Gyvenimas gražus ir be dirbtinių stipriklių

Prieš septynerius metus žinoma ekonomistė Guoda Azguridienė analitikės darbą iškeitė į prekybos ekologiškais produktais verslą. Jame dirbantiems žmonėms nuoširdžiai rūpi tai, ką daro, o jų propaguojamos vertybės yra ne mažiau svarbios negu verslo rodikliai. Toks požiūris jai teikia didelį pasitenkinimą. Niekur nedingo ir logiškas mąstymas, ir noras analizuoti – G. Azguridienė padeda nepasiklysti tarp dažnai prieštaringų mitybos teorijų ir maitintis sveikiau.

Rašyti paskatino vyras
„Žanras galėtų būti tarp filosofinio esė ir sriubos recepto“, – kalbėdama apie savo knygą „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“ juokauja Guoda. Maistas, kaip minčių ir veiklos objektas, užima nemažą mūsų dienos dalį – jį išsirinkti, pagaminti, ką jau kalbėti, kiek laiko skiriame pinigams uždirbti, kad turėtume už ką pirkti. Kaip suderinti greitį, patogumą, skonį ir naudą, svarbu daugumai.
„Svarbiausia – kuo remiantis tuos sprendimus priimti? Juk mitybos teorijų, produktų reklamų, kainų, madų ir savo skonių niekaip į vieną nesujungsi. Ypač kai vieną dieną skaitai, kad pienas blogai, o kitą – jau gerai, vieną dieną girdi, kad vaisius valgyti būtina, kitą – galima tik kąsnelį, nuolat diskutuojama druską vartoti ar ne, riebalai naudingi ar ne“, – svarsto knygos autorė.
Apie tai parašyti knygą ją paskatino vyras Aris, su kuriuo kartu pradėjo ir plėtoja prekybos ekologiškais produktais verslą, atspindintį judviejų požiūrį į sveiką gyvenimo būdą. Jų įkurta bendrovė „Sveiki produktai“, pradėjusi nuo vienos parduotuvės, dabar jų turi vienuolika. „Aris matė, kad aš vis rašau straipsnius, komentarus apie maistą, ir ėmė raginti savo žinias ir įžvalgas sudėti į knygą“, – pasakoja G. Azguridienė.
Be to, ši tema jai svarbi ne tik kaip verslininkei, bet ir kaip moteriai, kuri atsakinga už maisto pirkimą ir gaminimą namuose. Ji nuolat parduotuvėse atidžiai skaito gaminių etiketes, nagrinėja produktų sudėtį, sprendžia, kuriuos verta įsigyti. Guoda nemažai metų yra vegetarė, tačiau domisi įvairiomis mitybos sistemomis, yra sukaupusi daug žinių apie gamintojų prioritetus, teisinę bazę.
„Skeptikai sako: „Koks skirtumas, ką valgysiu, aplinka vis tiek užteršta.“ Tada reikėtų kelti klausimą: kam mes gyvename, jei žinome, kad vis tiek mirsime? Kodėl investuojame į grožį, žinodami, kad vis tiek pasensime? Aišku, nereikia dėl kiekvienos smulkmenos galvos daužyti į sieną, bet kodėl nepadarius to, ką galime, kad neigiamas aplinkos poveikis mums būtų kuo mažesnis“, – aiškina verslininkė.

Esame savo įpročių vergai
Dažnai mums pakiša koją klaidingas įsitikinimas, kad sveikai maitintis yra labai brangu. Jei atsisakysime šlamštmaisčio, saldžių gėrimų ir desertų, o sutaupytus pinigus skirsime kokybiškiems, sveikiems produktams, tikrai užteks to paties biudžeto, įsitikinusi G. Azguridienė. Ji pataria nepiktnaudžiauti saldumynais, kurių mūsų kūnui nereikia (jų trokšta tik protas), apdovanoti jais save retai, bet ypatingais.
Pagalvokime, kaip renkamės papuošalus. Ar perkame visą maišą menkaverčių, ar vieną išskirtinį? Tas pats ir su desertais. Nuostata valgyti tik išskirtinius ir tik tam tikromis progomis gali tapti pirmuoju žingsniu keičiant savo mitybos įpročius, dalijasi patirtimi šį potraukį sėkmingai valdanti pašnekovė. Kita vertus, jei retkarčiais pasimėgausime saldumynais saikingai, nieko blogo.
Kada atsirado poreikis maitintis sveikai? Guoda prisimena, kad močiutės kepti blynai, nuo kurių sviestas varvėjo, jai jau vaikystėje buvo per riebūs. Močiutė gamino smetoniškai, su daug grietinėlės, kiaušinių. Tėvų namuose mieste buvo valgoma liesiau. Pas kitus senelius vyravo tradicinis kaimiškas maistas, į puodą sriubos dėdavo nedidelį kumpio gabalą dėl skonio, daug valgė bulvių, kruopų.
„Skonio patyrimų turėjau labai įvairių, bet man visada patiko paprastas maistas. Tiesiog imi gerą produktą ir nieko ypatingo nedarai, neįdarinėji, nemarinuoji. Virtos bulvės su rūgpieniu iki šiol man labai skanu. Paskui spontaniškai ėmiau nebenorėti mėsos. Tai buvo prieš aštuoniolika metų. Dar didesnis lūžis įvyko pradėjus ekologiškų produktų verslą“, – prisimena ji.
Tik tada verslininkė rimtai ėmė gilintis į mitybos specialistų rekomendacijas. Iš pradžių, kaip ir daugumai, pavyzdžiui, šaltai spaustas aliejus nebuvo skanus. Pereinamuoju laikotarpiu padėjo sviestas, kurį valgo ir mėgsta, o po truputį atsirinko, kokio skonio aliejai labiausiai patinka. Daugelį produktų paragavo parodose atrinkdama juos parduotuvėms.
Nuo baltojo cukraus buvo atpratusi dar paauglystėje, kai su mama nusprendė gerti nesaldintą arbatą. Dabar jai sunku net įsivaizduoti, kaip galima gerti arbatą su cukrumi. Kas mums skanu ir kas ne, lemia įprotis, ir skonio receptoriai tam įpročiui pavaldūs, tikina knygos autorė.

Klaidas lemia dėmesio trūkumas
„Tik pradėjusi savo verslą ėmiau domėtis produktų sudėtimi, ženklinimo standartais, gilintis į gaminimo technologijas, išmokau pajusti, kaip jos atsispindi skonyje. Iki tol maniau, kad valgau sveikus produktus, nors taip nebuvo. Kiekvienas produktas turi savo gaminimo istoriją, kiekvienai rūšiai būdingi savi niuansai, o jų pažinimas – tai visas mokslas“, – dalijasi patyrimu.
Pardavinėdama ekologiškus produktus Guoda įsitikino, kad šioje srityje galioja savi dėsniai: „Mes renkamės tiekėjus ne tik pagal produktų kokybę, kainą, kitas sąlygas, bet ir pagal tai, kokios jų vertybės, ar jie tiki tuo, ką daro. Ir jie mus pagal tai renkasi, kad ir kaip kvailai kam nors tai skambėtų. Ekologiškų produktų rinka specifinė, joje svarbiausia santykiai su žmonėmis ir gamta.“
Analitike Lietuvos laisvosios rinkos institute G. Azguridienė dirbo dešimt metų, tada pajuto, kad metas keisti veiklą: „Dabar dirbu su žmonėmis, kuriems nuoširdžiai rūpi tai, ką daro. Drįstu teigti, kad daugumai politikų, su kuriais teko susidurti ankstesniame darbe, rūpėjo, kaip jie atrodo, kad už juos balsuotų, o ne tai, ar paprastiems žmonėms bus geriau.“
Guoda sako, kad formalus požiūris į darbą jai nepriimtinas, ir svarsto, jog gyvenimas praranda prasmę, jei viską darai tik dėl paukščiuko ar siekdamas asmeninės naudos. Žinoma, prekyboje to yra, bet pasitaiko ir išimčių. Rinka, kurioje ji dirba, – visai kitas verslo pasaulis, čia žmonės tiksliai žino, kodėl jie tai daro, yra daugiau nuoširdumo.
Ekonomika, analitiniu darbu ji domisi ir dabar, dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos institute, rašo straipsnius apie ekologiškus produktus, sveiką gyvenimo būdą, ekonomines, socialines aktualijas. Ekonomikos žinios padeda geriau suvokti verslo procesus, rinkos išmanymas praverčia priimant strateginius sprendimus. Esamas ir ankstesnis darbas vienas kitą papildo.
„Tai, kad mūsų verslas yra šeimos, turi ir pliusų, ir minusų, – šypsosi Guoda. – Svarbiausia – esame bendraminčiai, vienodas mūsų požiūris į gyvenimo būdą, vertybes. Šeimoje visi konfliktai kyla tada, kai du žmonės visiškai skirtingi.“

Dėl pietų nereikia bartis
Ir taip daug įtampos kiekvieną dieną, o jei dar namie ją patirsime? Jei reikės bartis dėl pietų? Žinoma, tai nereiškia, kad jei žmona vegetarė, o vyras – ne, tai jie būtinai susipyks. Jeigu jie ras kompromisą, viskas bus gerai.
Nesipyksta Guoda ir su greitai septynerių sulauksiančia dukra bei aštuoniolikmečiu sūnumi. Ji nesistengia jų paversti vegetarais, nors abu su vyru maitinasi tik vegetariškai.
Namie vaikai valgo tą patį, ką ir tėvai, tačiau kai išeina į miestą, į mokyklą, pas draugus, renkasi, ką nori. Sūnus jau suaugęs, mama jo nekontroliuoja, tačiau nemano, kad jis valgo šlamštmaistį, nes nėra prie jo pratęs. Įtakos turėjo ne tik tėvų požiūris, bet ir sūnaus treneriai, kurie ragino nevalgyti menkaverčių užkandžių, negerti saldintų gėrimų, maitintis reguliariai. Svarbu, kad turi tam tikrus įpročius.
Iki penkerių metų mažoji visai nevalgė mėsos, nes jos namuose nėra, bet mokykloje buvo įdomu paragauti. Tėvai to nedraudžia. Tiesa, iš pradžių nepatiko kvapas. Dabar kartais mėsos ji valgo. Dukra įpratusi ir prie saldumynų dozavimo, vienas saldainis po vakarienės, ir viskas. Kadangi tai daroma labai seniai, nekyla jokio pasipiktinimo. Vietoj saldainių tinka datulės, figos, razinos.
Aišku, svečiuose suvalgo ir daugiau saldumynų, niekas iš to tragedijos nedaro. Namuose neužkandžiaujama tarp pagrindinių valgymų, išskyrus vaisius, daržoves, negeriama saldintų gėrimų. Mėgstamos įvairios arbatos, ypač žalioji. Vaikams labai patinka iš savo sodo obuolių spaustos sultys. Nevalgo žiūrėdami televizorių, nors mažajai to ir labai norisi, dažniausiai pavyksta susitarti, kad išjungtų. Kai suserga, nei vaikai, nei tėvai nevalgo saldumynų, riboja pieno produktus.
Laisvu laiku visa šeima skuba į kaimą, į savo sodybą miške, ten daugiau laiko praleidžia vasarą. Jau kelerius metus jie bendromis jėgomis puoselėja gamtinės žemdirbystės daržą. Ir dukrai jame patinka kapstytis, ji ypač mielai sėja žirnius. Aišku, paskui juos pati ir suvalgo. Sodyboje prisodinta nemažai medelių, krūmų.

Mažiau chaoso, daugiau lengvumo
Klausiu Guodos, kas pasikeitė jos gyvenime pradėjus valgyti ekologiškus maisto produktus, naudoti tokią kosmetiką, buitinę chemiją, dėvėti tik natūralaus pluošto drabužius. „Nieko neįvyko akimirksniu, prie to ėjome pamažu. Kai nustojau valgyti mėsą, praėjo galvos skausmai, o iki tol jie vargino dažnai. Dabar jei jau skauda galvą, tai tik dėl to, kad trūksta oro, vandens ar susirgau“, – aiškina verslininkė.
Pasak jos, gyvenime atsirado daugiau lengvumo. Ir ne tik valgant. Jai patiktų asketiškiau gyventi, turėti mažiau daiktų, bet kai yra šeima, tai sunkiai įmanoma. Ji išmoko prieš pirkdama gerai pagalvoti, ar tikrai reikia to maisto, daikto. Kai įpranti, daugelis dalykų savaime atkrinta, susilaikymas tampa ne kančia, o malonumu.
Kuo mažiau naudoji nebūtinų, nereikalingų dalykų, tuo mažiau aplinkui chaoso. Kaip ir maistas: kuo produktas natūralesnis, be jokių cheminių skonio, kvapo stipriklių, kuo jis paprastesnis, tuo sveikiau, tuo geriau jautiesi. Spalvų ir skonių gyvenime ir taip yra, nereikia dirbtinių. Tai mažiau jaukia protą, gali aiškiau mąstyti, atsirinkti, kas tikrai svarbu, dalijasi mintimis pašnekovė.
„Mūsų netraukia nuolaidos, perkame tik tada, kai reikia, ir tai, ko reikia. Nėra laiko, riboja biudžetas. Be to, namuose nėra vietos naujiems daiktams. Išimtis – knygos, ypač vaikams, negaliu ramiai pro knygyną praeiti“, – juokdamasi pasakoja Guoda.

Giedrė Budvytienė

Ką reikėtų žinoti apie…

Cukrų. Jį derėtų vartoti rečiau ir mažesniais kiekiais, pasimėgaujant. Atsisakyti rafinuoto cukraus nėra taip sunku, nes alternatyvų daug. Cukrų galima keisti sirupais – cukrinių runkelių, klevų, agavų, tik reikia žiūrėti jų sudėtį, kad nebūtų maišyti su rafinuotu cukrumi. Gryniausią saldumo skonį įkūnija stevijos, iš jų išgauti milteliai vadinami steviozidu. Natūralus cukrus išgaunamas ir iš palmių, skanus daug aktyvių biologinių medžiagų turintis kokosų žiedų cukrus. Medus yra vaistas, taip jį reikėtų ir vartoti, nedideliais kiekiais.
Riebalus. Rinkitės natūralius, o ne rafinuotus, hidrintus ar kitaip perdirbtus. Visi nerafinuoti aliejai spaudžiami iš augalų šaltuoju (mechaniniu) spaudimu, taip geriausiai išsaugomos vertingos medžiagos. Vartodami juos greičiau pajusite sotumą. Kepti tinkamiausi aliejai, kuriuose vyrauja sočiosios riebalų rūgštys: kokosų, palmių, žemės riešutų, kaitinant aukštoje temperatūroje jų molekulės nesitransformuoja. Su riebalais gauname polinesočiųjų riebalų rūgščių omega 3
(jų yra linų sėmenų, kanapių, graikinių riešutų aliejuose) ir omega 6 (jų gausu saulėgrąžų, moliūgų, sezamų, rapsų, dygminų aliejuose). Alyvuogių aliejus vertingas mononesočiosiomis riebalų rūgštimis omega 9, jame gausu kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Hidrinti riebalai – tradicinis margarinas, tepusis riebalų mišinys. Juose yra sveikatai pavojingų transriebiųjų riebalų rūgščių. Kai kurie gamintojai į juos deda vitaminų, nerafinuotų aliejų, tačiau dėl to jie netampa sveikesni. Natūralus sviestas iš principo yra geras produktas, turi daug vitaminų, lengvai įsisavinamas. Jis įgijo blogą reputaciją tik dėl cholesterolio.
Druską. Sveikam žmogui saikingai vartojama natūrali druska tikrai nepakenks. Įprastą stalo druską sudaro natrio chloridas, jodas, fluoras ir jai sukietėti neleidžiančios dirbtinės medžiagos. Tokia druska rafinuojama aukštoje temperatūroje, todėl praranda natūralią struktūrą. Geriausiai pasaulyje žinoma Himalajų druska. Natūralių druskų išgaunama ir kitur: jos gali būti kasamos arba surenkamos švariuose jūrų plotuose. Jų skoniai nevienodi, ypač skiriasi nuo rafinuotos druskos. Ilgesnį laiką jos nevartojant tokia druska atrodo apskritai nebevalgoma.
Grūdus. Jų yra septynių rūšių: kviečiai, avižos, soros, ryžiai, kukurūzai, miežiai, rugiai. Jeigu nesidomime produktų sudėtimi, gali atsitikti taip, kad valgome vien tik kviečius, net jei perkame ne baltą duoną. Derinkime valytų ir visų grūdų produktus, kurie gaminami iš nesijotų miltų. Balti kvietiniai miltai beveik neturi maistinės vertės, turi tik kalorijų. Vartokime ne tik baltus, bet ir rudus ryžius, pakaitomis visų ir nevisų grūdų makaronus, baltą duoną keiskime rupesne. Verta išbandyti retesnes jų rūšis, pavyzdžiui, speltas. Labai vertingi grikiai, kurie iš tiesų yra ne grūdai, o vaisiai. Burnočiai, bolivinės balandos panašūs į grūdus, bet ne grūdai. Jais tinka paįvairinti mitybą, be to, kitaip negu grūdų, jų baltymai turi visą mums reikalingų aminorūgščių rinkinį. Šios kultūros ypač praverčia žmonėms, negalintiems vartoti glitimo.
Daržoves ir vaisius. Mitybos specialistai rekomenduoja, kad daržovės sudarytų didžiąją valgiaraščio dalį. Dalį jų reikėtų valgyti žalias. Apdorojant daržoves termiškai būtina nepervirti, geriau troškinti, kepti ar virti garuose. Dietologai pataria riboti saldžių vaisių kiekį dėl juose esančių cukrų, ypač jei turite antsvorio problemų. Rinkdamiesi daržoves, vaisius, atsižvelkite į sezoniškumą. Žiemą būtų keista dideliais kiekiais valgyti lapines salotas, šviežius pomidorus, agurkus ir pan. Jais mėgaukimės vasarą, kai jie skanūs ir vertingi. Šaltuoju metų laiku pereikime prie šakniavaisių, raugintų, džiovintų, kartais ir konservuotų ar šaldytų daržovių. Paskaninkime maistą prieskoniais, šaltai spaustais aliejais, papildykime daigintomis sėklomis.

image descriptionPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.