Gūdaus laikotarpio spindulėlį aptiko šiukšlėse

Šakių ūkininko, kultūrininko Antano Matijošaičio namų bibliotekoje gausu senų, vertingų knygų. Iš jų išsiskiria rankraštinė, tautosakinė 445 puslapių „Dainų knyga“. Jos tekstai surašyti rankoje laikant žąsies plunksną, lotyniškais rašmenimis Lietuvoje, XIX a. pabaigo-je – kai lietuviškas žodis tegalėjo būti spausdinamas kirilica – rusiškomis raidėmis.
Knygos pirmajame puslapyje Ročiškių kaimo gyventojas Simonas Jančoras nurodo, jog tai jo nuosavybė. Jei knygą pamesiąs, radusysis težino, kam grąžinti. Atsidėkosiąs.
A. Matijošaitis „Dainų knygą“ rado tarp pakelės šiukšlių. Vertingasis radinys – tarsi pirmasis prizas ūkininkui už jo kovą su gamtos teršėjais.

Lobis galimiems tyrėjams
Ročiškiai – Šakių rajono kaimas, esantis netoli Sudargo, pasienyje su dabartine Rusija. Anuomet – kai „Dainų knyga“ šiose apylinkėse buvo surašyta ir dailiai įrišta, tai buvo pasienis su Rytprūsiais, kur buvo spausdinama ir iš ten į Lietuvą slapta gabenama draudžiama lietuviška spauda.
A. Matijošaitis šį ranka rašytą leidinį rado ne taip toli Ročiškių.
Jo radinys vertingas ir kaip lietuvių liaudies tautosakos rinkinys, ir kaip suvalkiečių tarmės, besiformuojančio lietuviško rašto atspindys, pirmiausia – kaip meilės prigimtinei kultūrai išraiška ir priešinimosi lietuviško žodžio draudimui pavyzdys.
Ročiškių apylinkėse atsiradusi „Dainų knyga“ galėtų tapti įdomiu ir naudingu tyrinėjimo objektu lietuvių kalbotyros ir tautosakos, istorijos mokslams.
Knygoje – apie 90 lietuvių liaudies tautosakinių vienetų, daugiausia tai vestuvinės ir meilės dainos, yra vestuvių oracijų, kvietimų į jas. Tarp knygos tautosakinių tekstų neatsitiktinai įdėtas literatūrinis – žemaičio Silvestro Teofilio Valiūno 1829 m. sukurta baladė „Birutė“. Ji netruko išpopuliarėti – buvo dainuojama visoje Lietuvoje, virto liaudies daina.

Tekstai – zanavykiški
„Dainų knygoje“ ši baladė, kaip ir tikrosios tautosakos tekstai, – suvalkiečių tarmės. Kad tekstai užrašyti Zanavykijoje – Suvalkijos dalyje, kuriai priklauso Šakių kraštas, byloja išskirtinė šio kampelio tarminė ypatybė – daiktavardžių ir būdvardžių vienaskaitos kilmininko galūnėje vietoje o tarti u. Antai minėtos baladės kunigaikštis Kęstutis, Žemaičių ir Lietuvos valdovas, užsimovęs meškos kailio kalpoką (kepurę), jodamas kryžiokų naikinti, skaisčiąją mergelę Birutę, vilkinčią rainuotą sijoną, pamato ne ant kelio, o ant keliu, ne sėdėdamas ant bėro žirgo, o ant beru žirgu.
Patsai „Dainų knygos“ savininkas nurodo, kad ji esanti Simanu Jančoru iš Ročiškių kaimo arba kiemu Beržiniu. Ne zanavykai turėtų suprasti, kad knyga – Simono Jančoro iš Ročiškių kaimo, Beržinio vienkiemio.
Lietuvių kalbos dialektologijos (tarmių, šnektų) mokslas ne tik neišskiria Zanavykų krašto tarminės ypatybės daiktavardžių ir būdvardžių vienaskaitos kilmininko galūnėje vietoje o tarti u kaip vienos iš esminių – dialektologijos vadovėliuose ji beveik apeinama. „Dainų knyga“ tam prieštarautų.
Ar ji patvirtina ir tai, kad carinei Rusijai priklausančios Lietuvos gyventojai lietuviškos spaudos draudimo metais vis dėlto galėjo rašyti lietuviškai ranka? Ar to nepatvirtina vien S. Jančoro nuoroda, kur galima jį rasti, ir kita jo žinia „Dainų knygoje“ – kad rankraštis knyga pavertas jį įrišant Kaimelyje (Kidulių dalyje)? Juk jei ranka rašytas lietuviškas žodis būtų persekiojamas, tokios nuorodos būtų pernelyg rizikingos?

Spausdinti nevalia, o ranka rašyti galima?
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos archyvo vadovė dr. Rūta Zarskienė pabrėžia, jog anuomet buvo draudžiamas tik spausdintas lietuviškas žodis lotyniškais rašmenimis. Lietuviški tekstai galėjo būti spausdinami tik kirilica, ne lotyniškai rašmenimis. Tačiau vargu ar lotyniškais rašmenimis drausta ranka rašyti lietuviškus tekstus – laiškus, užrašyti tautosaką ir pan.
„Instituto archyve turime tokių tekstų – lietuviškos spaudos draudimo metais ranka lotyniškais rašmenimis užrašytos lietuvių liaudies tautosakos: dainų, pasakų, patarlių. Juk anuomet tautosaką taip užrašinėjo ir jos rinkėjas, knygnešys Matas Slančiauskas“, – sako R. Zarskienė. Pasak jos, A. Matijošaičio rastoji „Dainų knyga“ galėtų svariai papildyti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo lobyną kaip tam tikroje vietovėje užrašytos tautosakos turtas.
A. Matijošaitis sako „Dainų knygą“ dovanosiąs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui būdamas tikras, kad jis jos nusipelnė. Ūkininkas gėrisi radiniu kaip labai kruopščiai, dailiai, su meile surašytu, įrištu: „Net kampučiai įdėti, kad nenusidaužytų.“ Į juodą rašalą mirkoma žąsies plunksna rašyta prieš tai pieštuku nusibraukius linijas, paraštes. Knygos viršeliuose įspausta po ornamentą. Jis neryškus likęs, bet matyti, kad labai gražaus būta. Knygos popierius kokybiškas – nelabai pageltęs. „Dabartiniai laikraščiai greičiau gelsta nei daugiau nei šimto metų „Dainų knyga“, – pastebi A. Matijošaitis.

Nebuvo kam grąžinti
Ūkininkas prisimena, kaip „Dainų knygą“ rado: „Tada, 1986 m., dirbau Šakių autokelių valdyboje. Buvau atsakingas už kai kurių rajono kelių priežiūrą. Vieni jų ėjo pro pasienyje esančius Ramoniškius, kiti – pro Plokščius, Kidulius, Gelgaudiškį. Kasdien kelius apvažiuodavau su bendradarbiais, kad ištirtume jų būklę: ar lietaus nepaplauti, kelio ženklai neišmušti, tiltų sijos neįlūžusios. Kai pakelėse būdavo išpilta šiukšlių, pakuisdavau jas, kad sužinočiau, kas tai padarė. Jei iš šiukšlėse rasto laiško voko, kitų įrašų sužinodavau, kas kaltininkas, apie jį pranešdavau gamtos apsaugos inspektoriams. Jie gamtos teršėjams skirdavo baudelę. Nesvarbu, ar šiukšles išpildavo kolchozo pirmininkas, ar kas kitas: niekam nuolaidų nebūdavo – apie visus pranešdavau gamtos inspekcijai.“
Kartą A. Matijošaitis rausėsi Sudargo apylinkių pakelės šiukšlėse, norėdamas nustatyti kaltininką. Ir jo, knygiaus, akys užkliuvo už knygos. Tai buvo „Dainų knyga“. Knygą pasilikęs sau, nes jos savininkas, be abejonės, buvo palaidotas.
A. Matijošaitis sako nežinantis, už ką praėjusį rudenį gavęs atliekų perdirbimo įmonės „Ekonovus“ prizą „Draugiškiausias gamtai“, juk ne jam vienam suprantama pareiga rūpintis aplinkos švara.
Pasak įmonės atstovės, daugelis Šakių rajono ūkininkų priduoda atliekas, užuot jas deginę, išvertę lauke, palikę laukuose. A. Matijošaitis pernai rajone pridavė daugiausia atliekų: maišų nuo trąšų, bakelių, kitų, todėl ir pelnęs prizą.

Draudžiamas vaisius saldesnis
Šakių ūkininkas A. Matijošaitis priduria tarybinėje enciklopedijoje skaitęs, jog Suvalkija buvo raštingiausias carinės Rusijos imperijos kraštas, nepaisant, kad lietuviška spauda buvo 1864–1904 m. uždrausta. Draudimai sukelia priešingą reakciją. Lietuvos teritorijoje draudžiant lietuvišką spausdintą žodį, lietuviškos knygos buvo spausdinamos Rytprūsiuose, knygnešiai, rizikuodami būti sučiupti ir nubausti, gabeno jas į Lietuvą. Sudargo klebonija buvo tapusi draudžiamos lietuviškos spaudos rengimo ir platinimo centru. Vietos klebonui Martynui Sederevičiui platinant draudžiamą spaudą talkino daugelis pasienio ir tolimesnių kaimų gyventojų – galbūt ir S. Jančoras, taip pat raštininkas, į jo knygą dailiai surašęs apylinkėse surinktą tautosaką. Kad tekstai rašyti ne paties S. Jančoro, matyti iš jo knygoje palikto parašo.
„Dainų knygos“ tekstus rašęs žmogus lietuviškai rašyti mokėsi, matyt, ir slaptoje daraktorių mokykloje, ir skaitydamas nemažai Rytprūsiuose leidžiamos lietuviškos spaudos. Ji atspindi, kaip formavosi dabartinė lietuvių kalbos abėcėlė, rašyba.
Antai „Dainų knygoj, kaip ir Rytprūsiuose ar JAV XIX a. pab. leistoje lietuviškoje spaudoje, varijuoja raidžių č, š, ž, c rašyba. Kartais lenkiškos abėcėlės pavyzdžiu č, š rašomos kaip cz, sz, kartais – jau pusiau čekiškai – cž, sž, vienur raidė v – vienguba, kitur – dviguba (w).

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė