomas žmogus, rimtas verslininkas, atėjęs į renginį, man sako: „Aš to paveikslo nepirksiu, Gintai, nepyk. Mano rūsys jau pilnas paveikslų, nebeturiu kur jų dėti.“ Pasiūliau jam nesinešti į namus dar vieno darbo, o padovanoti kokiai nors šeimai. Tiems, kas neturi. Suprantu, jei renginys vyksta rotušėje, verslininkai dažnai eina tik tam, kad pasirodytų, o ne iš altruizmo.“

Sunkmetis – atsikalbinėjimas
„Jokio sunkmečio nėra. Ir verslininkų padejavimai, kad dabar – krizė, ekonominis embargas, karas Ukrainoje, naktinės reformos – visa tai tik atsikalbinėjimas, – mano G. Labanauskas. – Tiems, kurie atsikalbinėja, parankios visos pasaulyje vykstančios nelaimės, nes jie paprasčiausiai nelinkę dalytis. O tie, kurie remia kitus, krizės nejaučia? Apie labdarą reikia kalbėti garsiai, rodyti per televiziją akcijas. Kai niekas nežino, kad Kaune veikia toks Labanausko fondas, kai apie jį netrimituoja didieji ekranai, kam įdomu jam aukoti? Lieka žinia, skleidžiama iš lūpų į lūpas, tik ji lėtai sklinda. Pastebiu, kad per fondo gyvavimo laiką altruistų, kaip ir atjautos, nepadaugėjo.“
Gintautas pasakoja, kad eidamas per Onkologijos ir hematologijos skyriaus palatas, kalbėdamas su sergančiais vaikais ir jų mamomis kas kartą išgyvena didelį skausmą ir mintyse kartoja: „Neduok, Dieve, tokios nelaimės ne tik draugams, bet ir priešams.“ Jam visada nelengva čia ateiti, negali priprasti prie pavargusių mamų, liūdnų vaikų akių, tiesiog tvyrančios nevilties ir mažyčio spindulėlio vilties: o gal pasveiks? „Kol bus bent vienas onkologinis ligonis, labdaros nebus per daug, – mano Gintautas. – Net jei visame pasaulyje būtų vienas sergantis vaikas, visas pasaulis turėtų jį gydyti tol, kol jis pasveiks.“

„Su liga turi kovoti pats. To už tave niekas kitas nepadarys“
Liga, kurios pavadinimas skamba kaip nuosprendis, ji susirgo prieš dvejus su puse metų. Septyniolikmetė Kotryna Junčaitė iš Darsūniškio  patyrė ypač sunkių išbandymų, buvo visiškai paralyžiuota, iškentė dvi chemoterapijas. Pasak merginos, net pačiu blogiausiu atveju reikia nepasiduoti. Dabar Kotryna eina į mokyklą, jei tik gerai jaučiasi. Per visus tuos ilgus ligos metus sako nejautusi streso, nes klausydama žinių, matydama sergančius žmones, galvodavo apie kitus: o kaip jie jaučiasi? Kai tai nutiko pačiai, suprato, kad didžiausias praradimas – negalėjimas bendrauti su draugais, eiti į mokyklą. Kotryna prisipažįsta labai nerimavusi, kaip bus, kai nuslinks plaukai. Visi artimieji ir draugai dabar tvirtina, kad taip jai labai tinka. Ji sako: „Aš tiesiog stengiuosi būti linksma. Kad sergi, nesi išskirtinis. Tiesiog taip nutiko, dėl to nereikia nuliūsti. Juolab kad dažniausiai prognozės būna geros.“ Kotryna svajojo apie teisininkės karjerą. Susidūrusi su liga nutarė, kad turi kaip nors atsidėkoti likimui už pasiųstus gerus žmones ir ką nors gydyti pati, todėl studijuos veterinariją – labai patinka gyvūnai. Paklausta apie svajones sako, kad pati didžiausia jau išsipildė: ji turi šunelį. Tai vokiečių špicas, vardu Soldžeris. Jis pažaidžia su sese, bet saikingai. Labiausiai Kotryną palaiko mama, nes visą laiką būna kartu. Seniau ji pykdavosi su vyresne seserimi, o dabar yra pačios geriausios draugės. Mėgstanti skaityti, groti, dainuoti ir jodinėti mergina sako, kad gyvenimas yra gražesnis, kai pats šypsaisi.

Jei turėčiau burtų lazdelę, padaryčiau, kad išnyktų vėžys
Šįkart su suaugusiaisiais mažuosius ligonius lanko ir Kotryna Šimkūnaitė, Kauno „Vyturio“ katalikiškosios vidurinės mokyklos penktokė. Ji atnešė dovanų savo pirmąją knygą. Kotryna – linksma ir judri mergaitė. Šiandien ji susikaupusi, pirmą kartą ligoninėje pas sunkiai sergančius vaikus. Kai knygos ir dovanos jau išdalytos, prisėdame ant spalvingo minkštasuolio pasikalbėti apie tai, kaip jai kilo mintis parašyti fantastinę istoriją „Išsipildžiusi svajonė“.
„Mokytoja nuo pirmos klasės labai girdavo mano darbus. Nutariau, kad galiu rašyti, – sako Kotryna. – Labai mėgstu fantastinius kūrinius, daug skaitau, todėl sugalvojau ir pati parašyti. Pasakiau tėčiui ir mamai. Jie mane palaikė, padėjo, nors sakė, kad išleisti knygą – nepigus malonumas. Mano brolis labai mėgsta piratus, todėl ir parašiau apie juos. Savaime kilo minčių, o pasakojimą mezgiau rašydama. Knygą pradėjau ketvirtos klasės pradžioje, o pabaigiau penktoje. Rašiau į užrašų knygutes, kurias visur nešiodavausi. Žinau, kad minčių gali kilti bet kur ir bet kada, todėl visada turėjau užrašų knygelę – užsirašydavau, kas šaudavo į galvą. Net kieme mane gali aplankyti geros mintys. Prirašiau dvi knygutes, o paskui tekstą surinkau klaviatūra.“
Kotryna įsitikinusi, kad jos fantazija labai laki. Gal todėl, kad vaikystėje daug pasakų skaitė tėtis? Sako, buvo patikėjusi, kad tikrai egzistuoja raganos ir vaiduokliai, pabaisos, žmogėdros, ateiviai. Ir labai ilgai manė, kad ant grindų prie lovos gyvena klounas, kuris yra nematomas: „Vėliau supratau, jog po lova gali gyventi dulkės ir pamesti daiktai. Savo knygoje aš norėjau pasakyti, kad visos svajonės gali išsipildyti, tik reikia tikėti ir to siekti. Mano svajonė buvo parašyti knygą, ji išsipildė, kaip ir knygos veikėjo Eduardo – pakeliauti su piratais.“
Paklausta, kaip jautėsi vaikų palatose, Kotryna giliai atsidūsta: „Jaučiau džiaugsmą, kad padedu, ir liūdesį, nes pasijutau kaip tie sergantys vaikai. Jei turėčiau burtų lazdelę, padaryčiau, kad išnyktų vėžys, kad visi būtų laimingi, o pasaulyje nebūtų blogų dalykų: vagysčių, žmogžudysčių, melo.“
Pralinksmėja, kai paklausiu, ar ji jau pradėjo rašyti kitą knygą. Sako, kad beveik pabaigė. Tai bus fantastinė istorija apie mergaitę, kurią užaugino ne žmonės, o mitiniai gyviai, ir apie angelą, kuris nusileidžia į žemę, nes turi vieną misiją. Kokią, klausiu, o ji valiūkiškai atsako: „Perskaitysit, sužinosit. Knyga vadinsis „Kas aš?“

Daivos Budrienės tekstas
Laimučio Brundzos nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.