Grįžo prie to, ką buvo palikęs

Trisdešimt abstrakčių skulptūrų papuoš viešą parką.

Beveik prieš dešimtmetį pasakodami apie tautodailininką Virgilijų Vaičiūną citavome jo žodžius, kad iš meno nepragyvensi, todėl važiuos į Kaziuko mugę ir ten skaptuotus padėklus, kubilėlius pardavinės. Širdį, sakė, spaudžia ir sąžinę graužia, kad atitolo nuo tikros kūrybos, bet ką darysi, jei tokie laikai?

Persilaužimas
Šį pavasarį menininkas, tarsi apsukęs tam tikrą kūrybinių ieškojimų ratą, pripažino, kad dėl tų dubenų drožybos pažįstami pradėjo jį per dantį traukti, o didžiausioje tautodailininkų mugėje Vilniuje medžio drožinių pardavė vos už 300 eurų. Ketino, užkūręs benzininį pjūklą, visus ruošinius supjaustyti. Laiku sustojo. Prisiminė Atgimimo laikais kurtas vienetines skulptūras ir sugrįžo prie to, nuo ko prieš dešimtmetį bėgo.
– Šiemet Kaziuko mugėje Vilniuje uždirbau 315 Eur. Buvau visiškoje depresijoje. Žmona Rūta sako, nusipirk benzino ir pradėk pjauti. Žino – kai pjaunu, esu ramus. Dubenėlių tiek prigaminau, kad dėl jų visi mane pradėjo per dantį traukti, sako, ir numirsiu su dubeniu ant galvos. Ėmiausi avangardinės skulptūros Lietuvos nepriklausomybės proga, man sakė, jei į Seimą nuvežčiau – galvą nusuktų. Nieko blogo nepadariau. Esu laisvas menininkas, tad dar labai gerai gyvenu. Pavadinau kompoziciją „Laisvi be laisvės“. Ką tai reiškia? Jei žmogus uždirba mizerį arba mano moteris, baigusi aukštąjį mokslą, oligarchams tarnauja už 490 eurų, manau, tai yra nesusipratimas. Esame laisvi, o iš tikrųjų belaisviai. Taip gimė grandinė prie priekalo ir J. Janonio žodžiai apie kalvį, – toks kūrybinis įkvėpimas po dešimties metų pertraukos aplankė Kretingos r. Kiauleikių k. gyvenantį ir kuriantį V. Vaičiūną.
Po to sekė angelų triptikas, tautodailininkų paroda Palangoje.
– Buvo akimirka, kai paėmęs pjūklą vėl norėjau supjaustyti pusiau išdrožtus samčius, kubilus. Tik, galvoju, jei kada įsirengsiu galeriją, nušluostysiu dulkes ir padėsiu tuos samčius ir dubenėlius prisiminimui. O gal anūkas ar kas kitas sugalvos skulptūros mokytis – tegul šlifuoja tuos samčius. Prisimenu, 1990 m. per mėnesį su trupučiu iš liepos medžio nudrožiau pusmetrio aukščio nukryžiuotąjį. Šį pavasarį, kaip tik tuo įkvėpimo momentu, man davė ypatingą pasiūlymą. Per panašų laikotarpį, pusantro mėnesio, turėjau padaryti tris dešimtis dviejų metrų aukščio skulptūrų, – naujausią savo žygį įvardijo skulptorius.

Netikėtas užsakymas
Didelio skulptūrų kiekio prireikė dviem privataus miško savininkams Klaipėdos r., sumaniusiems pagal ES projektą įkurti viešą parką.
– Kol ruošiausi parodai Palangoje, paskambino ir klausia, ar galėčiau skulptūrų parką sukurti. Pasiūlymas pasitaikė tokiu momentu, kai buvo pats kūrybinis įkvėpimas, o aš buvau sau pasižadėjęs: bus ar nebus užsakymų ir pinigų, geriau nevalgysiu, bet visą vasarą dirbsiu iki nukritimo. Ir tik skulptūras. Ir štai tau – 30 skulptūrų užsakymas per trumpą laiką! Situacija buvo ne iš lengvųjų: jie nepasitiki manimi, gal aš girtuoklis, avansą pragersiu, aš nepasitikiu jais – kiek kartų esu apgautas, likęs be užmokesčio. O gal to užsakymo ir visai nebus. Galų gale sutarėme. Turėjau daryti kosminiu greičiu, kad parodyčiau, jog sugebėsiu atlikti užduotį per trumpą laiką. Kas savaitę dariau po 5–6 skulptūras, jie kiekvieną sek­madienį atvažiuodavo pasižiūrėti, – pasakojo V. Vaičiūnas.
Skulptorius sako kiek besistebintis užsakovų reikalavimais, kokios išvaizdos ir dydžio turi būti tos figūros.
– Iš pradžių norėjo, kad jos būtų pasakų motyvais. Atkalbėjau, sakiau, bus eilinis parkas, kokių jau daugybė pristatyta. Siūliau sutikti su mano avantiūristiniu sumanymu, sukurti abstrakcijas, kurios keltų tam tikras asociacijas, žiūrovas norėtų skulptūras iš visų pusių apžiūrėti, vaikai siektų paliesti, įlįsti į vidų ir lavintų savo vaizduotę, – sumanymo esmę aiškino skulptorius.
Taip kalbėdamiesi priėjome prie to, kas tautodailininką atvedė į kiek kitokias kūrybos platumas. Pradėjęs nuo kryžių, stogastulpių, šventųjų, vėliau įsisukęs į medžio masyvo baldų, o galų gale į samčių bei dubenų gamybą, šį pavasarį skulptorius pasuko į modernizmą.

„Laisvi be laisvės“ simbolizuoja lūžį skulptoriaus kūryboje.

Virgilijus Vaičiūnas džiaugiasi sunkiu, bet vaisingu pavasario darbu.

Žavisi pasaulio abstrakcionistais
– Viena korespondentė manęs ir klausia: ar nebijau likti nesuprastas? Ką aš galiu atsakyti? Ar tik ne Šileris yra sakęs, kad jei savo darbais negali patikti daugumai, tai yra labai gerai, nes kai daugumai patinki, vadinasi, darai masinio vartojimo produktą. Pastaruoju metu daug domėjausi skulptorių abstrakcionistų Henrio Muro (Henry Moore), Konstantino Brankuzio (Constantin Brancusi), žemaitiškojo Antano Mončio kūryba. Kai kurie iš jų teigia, kad daug žmonių gyvenimą nugyvena, taip ir nesuvokę erdvės, trijų dimensijų, jiems artimesni plokšti kūriniai, paveikslai. Gal todėl paveikslai labiau perkami už skulptūras, – dėstė V. Vaičiūnas.
Skulptorius vaikšto nuo vienos šį pavasarį sukurtos skulptūros prie kitos ir ekspromtu dėsto savo įspūdžius. Iš vieno rąsto žadėjo išskaptuoti genį, tačiau pamatė, kad tas paukštis medyje pasiklysta, jo nematyti, galų gale gimė „Vaisingumo medis“. Iš kito rąstigalio darė laivą, tik jis kažko neskleidė žavesio, tad priderino bangą, pastačiusią laivelį į jam skirtą vietą.
– Šito paukščio mano užsakovai nesuprato, sako, ir taip per daug tų sparnuočių. O man jis atrodo labai įspūdingai, koks žvilgsnis, nors akių nėra, judesys. Pasiliksiu šią skulptūrą sau, – kalbėjo skulptorius.
Kūrybos kančių ratas vėl pasisuko kūrėjui palankia kryptimi, vėl nori ir gali kurti širdžiai mielus dalykus. Gal jau atėjo laikas ir visuomenė vėl ims vertinti meną, suprasdama, kad ne vien materialūs dalykai lemia gyvenimo kokybę ir prasmę?

Autoriaus nuotraukos

Juozas SKRIPKAUSKAS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.