Grąžintos akių šviesos stebuklas

Akių ligų gydytojai, pasitelkę naujas technologijas ir modernią įrangą, gali padėti įveikti daugelį sunkių akių ligų, suteikti pagalbą patyrus traumų, pagerinti ar sugrąžinti regėjimą. Tačiau daugelio sudėtingų operacijų galbūt nė neprireiktų, jeigu labiau rūpintumės savo akimis ir regėjimu. Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų centro gydytoju oftalmologu, chirurgu Almantu Makseliu.

– Neseniai atlikote retą regos nervo fenestracijos, arba dekompresijos, operaciją, kuri išsaugojo jaunos merginos regėjimą. Lietuvoje ir Baltijos valstybėse tokia operacija atlikta pirmą kartą. Kuo ji ypatinga?
– Pirmą kartą tokią procedūrą 1872 metais aprašė Louisas de Weckeris, prancūzų oftalmologas. Tai chirurginė procedūra, atliekama siekiant sumažinti regos nervo suspaudimą. Ji gali sustabdyti regos netekimą ir ją sugrąžinti tais atvejais, kai sutrikimo priežastis – padidėjęs galvospūdis. Operacija sudėtinga dėl to, kad regos nervas yra labai giliai akiduobėje ir jį pasiekti nėra paprasta, nes pati akis užima visą akiduobės ertmę. Be to, ji yra užpildyta ir riebaliniu audiniu, raumenimis. Skverbiantis gilyn su instrumentais yra rizika pažeisti kitas šalia esančias akies struktūras.
Pacientei stengėmės atlikti kuo mažiau invazinę procedūrą. Pakėlę voką operavome per viršutinį skliautą, akies obuolys buvo pastumtas į šoną ir žemyn. Pasiekus regos nervą jame buvo padarytas specialus įpjovimas, ištekėjo didelis kiekis smegenų skysčio. Tada anga specialiu instrumentu šiek tiek praplatinta ir palikta gyti savaime, kad toliau besiveržiantis skystis susigertų į riebalinį akiduobės audinį ir iš jo rezorbuotųsi į kraujotaką. Maždaug centimetro ilgio pjūvis liko giliai po voku, jo nereikėjo siūti, nėra jokios matomos operacijos žymės.
Džiaugiamės, kad ligonei pavyko sugrąžinti regėjimą nuo vos 3–5 (viena akimi ji matė tik rankos judesius) iki 70 procentų. Tikimės, kad jos matymas ir toliau gerės. Šis atvejis ypatingas dar ir tuo, kad dirbo visa Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų, Neurochirurgijos centrų bei įvairių kitų sričių medikų komanda – neurologai, radiologai, anesteziologijos-reanimacijos bei reabilitacijos specialistai.

– Kuo skundėsi pacientė?
– Savo praktikoje su tokiu atveju susidūriau pirmą kartą. Dvidešimtmetė pacientė kreipėsi į Santariškių klinikas dėl to, kad staiga sparčiai ėmė blogėti regėjimas, kankino galvos skausmai, vangumas, pykinimas.
Ištyrę ligonės akių dugną nustatėme pakitimų. Įtarėme, kad dėl jų greičiausiai kalti kažkokie pokyčiai merginos galvos smegenyse. Vėliau neurochirurgai patvirtino, kad jose rasti kraujagyslių rezginiai, iš kurių galėjo kraujuoti ir dėl to buvo užblokuota galvos smegenų skysčio nutekėjimo sistema. Skystis pradėjo kauptis smegenyse, spausti jas. Dėl didelio spaudimo jo pateko tarp regos nervo dangalų, užspaudė regos nervą, sutrikdė kraujotaką ir pacientė ėmė akti. Visa bėda, kad smegenų skystis, patekęs į akiduobę, joje tarsi užrakinamas ir nebegali grįžti atgal. Jis kaupiasi, regos nervas pradeda burkti ir apmirti. Vaizdas, ateinantis iš išorės, neperduodamas į smegenis. Reikėjo kuo skubiau susikaupusį skystį pašalinti. Tai ir buvo padaryta operacijos metu.

– Kokias kitas sudėtingas akių operacijas Jums yra tekę atlikti?
– Jos gali būti sudėtingos pagal įvairius kriterijus: fiziškai, psichologiškai, techniškai. Fiziškai viena sudėtingiausių buvo ši operacija, nes tokios nesu matęs gyvai, tik vaizdus internete, filmuką, skaitęs apie ją. Ką chirurgas daro už kadro, negalėjau pažiūrėti. Psichologiškai ji nesunki, nes nebuvo iš ko rinktis: arba reikėjo leisti pacientei apakti, arba bandyti išgelbėti jos regėjimą tikintis, kad operacija padės. Techniškai sudėtingiausios –
ašarų kanalų sistemos operacijos, kai tenka šalinti dalį kaukolės kaulo. Kruopštumo, preciziškumo labiausiai reikalauja ragenos transplantacijos, taip pat vokų plastikos operacijos, kai šalinami dideli augliai. Tokiais atvejais dažnai prireikia ne vienos, o dviejų ar net trijų operacijų. Psichologiškai sunkiausios lazerinės regos korekcijos operacijos, nes dažniausiai kreipiasi jauni, sveiki, daug siekių gyvenime turintys pacientai, jų lūkesčiai būna dideli.

– Kas pasikeitė akių chirurgijoje per pastarąjį dešimtmetį, nuo tada, kai baigėte studijas ir pradėjote dirbti, iki šių dienų?
– Galėčiau atsakyti taip: nepasikeitė tik ligos, jos gerai žinomos, aprašytos, ištyrinėtos. O visa kita pakito neatpažįstamai, ypač diagnostikos galimybės, greitis. Moderni aparatūra leidžia mums fotografuoti, skenuoti, parodyti, persiųsti, pasikonsultuoti su kitų sričių kolegomis. Tokia įranga, kokią turime savo klinikoje, pasigirti gali ne visos žinomos pasaulio akių klinikos.
Optinis koherentinis tomografas, skirtas skenuoti priekinį akies segmentą, yra mano dešinioji ranka. Dar vienas panašus aparatas skenuoja vidines akies struktūras. Turime ir endotelio mikroskopą, kuris naudingas prognozuojant, pavyzdžiui, ko katarakta sergančiam pacientui tikėtis, jeigu nebus daroma nieko ir kokie rezultatai galimi gydant, operuojant.
Labai palengvina darbą modernios vaizdų įrašymo, fotografavimo, dokumentavimo sistemos. Kasdieniai mūsų darbo įrankiai mikroskopai ir vadinamosios plyšinės lempos taip pat labai kokybiški, su jais dirbti lengva ir malonu.

– Dėl kokių akių ligų pacien­tai kreipiasi dažniausiai?
– Akių ligų yra be galo daug. Kai priimu ligonius konsultacinėje poliklinikoje, dažniausios diagnozės yra glaukoma ir katarakta, akių uždegimas. Stacionare gydome sunkesnius atvejus, įvairius vidinių akių struktūrų uždegimus, rimtesnes ragenos patologijas, negyjančias opas. Dirbdamas privačioje gydymo įstaigoje dažniausiai konsultuoju žmones, kurių regėjimas pablogėjęs, reikalingos regos korekcijos operacijos.
Dažnas nusiskundimas – svetimkūnis akyje, jį tenka šalinti. Deja, pastebiu, kad lietuviai darbo metu nelinkę saugoti nei savęs, nei aplinkinių. Jeigu pasidairytume statybose, gatvių remonto vietose, pamatytume, kad beveik nė vienas darbininkas nedėvi apsauginių akinių. Todėl tikrai nemažai žmonių patiria akių mikrotraumų. O juk jų labai lengva išvengti. Užsienio šalyse net virėjai dėvi apsauginius akinius, kad į akis nepritikštų karšto maisto ar riebalų, jau nekalbant apie kitas sritis.

– Tėvai dažnai vaikus gąsdina: nesėdėk per ilgai prie televizoriaus ir kompiuterio, nes akis sugadinsi. Ar yra šiame pagraudenime tiesos? Kokie kiti akių ligų rizikos faktoriai?
– Iš tiesų daugėja vaikų, kuriems reikia akinukų. Jau susiformavus regai nei televizoriaus žiūrėjimas, nei sėdėjimas prie kompiuterio nesukels regėjimo sutrikimų, gali nebent paskatinti esamas akių ligas. Mokslininkai nustatė, kad svarbiausias veiksnys akių sveikatai – buvimas gryname ore, lauke. Tai ypač svarbu vaikystėje ir paauglystėje, 4–14 metų amžiaus, kai formuojasi rega, akies struktūros. Akių ligoms įtakos turi ir aplinka, ir gyvenimo būdas, ir genetika. Labai kenkia rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, netinkama mityba, ypač vargsta sergantys diabetu žmonės. Diabetinę retinopatiją sunku įveikti, gydymas trunka labai ilgai, todėl šie pacientai tampa beveik kaip šeimos nariai.

– Ar Jūs, kaip oftalmologas, labiau nei statistinis lietuvis rūpinatės savo akimis?
– Šiek tiek gėda prisipažinti, bet greičiausiai ne. Retkarčiais, kaip ir kiti mano kolegos, susergu infekcijomis, virusiniais akių uždegimais, kuriais apsikrečiame nuo pacientų, juos nesunku pasigauti, kaip slogą. Kartais, pajutus akių diskomfortą, tenka pasilašinti dirbtinių ašarų. Darbas ligoninėje norom nenorom priverčia pasitikrinti akis, nes kasmet reikia profilaktiškai atlikti kai kuriuos tyrimus. Akių ligos ne visada pasireiškia vienokiais ar kitokiais simptomais. Todėl labai svarbu reguliariai tikrintis, net jeigu esate jaunas ir sveikas, neturite jokių nusiskundimų. Ir tai padaryti būtina ne rečiau kaip kartą per dvejus metus. Daugelis pakitimų tinklainėje, vėžinių akių ligų nustatomi profilaktinių patikrinimų metu, kai žmogus dar visiškai nieko nejaučia. Kai pajunta, dažnai jau būna per vėlu.

– O apsauginius akinius dirbdamas ūkiškus darbus užsidedate?
– Vinį kaldamas ne visada, tačiau pjaudamas žolę, kapodamas malkas, gręždamas – būtinai. Ir patariu tai daryti visiems, ir šlifuojant metalą, ir meistraujant, ir remontuojant ar statant.

– Lietuviai neįpratę esant giedram orui dėvėti akinius nuo saulės, ne visi žino, kad tai būtina ne tik dėl komforto, bet ir saugant akis nuo piktybinių navikų, melanomos. Kokios kitos akių ligos gresia?
– Aš pats asmeniškai net ir apniukusią dieną, jei yra pragiedrulių, akinius būtinai nešioju. Su jais ir patogiai jaučiuosi, ir apsisaugau nuo žalingo UV spindulių poveikio. Tai ypač svarbu būnant gamtoje, prie vandens telkinių, kalnuose, kur UV spindulių gauname gerokai daugiau.
Ne taip dažnai pasitaikanti, bet ir ne itin reta liga yra saulės oftalmija, ja dažniausiai suserga tie, kurie be akinių nuo saulės daug laiko praleidžia prie vandens telkinių arba žiemą ten, kur daug sniego, ledo, pavyzdžiui, žvejodami. Tokiais atvejais gali nudegti akies paviršius, atsirasti tinklainės pažeidimų. Jie sukelia skausmą, diskomfortą.

– Kaip Jūsų svajonių profesijų sąraše atsirado medicina?
– Užaugau Varėnoje, mažame miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta. Mūsų šeimos draugas buvo gydytojas oftalmologas Rimas Miliūnas. Nuo pat mažens beveik kiekvieną kartą mane pamatęs jis sakydavo: kai užaugsi, būk oftalmologu. Tai jis mane ir užvedė ant šio kelio. Žinoma, laikui bėgant kilo įvairių minčių apie tai, kokią profesiją pasirinkti, tačiau tarp jų buvo ir medicina. Tad labai daug nesvarstęs į ją ir įstojau. Jau man studijuojant Vilniaus universiteto Medicinos fakultete Rimas Miliūnas ir vėl paragino rinktis akių ligų specializaciją, nes ji pati geriausia. Su tuo iš visos širdies sutinku. Nebuvo nė dienos, kad pasigailėčiau dėl savo pasirinkimo: nei dėl oftalmologijos, nei dėl medicinos apskritai.

– Paaiškinkite, kur slypi jos žavesys?
– Studijų metu turėjome galimybę išbandyti visas sritis. Oftalmologija mane patraukė tuo, kad atliekant akių operacijas nėra daug kraujo. Man nepatiko didžiosios chirurginės operacijos, jų metu matomi vaizdai. O štai akis iškart patraukė, iki šiol ji pats gražiausias organas. Šis darbas labai preciziškas, švarus. Dar vienas privalumas – gydymo efektyvumas, tai, kad gydant akis greitai matomas darbo rezultatas. Jei ne tą pačią, tai dažniausiai jau kitą dieną. Tai teikia pasitenkinimą, skatina stengtis. Oftalmologija patogi ir tuo, kad gali rinktis arba chirurgiją, arba terapiją.

– Tačiau dirbant akių chirurgu reikia ypatingo kruopštumo, atidumo. Kokios kitos savybės svarbios?
– Akių operacijos išsiskiria tuo, kad dažniausiai atliekamos su mikroskopu. Akies struktūros, detalės labai gležnos, smulkios. Reikia labai didelio kruopštumo, tikslumo, jautrumo. Vienas milimetras į vieną ar į kitą pusę, rankos kryptelėjimas, ir gali užuot padėjęs pakenkti. Svarbu turėti gerus mikorchirurginio darbo įgūdžius, nes visos chirurginės manipuliacijos vyksta labai mažame diapazone. Pradėjau nuo paprasčiausių operacijų, viena pirmųjų, prisimenu, buvo šaltojo miežio, smulkių vokų augliukų, šalinimas. Po to perėjau prie šiek tiek sudėtingesnių akies paviršiaus, obuolio operacijų, sparninių plėvių pašalinimo, dar vėliau pradėjau ragenos transplantacijas.

– Taip pat esate baigęs teisės magistro studijas. Kas paskatino gilintis į šią sritį?
– Pabaigus mokyklą teisė taip pat buvo mano profesijų sąraše. Tad pasitaikius progai nusprendžiau ją išbandyti. Šių studijų metu įgytos žinios praverčia ir mediko darbe. Žinoma, kasdienė pagrindinės mano specialybės rutina teisę užgožia, neturiu kada atnaujinti žinių šioje srityje. Vos spėju neatsilikti nuo naujovių medicinoje, čia viskas labai greitai keičiasi, turi sekti, kas vyksta. Na, o teisė kol kas laukia, gal kada gyvenime prireiks.

– Ar dažniau sulaukiate pacientų dėkingumo, ar pasitaiko ir nepatenkintų?
– Dauguma dėkingi už sugrąžintą sveikatą, pagerėjusį regėjimą. Kartais būna ir nepatenkintų, o blogiausia, kad net sunku suprasti, dėl kokios priežasties. Vis dėlto didžiausią pasitenkinimą teikia geras gydymo rezultatas. Žmogaus šypsena taip pat daug reiškia. Ypač geras emocijas išreiškia pacientai po regos korekcijos operacijų. Kartais tenka ir psichologu pabūti, tačiau bendrauti su ligoniais trūksta laiko, darbo grafikas labai įtemptas, tad negali skirti jam tiek dėmesio, kiek norėtum, kiek reikėtų.
Aš ne tik operuoju, bet ir konsultuoju, padedu kolegoms. Dažnai tenka bėgte bėgti, ne visada pavyksta papusryčiauti ar papietauti. Dėl mėgstamo darbo reikia nemažai aukoti, nes jis nesibaigia praėjus darbo valandoms. Pacientai, nežinau, kokiais būdais susiradę mano telefoną, dažnai man skambina vakarais, savaitgaliais ir per šventes. Visada atsiliepiu, net jei nežinomas numeris, nes negali žinoti, gal kam nors kokia bėda atsitiko. Net ir atostogaudamas, jeigu esu Lietuvoje, turiu telefoną.

– Kas labiausiai padeda atsipalaiduoti?
– Šiek tiek pagelbėja šeima, bet ne visada (juokiasi). Ir sportas. Šiuo metu esu susižavėjęs golfu. Anksčiau buvo krepšinis, dviratis, bėgimas, bet jo dėl sveikatos teko atsisakyti.

Giedrė Budvytienė

Liudo Masio nuotraukos

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.