Gyvenimas be iššūkių – kasdienybė be spalvų

„Lietuvos niekada neišsižadėsiu, bet mano širdis ten, kur yra mylimas žmogus“, – sako Violeta Harvey, jau septynerius metus Portugalijoje gyvenanti lietuvė. Panorusi tautiečiams atskleisti nelabai žinomą Portugalijos veidą, atvežė į tėvynę savo fotografijų parodą „Tolima artima Portugalija“.

40 min. – tiek laiko reikia važiuoti autobusu nuo Porto iki Valegos, kurios pasididžiavimas – spalvingai išpiešta ir keraminėmis plytelėmis dekoruota bažnyčia.

Sėkmingas startas
„Dažniausiai turistai ir poilsiautojai plūsta į Pietų Portugaliją, kur puikūs paplūdimiai, kurortai, beveik viskas pritaikyta svečių patogumui ir poreikiams. O norėdami pajusti šios šalies dvasią turite keliauti į šiaurę, link Porto – ten tikroji Portugalija, – tikina V. Harvey ir sako, kad surengti fotografijų parodą ją primygtinai ragino draugai.
Tai pirmoji Violetos darbų paroda. Į Lietuvą ji atvežta dar vasarą, buvo eksponuojama Juodkrantėje, Klaipėdoje, Kaune, o paskiausiai bus pristatyta vilniečiams. Violeta puoselėja viltį, kad darbai neaplenks ir jos gimtojo Vainuto (Šilutės r.).
„Nesu fotomenininkė, jokių fotografijos mokslų ar kursų nebaigiau: kaip ir dauguma mėgstu keliauti su fotoaparatu ir fiksuoti tai, kas širdžiai gražu, įdomu, nematyta, – pasakoja Violeta ir prisipažįsta. – Natūralu, kad krūtinėje virpėjo nepasitikėjimo jaudulys, tačiau parodos lankytojų atsiliepimai nuramino: matyt, išties turiu akį ar žiūrėjimo tašką…“
Pasak V. Harvey, žmonių susidomėjimas jos pomėgį fotografuoti pakėlė į visai kitą lygmenį: ji tapo daug reiklesnė, atidžiau stebi, kas vyksta aplinkui, kruopščiau renkasi vaizdus, apšvietimą ir net paros laiką. Beje, jau turi minčių surengti dar vieną parodą – šį kartą ir Lietuvoje, ir Portugalijoje.
„Planuoju parengti fotografijų ciklą apie Portugalijos vyno kelią. Nekantrauju sužinoti, kaip svetimšalės kūrybą vertins portugalai“, – neslepia planų laisvai portugališkai kalbanti Violeta.

Kalba – pažinimo būdas
„Ne, idealiai kalbos nemoku, tačiau manęs parduoti niekam nepavyktų! – juokiasi moteris ir sako, kad portugalų kalba labai savita: joje dažnas „š“ garsas, tiesa, yra nemažai panašumų su anglų ir ispanų kalbomis. – Moku ispanų, portugalų, anglų, rusų kalbas, kažkada mokėjau ir latvių. Ją reikėtų prisiminti.“
Matematika, biologija, fizika nebuvo mėgstami dalykai, o štai kalbos Violetai patiko nuo mažens. Jau vienuolikmetė ji tvirtino, kad bus anglų kalbos mokytoja, ir savo sprendimo niekada nekeitė. Pasirinkimą lėmė šauni, savo profesiją ypač mėgusi anglų kalbos mokytoja. Jos paskatinta Violeta ne tik skaitė laikraščius, prenumeravo žurnalus, bet ir krimto klasikinę literatūrą anglų kalba.
Vilniaus pedagoginiame universitete baigusi du kursus Violeta išėjo akademinių atostogų – nusprendė pasitikrinti, kaip jai seksis mokyti vaikus. Vainuto mokykloje gavusi kelias anglų kalbas pamokas, pamatė, kad jos pasirinkimas teisingas, tad nusprendė toliau mokytis neakivaizdiniu būdu Rygos universitete – Lietuvoje tokių studijų nebuvo.
„Visus egzaminus turėjau laikyti latvių kalba, kurią pati savarankiškai išmokau. Vėliau šia kalba bendravau su dėstytojais, o visos paskaitos vykdavo anglų kalba. Tad studijuodama iš karto mokiausi ir latvių, ir anglų kalbos“, – pasakoja V. Harvey.
Mokytojaujant Vainute išaugo sparnai, Violetai pritrūko erdvės ir ji persikėlė gyventi į Klaipėdą, dirbo anglų kalbos mokytoja „Žaliakalnio“ gimnazijoje, Simono Dacho mokykloje. Tas dešimt­metis Violetai buvo ypač dosnus patirties: anglų kalbos mokė Karinių jūrų pajėgų darbuotojus, vertė knygas, bendradarbiavo su LCC tarptautiniu universitetu.
„Kalba man – bendravimo malonumas, būdas išreikšti save, pažinti aplinką. Ji man padėjo rasti ir savo gyvenimo žmogų“, – taip vadina sutuoktinį Michaelį Harvey.

„Kad ir kur būčiau, man visada labai trūksta Michaelio, antrosios mano puseles, ir jausmas visada – abipusis“, – sako Violeta Harvey.

Sieja tvirtas ryšys
„Nors tai nutiko prieš dvylika metų, bet jausmai, emocijos vis dar gyvos!“ – nudžiunga Violeta, paprašyta papasakoti apie pažintį su savo vyru.
Jie susipažino Klaipėdos kavinukėje „Storas katinas“ – du Klaipėdos naftos eksporto ir perpylimo bazėje dirbantys anglai apsidžiaugė radę žmogų, laisvai bendraujantį jų gimtąja kalba. Vėliau susirašinėjo SMS žinutėmis, per antrą pasimatymą pajuto meilę, o po penkerių metų susituokė Portugalijoje, ant šėlstančio Atlanto kranto.
Michaelis už Violetą vyresnis dvidešimt dvejais metais, tačiau šio skirtumo sutuoktiniai nejaučia. Jis yra energingas, aktyvus, sportiškas, labai apsiskaitęs ir įdomus žmogus. Violetai taip pat nestinga užsidegimo, optimizmo, ji mėgsta aktyvų gyvenimo būdą, nuolat ieško naujų saviraiškos būdų, turi organizatorės talentą.
„Lietuviai santūrūs, susikaustę, jiems nebūdinga demonstruoti nuoširdumą, gal todėl mano artimiesiems būsimas vyras iš pradžių atrodė nepatikimas“, – neslepia V. Harvey.
Savo vyrą Violeta vadina kosmopolitu, gerbiančiu ir natūraliai priimančiu kiekvienos šalies savitumą. „Mus sieja labai tvirtas ryšys. Atvirai pasakysiu: man žiauriai pasisekė – aš niekur nedirbu, bet ir nesu namų šeimininkė. Greičiau save pavadinčiau keliautoja, tyrinėtoja, kuri gali daryti, ką nori, tik ne svetimą vyrą – šiukštu! – namo parvesti“, – juokiasi laiminga moteris.

„Kelionių agentūra“ – į namus
Net ir būdama Lietuvoje tarp artimųjų ir draugų Violeta ilgiau kaip keturias dienas neištveria be Michaelio, nesvarbu, kad per dieną telefonu jie kalbasi gal dešimt kartų. „Kad ir kur būčiau, mano širdis ir mano namai yra ten, kur mano žmogus“, – ilgesingai šypteli lietuvė.
O profesija Michaelį Harvey mėto iš vienos pasaulio vietos į kitą: padirbėjęs Klaipėdoje, jis persikėlė į Jemeną, paskui vėl atvyko į Lietuvą ir pakvietė Violetą 9 mėnesiams vykti kartu su juo į Portugaliją – gavo pasiūlymą dirbti naftos bazėje netoli Porto.
„Labai mėgstu keliauti, tačiau anksčiau tik pavartydavau kelionių pasiūlymus, pasvajodavau ir apie Portugaliją, bet iš namų kojos nekėliau. O čia – „kelionių agentūra“ tiesiai į namus“, – juokiasi moteris ir atvirauja, kad būdama toli nuo gimtinės pirmą savaitę liejo graudžias ašaras, antrą – suėmė save į nagą, o trečią – pradėjo lankyti portugalų kalbos kursus.
Deja, turinčiai savo metodiką mokytojai kursai pasirodė nelabai naudingi, tad Violeta ėmė mokytis kalbos savarankiškai. Įtvirtinti įgūdžius ir susipažinti su portugalų kultūra padėjo jų laisvalaikio kelionės po šalį, kasdienis bendravimas.

Maistas – tarsi religija
Portugalijoje dauguma parduotuvėlių, kavinių ir restoranėlių – šeimos verslas. Juose gera lyg namuose: interjeras paprastas, tačiau pavergia aptarnavimo ir maisto kokybė, žmonių nuoširdumas.
„Valgyti tokiuose restoranėliuose labai pigu, todėl namuose gaminame retai. Maistas Portugalijoje tarsi religija! Iš principo portugalai yra mėsėdžiai, ypač mėgsta įvairius mėsos troškinius, dešreles, kepa kepsnius kepsninėse. Rojus čia ir vegetarams: didelis pasirinkimas įvairiausių daržovių, ryžių patiekalų. Itin populiari žuvis: nuo liepos pradžios iki spalio pabaigos visa Portugalija kvepia keptomis sardinėmis, o nacionalinė žuvis, kurią paruošia šimtais skirtingų būdų, yra menkė. Beje, nuo senų senovės portugalai jas perka iš norvegų“, – pasakoja V. Harvey. Visas maistas labai sotus – vienos porcijos užtenka dviem žmonėms. Prie patiekalų dera lengvas, jaunas, pusiau sausas ar sausas vynas – jį portugalai labai mėgsta, kiekvienas regionas turi savo tradicinį. Norintieji stipresnio skanauja saldų likerinį Porto vyną arba užsisako vynuogių naminukės.

Aistra vandenynui
Violeta prisipažįsta įsimylėjusi tą tikrą, poilsiautojams mažai žinomą Portugaliją: žaismingi čerpių stogai, balto mūro sienos, puoštos įspūdingais mėlynų keraminių plytelių ornamentais, unikali senų pastatų architektūra, siauros gatvelės, jaukios miestų aikštės, išklotos smulkiomis netašytomis trinkelėmis, kuriomis vaikščioti su aukštakulniais – tikras iššūkis, druskos laukai, Duero upės slėnyje augantys vynuogynai, alyvmedžių, kukurūzų laukai, vyno rūsiai… Daugelį vietų Violeta aplankė viena.
„Esu gera draugė pati sau, man patinka būti vienai, todėl kelionėje kompanionų nepasigendu. Aišku, visada prieš išvykdama paruošiu „namų darbus“. Portugalijoje keliauti nebaisu – žmonės nuoširdūs, linkę padėti“, – šypsosi moteris ir prisipažįsta, kad didžiausią įspūdį jai paliko nuo uolėto kranto atsiveriančios Atlanto platybės.
Pirmomis dienomis Portugalijoje Violeta kasdien ėjo prie vandenyno – traukė jo didybė ir paslaptingumas, žavėjo maži, jaukūs paplūdimiai, uolėti krantai, ant kurių tarsi žvakės į dangų kyla miniatiūrinės baltos bažnytėlės. „Vandenyną reikia gerbti, jis nenuspėjamas: ką tik buvęs ramus galinga banga gali nuplauti pakrante einančius žmones. Daug žvejų išplaukę žvejoti negrįžta… Bažnyčios tam ir pastatytos, kad ištikus nelaimei, pasisukę į krantą, jie galėtų melsti pagalbos, – sako lietuvė ir pasakoja dar vieną tradiciją. – Žuvusiesiems vandenyne pagerbti prieš Kalėdas į vandenį nuleidžiama baltų rožių, o pakrantėse uždegama žvakių.“
Vandenynas – ir Violetos, ir Michaelio aistra. Jis – patyręs buriuotojas, todėl apsigyvenę Portugalijoje sutuoktiniai netruko įsigyti jachtą, vyras po truputį mokė žmoną buriuoti, o šią vasarą ji stojo prie jachtos vairo.
„Jausmas nenusakomas: kiek­viena gyslele jauti vandenyno didybę. Banginiai, it drugeliai skraidančios žuvys, tai vienoje, tai kitoje laivo pusėje nardantys delfinai – visa tai užgniaužia kvapą, apie fotoaparatą net negalvoji – tų akimirkų gaudymas atima džiaugsmo palaimą. Buriavimas mane užbūrė!“ – neslepia emocijų pašnekovė ir juokiasi, prisiminusi, kad namuose jos laukia dar vienas iššūkis – vyras nupirko siuvimo mašiną.

Pagarba tradicijoms
Įtraukta į naujo gyvenimo verpetą lietuvė nepamiršo rankdarbių: Violeta domisi įvairiomis jų technikomis, tačiau labiausiai jai patinka megzti.
„Portugalijoje moterys – namų židinio puoselėtojos, jos rūpinasi šeima, tvarko ir puošia namus. Dažniausiai kambariai nedideli, tačiau juose pilna daiktų, šeimos nuotraukų, nertomis staltiesėlėmis uždengti staleliai, indaujos, lentynėlės, fotelių atlošai, daug rankų darbo kilimėlių. Itin populiarios amatų šventės, jose jaunimas įvairių rankdarbių mokosi iš prityrusių meistrų“, – dalijasi įspūdžiais Violeta ir pabrėžia, kad portugalai labai puoselėja savo tradicijas – kiekviename miestelyje yra net keli folkloro ansambliai.
Gražiausios šventės: Žolinės atlaidai, kuriuose procesijos, gėlių kilimai, muzika ir jaukūs pasisėdėjimai su užkandžiais, Joninių šventė Porte, jos metu vyksta teatralizuota regata, nakties dangų skrodžia fejerverkų šviesos, kur kas ramesnė Kūčių diena, ant šeimos stalo – su daržovėmis ir bulvėmis troškinta menkė, saldumynai, būtinos dovanėlės, pirmas savąją atplėšia vyriausias šeimos narys, o paskui paeiliui visi pagal amžių.
Čionykščiai vyrai turi savą religiją – futbolą, yra užkietėję sirgaliai, juos palaiko ir moterys, ir vaikai. Berniukams išmokti žaisti futbolą – garbės reikalas. Tiesa, portugalai futbolo fanatikais tampa tik tada, kai žaidžia jų šalies komandos – užsieniečiai jiems neįdomūs.
Antroje vietoje portugalų laisvalaikio pomėgių sąraše – jojimas. Dažnas miestelis turi hipodromą, rengiami pasirodymai, o Porte vyksta Žirgų festivalis.
Čia, kaip ir Ispanijoje, populiari korida, tiesa, bulius nenužudomas, paliekamas gyvas – taip pabrėžiama ne žmogaus drąsa, o meistriškumas, gebėjimas valdyti gyvulį.

Nuoširdus bendravimas
Apibendrindama savo patirtį svetimoje šalyje ir įspūdžius, lietuvė atvirai pripažįsta, kad Portugalijoje ją labiausiai pavergė ne gamta ar architektūra, o žmonių santykių šiluma.
„Susitikę jie bučiuojasi į abu skruostelius, jaunimas su seneliais vaikšto susikibę, nevengia apsikabinti, prisiglausti. Savaitgaliais visa šeima – nuo anūkų iki senelių – eina į bažnyčią, paskui tradiciškai restoranėlyje leidžia laiką plepėdami, aptardami savaitės įvykius, neskubėdami valgo, geria vyną“, – žavisi vietinių gyventojų bendravimo kultūra V. Harvey.
Portugalai – labai atviri žmonės, noriai bendrauja ir su nepažįstamais, svetimšaliais, dažnai patys juos užkalbina. Portugalams ne gėda prieiti prie žmogaus ir pasakyti, kad jis gražiai atrodo, paklausti, iš kur atvykęs, pakviesti į savo namus. Taip nutiko ir Violetos bičiuliams: nusifotografavę prie originaliai plytelėmis dekoruoto namo lietuviai pastebėjo ateinantį šeimininką, manė, kad priekaištaus už savivalę, o šis visus pakvietė į namus, aprodė, kaip gyvena, papasakojo, kuo užsiima jo šeima, kaip sekasi vaikams.
Dar labiau sužavėjo senolė, kurią Violeta norėjo nufotografuoti: moteris pakvietė kartu su jos šeima švęsti Joninių. „Nesame turtingi, gausite pavalgyti, o vyno visiems užteks!“ – sakė portugalė.
„Į Portugaliją važiavome tik devyniems mėnesiams, o gyvename jau septynerius metus. Ne kartą krovėme lagaminus ir ketinome išvykti, bet gyvenimas įvykius pakreipia taip, kad tenka pasilikti“, – šypsosi lietuvė.

Eglė Leonovienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.