Grožiui paskirti senjorų gyvenimo metai

Našliais tapę Vainių kaime (Klaipėdos r.) gyvenantys Juozas Antužis ir Izolda Petrikauskienė savo likimus neoficialiai sujungė maždaug prieš dešimtmetį. Bendrą gyvenimą jie pašventė grožio savo sodyboje kūrimui ir jo paieškoms visoje Lietuvoje. Apsilankius jų išpuoselėtoje, netikėtų detalių kupinoje sodyboje sunku suprasti, kaip tai pavyko įgyvendinti garbaus amžiaus senjorams.

Susiejo likimus

„Šioje sodyboje gyvenu nuo 1961 metų. Daug metų dirbau lauko brigadoje kolūkyje, paskui tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, o iš ten parėjau atgal į kolūkį, dirbau jame statybose, kol šie iširo. Kolūkių laikais čia buvo daržai, stengėmės išnaudoti visą asmeniniam naudojimui skirtą pasodybinį sklypą“, – apie ankstesnį savo gyvenimo laikotarpį pasakojo J. Antužis.

Vėliau, atėjus nepriklausomybei, tos žemės atsirado daugiau, ilgainiui nebe daržus augino, o pagal savo skonį ir supratimą puoselėjo joje grožį.

„Mudu kartu čia gyvename 10 metų, našliai esame. Juozo žmonos ir mano vyro kapai netoliese. Pamatėme, kad požiūriai sutampa, amžius toks pat, ir sutarėme kartu leisti gyvenimo dienas. Abu dar ilgai dirbome ir pensininkais būdami. Ne viskas sodyboje paversta pievele – savo reikmėms auginame įvairiausių daržovių, uogų. Per gyvenimą ir gyvulių esame laikę, dabar jau nebėra tam sveikatos. Atsiradus daug laisvo laiko, visą Lietuvą apvažiavome – po Žemaitiją savo automobiliu, o nuvykus pas giminaičius į Vilnių jie pavežioja po kitą Lietuvos dalį“, – šiandienos džiaugsmais dalijosi ponia Izolda.

Arklį nusižiūrėjo Švėkšnoje

Vienas neįtikimiausių Juozo ir Izoldos sodybos elementų – natūralaus dydžio ir labai tikroviškai atrodanti arklio skulptūra, pakinkyta į tikrą vežimą. Idėja kilo apsilankius netoli esančiame Švėkšnos miestelyje.

„Važiuodami per Švėkšną pamatėme joje pastatytą arklį: tokį ponišką, pakinkytą į karietą. Pradėjome ieškoti, kas tą skulptūrą padarė. Pasirodo, kad jis iš tų vietų ir yra. Taigi suradome tą meistrą, jis mums ir padarė šitą skulptūrą“, – pasakojo I. Petrikauskienė. Ponas Juozas priduria ir daugiau informacijos – iš techninės pusės.

„Arklys padarytas iš betono, labai tvirtas. Sveria apie pusantros tonos, jam iškelti iš priekabos ir pastatyti ant žemės reikėjo kviestis kraną. Pakinktai tikri, gavau juos iš giminaičio. Vežimas taip pat tikras, su juo kolūkio laikais į darbą važiuodavau. Ratų stipinus pakeisti reikėjo, dar kai ką, bet šiaip tebebuvo sveikas, nes padarytas iš ąžuolo“, – visas kompozicijos detales apibūdino sodybos šeimininkas.

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovai sakė matę panašių skulptūrų ir kitose Lietuvos vietose, tačiau mano, kad jų – gražiausia.

Mįslinga žuvų istorija

Kitas sodybos akcentas – tvenkinys. Viename jo gale veši tikros lelijos, vandenyje nardo netikri banginiai, ant kranto saulutėje kaitinasi netikri pingvinai, meškerę įmerkęs žvejoja medinis žvejys, o ant suoliuko priešais tiltelį armoniką virkdo ir būgną muša mediniai kaimo muzikantai. Ir visa tai, įskaitant ir tiltą, šeimininkų darbo vaisiai. Apie pirktus gandrus, gerves, gulbes, varles ir kitas detales daug nekalbėsime, o kaip buvo statomas tiltas, verta pasiklausyti.

„Tilto su atramomis per vandenį taip paprastai nepastatysi. Reikėjo palaukti žiemos, kad ledu galėtum nueiti iki tvenkinio vidurio. Tada reikiamose vietose išgręžiau lede skyles ir pro jas į dugną įkaliau tiek atramų, kiek reikėjo. Ant atramų įtvirtinau tilto sijas, o jau visus kitus darbus galima atlikti bet kuriuo metų laiku“, pasakojo patirties statybose nestokojantis Juozas. Tvenkinyje būta ir žuvų, tačiau prieš kurį laiką jos dingo, šeimininkai ir dabar nesupranta, kur.

„Buvo gal 15 rūšių žuvų, net amūrų. Juozas buvo sugavęs net 70 cm ilgio amūrą, ir nuotrauka yra“, sakė Juozo gyvenimo draugė. Pats Juozas tikino, kad prieš kurį laiką tos žuvys dingo, nors prieš tai buvo jų gausybė.

„Jokie teršalai čia neatiteka, be to, žuvims išnykus pernai tvenkinį buvau nuleidęs, tačiau neradau jokių nugaišusiųjų liekanų, tik visai nedaug gyvų žuvų, vienas amūras dar pasitaikė. Gal, sakau, kormoranai jas išgaudė, nes vienais metais šie buvo čia įsisukę. Kažkada apsireikšdavo ir ūdros“, žuvų išnykimo paslaptį stengėsi įminti J. Antužis.

Pilį paskyrė Lietuvai

Kaip ir dera tikriems patriotams, Juozas ir Izolda savo sodyboje pasistatė pilį. Tiesa, simbolinę, nei gyventi joje, nei į ją užeiti nėra galimybių, tačiau tai neabejotinai svarbus sodybos akcentas su aukštyn iškelta Lietuvos istorine vėliava.

„Buvo sodyboje akmenų visokių primėtyta. Sakome, kam juos kur nors vežti, – geriau pastatykime pilį. Rinkome ir iškart mūrijome. Kurį laiką ta pilis tokia ir stovėjo – pusės dabartinio aukščio. Norėdami ją užbaigti pradėjome specialiai ieškoti akmenų ir po truputį pilį aukštinome. Kad galėtume palypėti aukščiau ir užkelti akmenis, iš lentų ir bosų pasidarėme pastolius“, pasakojo ponia Izolda.

Juozas tikino, kad tą jų pilį dar daug metų matys ir anūkai, mat akmenys ne paprastai sumūryti, bet ir armatūra sutvirtinti. Tai – naujausias jų kūrinys, pamate net įspausta darbų užbaigimo data – 2019 m. Pilies fasade pritvirtino lentą su užrašu „Lietuva – mano širdis… Juozas Antužis“, o pilies papėdėje galima pailsėti atsisėdus ant čia įtaisytų suoliukų.

Savo malonumui

Norint aprašyti viską, kas sukurta Vainių k. gyventojų sodyboje, tektų ilgiau paskrebinti plunksna. Juozas ir Izolda sako mėgstantys visa tai daryti, nors jėgų tam reikia nemažai. Laiko užtenka, nes jie juk – pensininkai.

Norėdamas tinkamai prižiūrėti beveik hektaro ploto sodybą, Juozas įsigijo traktoriuką žolei pjauti, o sunkiau prieinamose vietose šienauja su paprasta benzinine žoliapjove bei vadinamuoju trimeriu. Darbuotis tenka kone kiekvieną savaitę.

Paklausėme, kaip šį jų triūsą vertina kaimynai. „Kaimynai klausia, kas tą mūsų grožį mato, juk kaimo užkampyje gyvename, niekas čia neužsuka“, – sakė Juozas. Į klausimą, ar teko dalyvauti sodybų konkursuose, ponia Izolda tikino, kad čia nesą ko žiūrėti, nesą ir su kuo dalyvauti.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas