Gyvenimo vainikas iš Joninių pievų

Eglė Leonovienė

Gabrielės Bielskytės suknelė iš salono „Šapokliak“

Gabrielės Bielskytės suknelė iš salono „Šapokliak“

Joninės – nuostabiausia vasaros šventė, ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį apgaubianti mistika. Kiekvienam smalsu prisiliesti prie jos stebuklų – tai bandome daryti ir mes: tradiciškai Joninių proga rengiame fotosesiją. Šį kartą joje dalyvauja ir apie savo gyvenimą gėlių kalba pasakoja Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Gabrielė Bielskytė ir floristė Monika Kristina Skliaustytė.

Vienos valandos stebuklas

Sako, kad slėpiningą Joninių naktį visų laukia stebuklai. Gal pasiseks ir jums: ieškodami paparčio žiedo, sukdami ratelius aplink laužą ar plukdydami vainikus išvysite iš ūksmingo miško atklydusią mistinę būtybę – miško deivę, fėją ar laumę?.. Floristė Monika Kristina Skliaustytė, modeliu sutikusi būti solistė Gabrielė Bielskytė ir fotografas Laimutis Brundza labai stengėsi sukurti kuo tikroviškesnį ir spalvingesnį Joninių personažą.
„Jonines floristai dažniausiai sieja su paparčio žiedu, žolynų puokšte, vainiku ar girlianda. Į šią šventę norėjau pažvelgti netradiciškai, nenuobodžiai. Man patinka iššūkiai, siekiu kurti kitaip nei visi, todėl pabandžiau sujungti galvos apdangalą, vainiką ir kaklo papuošalą“, – šypsosi Monika.
Nuostabų Joninių aksesuarą papuošė 35 bijūnų žiedai, kuriuos floristė iš vakaro suskynė savo tėvelių namuose Stučių kaime (Utenos r.), juos sukaišė tarp smidrų lapelių ir žirnių ūselių į iš rugių supintą ažūrinį karkasą, jį dar apraizgė pievose surinktų skėtinių augalų sėklų girlianda.
„Oho, sunkokas“, – nustebo Gabrielė, kai Monika neįprastą aksesuarą uždėjo ant jos galvos, bet greitai apsiprato ir fotografo prašoma braidė po pievas, slapstėsi tarp krūmų, svajojo ir viliojo įsitaisiusi ant šakoto medžio kamieno. „Fotografuotis man patinka. Nors turėjau ne vieną fotosesiją, tokia gražia miško fėja man dar neteko būti“, –
prisipažino solistė.
„Šeimininkės“ Joninių fotosesija – tarsi akimirka, kurią pavyko pagauti. Monikos net aštuonias valandas kurtas aksesuaras neatlaikęs vasaros karščio per valandą nuleipo…
„Toks jau yra šis menas, bet aš nesigailiu sutikusi dalyvauti šiame žurnalo projekte: iššūkiai – mano gyvenimo varikliukas“, – tikina Monika. Jai antrina ir Gabrielė: „Kiekvienas naujas įvaizdis man tarsi naujas vaidmuo, dar vienas savęs išbandymas.“

Monika Kristina Skliaustytė: „Ne tik Jonų ir Janinų, bet ir floristų šventė“

jon2Apie save. Baigusi mokyklą Utenoje lankiau floristikos kursus, vėliau Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centre įgijau floristo specialybę. Ši sritis mane žavi nuo vaikystės, kai tik pradėjau suprasti, koks gražus augalų pasaulis. Dėkoju tėvams, kad nevertė studijuoti vadybos ir leido pačiai pasirinkti gyvenimo kelią. Tiksliau, pats likimas mane veda tuo keliu, o aš nesipriešinu. Juk nieko nėra nuostabesnio, nei dirbti su malonumu ir gauti už tai pinigus! Tiesa, kai darbas, laisvalaikis ir malonumas yra tas pats, būna akimirkų, kai norisi viską mesti ir… tapti tolimųjų reisų vairuotoja – man patinka vairuoti ir važiuoti. Bet tai tik retsykiais užklystančios mintys, be augalų gyventi man būtų sunku. Įkvėpimo semiuosi iš gamtos. Viską lemia vidinė būsena: kai esu geros nuotaikos, laiminga, idėjų ieškoti nereikia, bet kai esu įsitempusi, galva sunki, nieko gero sukurti neišeina. Kūrybai reikia laisvės.

Apie floristo darbą. Kartą savo rankas sulyginau su statybininko: jo baltos, gražios, nes dirba su pirštinėmis, o mano – subadytos, sužalotos, nes su pirštinėmis augalų nesučiupinėsi. Pagal fizinį sunkumą floristo darbas prilygsta statybininko: visą dieną ant kojų, tampome vandens pilnus puodus, kibirus. Nepatikėsite, mano automobilio bagažinėje ne tik žirklės, sekatorius ir floristinė viela – rasite pjūklą ir siaurapjūklį, plaktuką ir grąžtą, dėžę vinių, maišą cemento, glaisto, gipskartonio, medienos drožlių, plastikinių plokščių… Galėčiau dirbti aukštos kvalifikacijos universaliu statybininku.

Apie Jonines. Ši diena – ne tik Jonų ir Janinų, bet ir floristų šventė. Per Jonines visi jais tampame: piname vainikus, girliandas, renkame septynias žoles iš skirtingų septynių pievų, darome puokštes, ieškome paparčio žiedo. Paparčiai nežydi, tačiau kiekvienas jo ieškantis žmogus tikrai suranda įsivaizduojamąjį žiedą – tai emocijos, patyrimai, mintys, kurios išsigrynina ieškant, bendravimas su tuo metu šalia esančiu žmogumi, jo pažinimas. Daugeliui paparčio žiedo ieškojimas – malonus pasivaikščiojimas, puokštės rinkimas, meditacijai prilygstanti galimybė būti vienam su savo mintimis. Anksčiau paparčio žiedu laikiau susisukusį besiskleidžiančio paparčio lapo ragiuką, bet vėliau senų pagoniškų tradicijų puoselėjimas man tapo svarbesnis nei pats žiedo ieškojimas. Mano gimtinėje – Stučių kaime ant Tauragno ežero kranto Joninės švenčiamos metai iš metų labai gražiai, laikantis visų papročių.
Apie lietuvišką gėlę. Tai tikrai ne rūta – natūraliai Lietuvoje ji juk neauga, tik pasodinta darželiuose. Manau, mūsų šalį galėtų reprezentuoti tradicijomis apipintas kūpolio žiedas: žalia, skaisti geltona, violetinė – neįprastas spalvų kontrastas, įdomi išvaizda, ryški ir visų matoma.
Apie gėles ir charakterį. Esu gana užsispyrusi. Manau, kad tai gera charakterio savybė: ko imsiuos – pasieksiu. Niekada nesusimąsčiau, kokia gėlė galėtų mane charakterizuoti. Bėda ta, kad man patinka visos. Man imponuoja ne gėlės rūšis, o nauja veislė, spalva. Pavyzdžiui, dabar mane įkvepia rožė pavadinimu ‘Green eye‘ (iš anglų k. „žalia akis“) , kurios žiedyno viduryje – žalios spalvos darinys iš taurėlapio lapelių. Ne itin mėgstu atvežtines gėles, mano širdžiai mieliausios gimtinės laukų, pievų ir darželių. Kiekvienas profesionalus floristas turi mokėti dirbti su savo krašto gėlėmis. Tai aktualu pastaruoju metu: sparčiai populiarėja vegetatyvinis floristikos stilius – puokštėms ir kompozicijoms naudojami kraštui būdingi augalai.
Apie gėles – simbolius. Nėra rašytinių taisyklių, bet kiekvienos gėlės sava simbolika, todėl floristai stengiasi kuo daugiau sužinoti apie žmogų, kuriam bus skirta puokštė. Pavyzdžiui, raudona ar balta rožė – ypatinga prabanga, kuriai neprilygsta nei gerberos, nei chrizantemos. Rožės dera drąsiems, gyvenimo keliu tvirtai žengiantiems, mėgstantiems naujoves žmonėms. Bet kokia proga moterims galite dovanoti lelijas. Tai labai moteriška gėlė, žydi ilgai, subtiliai kvepia. Jos žiedas – tobulumo įsikūnijimas, elegantiškas, nors atrodo tvirtas, bet iš tiesų labai gležnas: tereikia spustelėti – akimirksniu grožio neliks. Gvazdikai – tvirti, neįnoringi, ilgai žydi, neatsitiktinai laikomi vyriška gėle. Šiuo metu labai madingi darželio augalai pentiniai – lengvos ir spalvingos vasaros simbolis. Juos mėgsta visi, kurie ieško gaivaus oro, erdvės, lengvumo, miesto šurmulį yra iškeitę į ramų gyvenimą jo pašonėje ar kaime.
Apie gamtą ir vidinę ramybę. Mane visada traukė gamta ir augalai. Mama net vadino mane „ožka“: iš laukų, pievų namo vis tempdavau laukinių gėlių puokštes. Negaliu gyventi be prisilietimo prie gamtos, jaučiu augalų energiją, o braidydama po pievą ir rinkdama gėles puokštei atsigaunu, tarsi apsivalau – medituoju. Man patinka stebėti gamtos virsmus: kada pradeda mėlynuoti žibutės, kaip žydi alyvos, jazminai, kaštonai, kada skleidžiasi obelys. Deja, gyvendama mieste netenku didelės dalies savęs, savo sielos ramybės, įkvėpimo. Džiaugiuosi galėdama dažnai grįžti pas tėvus. Kartu su mama aplink namą įkūrėme didžiulį gėlyną. Jame dominuoja daugiamečiai žydintys ir lapiniai augalai, nesijaudiname, kai išdygsta ir kokia piktžolė. Mama juokauja: „Kaip iš Čelsio sodų parodos.“ Tegyvuoja natūralumas!
Apie mokymą ir mokymąsi. Šiuo metu mano gyvenimas sukasi Kaune: dirbu gėlių salone, Profesinio meistriškumo mokyklos lankytojams dėstau floristikos pagrindus. Mano studentų amžius labai įvairus – ir aštuoniolikmečiai, ir vyresni nei šešiasdešimties. Pedagoginis darbas – stimulas tobulėti pačiai: kartais gaunu tokių klausimų, į kuriuos atsakyti nepajėgiu. Floristika – visą gyvenimą trunkantis ir nuolat besivystantis mokslas: nauji patyrimai, kryptys, naujos medžiagos, technikos.
Savo mokytoju, įkvėpėju laikau garsų Lietuvos floristą Marijų Gvildį. Man jis pavyzdys visose srityse: kaip dėstytojas, tobulėti siekiantis floristas, iššūkių ieškantis menininkas, originalių projektų organizatorius. Su smalsumu stebiu jo organizuojamus žemės meno festivalius – labai noriu išbandyti save kuriant šio meno objektus. Kita svajonė – floristikos meno mokytis pas žinomą šveicarų floristą, dirbtuvių „Atelje 5“ įkūrėją Peterį Hessą – reali, tiesa, reikia nemažų finansinių investicijų.

Gabrielė Bielskytė:  „Kiekvienoje moteryje yra dalelė Karmen“

Karmen vaidmuo – visų solisčių svajonė. Man, dar neturinčiai nei gyvenimiškos, nei artistinės brandos, vaidinti erotišką, nepriklausomą, fatališką moterį nėra paprasta.

Karmen vaidmuo – visų solisčių svajonė. Man, dar neturinčiai nei gyvenimiškos, nei artistinės brandos, vaidinti erotišką, nepriklausomą, fatališką moterį nėra paprasta.

Apie Jonines ir tradicijas. Tai mūsų šeimos šventė, kurią švenčiame kiekvienais metais net ir neturėdami Jono ar Janinos: vienintelis Jonas šeimoje – mano pusbrolis, kuris šiuo metu gyvena Vokietijoje. Ta proga iš Kolumbijos grįžta mano sesuo Rūta, prisijungia mamos broliai su šeimomis, kartais draugai. Anksčiau Jonines švęsdavome pas senelius Veseluvkos kaime (Jonavos r.), o pastaruoju metu visi renkamės tėvų sodyboje Jurbarko rajone. Tikime stebuklais: ieškome paparčio žiedo, renkame kupolę, piname vainikus ir leidžiame juos į vandenį, šokinėjame per laužą, maudomės nuogi, buriame, braidome basomis po rasą…
Už meilę ir pagarbą tradicijoms turiu būti dėkinga seneliams Aldonai ir Tomui Jončams bei savo mamai – jų dukrai. Močiutė – aistringa etnokultūros puoselėtoja: žino daug tradicijų, papročių, moka daug dainų, kurias dainuoti išmokė tiek mano mamą, tiek mane, sesę Rūtą bei brolį Povilą. Beje, visi trys baigėme muzikos mokyklą, o aš dar ir pasirinkau ekomuzikos specialybę – šalia įprastų fortepijono, solfedžio pamokų daug dėmesio buvo skiriama liaudies muzikai, išmokau groti kanklėmis. Turiu nuosavas kankles – jas man padarė tautodailininko vardą turintis senolis.

 

Apie rožes gyvenime ir kūryboje. Rožė man simboliškai atnešė pasisekimą: už 2015 m. debiutinį Karmen vaidmenį miuzikle „Karmen“ buvau apdovanota „Fortūnos“ diplomu. Rožė tapatinama su čigonės Karmen personažu, nors iš tiesų Prospero Merime novelėje, kurios pagrindu ir parašyta garsioji opera „Karmen“ bei pastatytas šis miuziklas, aistringoji Karmen ją mylinčiam Chosė palieka ne raudoną rožę, o jazminą. Iki šio miuziklo mano vaidmenys teatre buvo epizodiniai: miuzikle „Grafas Montekristas“ vaidinau Sofi ir Piratę, operetėje „Balius Savojoje“ – Tirolietę, vaikiškoje operoje „Dryžuota opera“ – Pauzę.
Karmen vaidmuo – visų solisčių svajonė. Labai džiaugiuosi, kad režisierius Kęstutis Jakštas pastebėjo ir patikėjo manimi, o tą patį Karmen vaidmenį miuzikle atliekanti didelę patirtį turinti solistė Viktorija Streiča tapo mano mokytoja – padėjo suprasti ir įsijausti į personažą, vedė į priekį. Man, dar neturinčiai nei gyvenimiškos, nei artistinės brandos, vaidinti erotišką, nepriklausomą, fatališką moterį nėra paprasta.
Mano kuriama Karmen stipri, daro tai, ką nori, brangina ir gina savo laisvę visais įmanomais būdais – ji kaip rožė su aštriais spygliais, pasiryžusi paaukoti net ir gyvybę. Apsinuoginti – parodyti, kokia ji jautri, trapi, pažeidžiama, priverčia tik meilė. Manau, kad kiekvienoje moteryje yra dalelė Karmen. Jei ne, ji nepatyrė tikros meilės – dar nesutiko savo Chosė. Meilė suteikia sparnus: gali padaryti bet ką ir nieko nebijai, net mirties.
Tai tokia rožė mano kūryboje, o gyvenime renkuosi rožę su trim spygliais, kurią taip stropiai po stiklo gaubtu saugojo Mažasis Princas.

 

Apie gėles – gyvenimo tarpsnius. Savo vaikystę prilyginčiau pirmosioms pavasario gėlėms snieguolėms. Jos auga gražiais kupsteliais – kaip ir mes augome penkiese: aš, brolis, sesė, pusbrolis ir pusseserė. Tai nerūpestingiausias mano gyvenimo laikotarpis, kurio didesnę dalį leidau pas močiutę kaime: gėlės, braškės, maudynės, rogutės, pačiūžos, pirmos išmoktos dainos.
Vėlyva vaikystė man asocijuojasi su tamsiai violetiniu kardeliu. Tamsiai violetinis, nes ši spalva man labai graži. Gėlės forma įprasmina ne tiek kūno, kiek proto augimą: pradėjau lankyti muzikos mokyklą, atsirado daugiau darbų, pareigų. Tuomet ir pastebėjau, kad mano susikurti standartai kur kas aukštesni nei kitų vaikų: uoli, perdėtai atsakinga, keliu sau neįprastai didelius reikalavimus.
Paauglystėje buvau erškėtrožė su labai aštriais spygliais: užsispyrusi, be priežasties pykau tiek ant savęs, tiek ant kitų. Su manimi tuomet visiems buvo sunku. Net norėjau mesti muzikos mokyklą… Apsigalvojau tik todėl, kad mama pasakė „gerai“ – tuomet elgiausi visiškai priešingai, nei man kas liepdavo ar patardavo. Vėliau baigiau klasikinio dainavimo specializaciją Juozo Gruodžio konservatorijoje.
Visą tą laiką turėjau alternatyvą muzikai: labai mylėjau gyvūnus, ilgą laiką dirbau savanore gyvūnų priežiūros centre. Galėjau tapti veterinare, bet klausiau savo širdies. Be muzikos negaliu gyventi – viską darau dainuodama. Nelygu, kokia nuotaika, dainuoju partijas iš miuziklų, populiariosios muzikos dainas, kurių melodija ir žodžiai atliepia mano emocijas, o kartais savaitėmis klausausi operų. Mėgstamiausia – P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“. Klausant jos užplūsta energija, įkvėpimas, o kartais panyru lyg į kokią meditaciją: per muziką ateina mintys, suvokimas, kaip ir ką patobulinti, ką išbandyti naujo.
Jaunystėje prasiskleidžiau kaip mano mėgstama gėlė tulpė. Tuo metu įstojau į VDU Muzikos akademiją, tęsiau konservatorijoje pradėtus mokslus pas vokalo dėstytoją Birutę Sodaitytę. Ji mano mokytoja, draugė, artimas žmogus, kuris jau devynerius metus šalia. Jaunas žmogus – kaip minkštas molis. Mane „minkė“ gyvenimas, dėstytojai, draugai, kolegos. Studijų metai tapo pirma pažintimi su būsima profesija, jie buvo pilni atradimų ir tyrinėjimų. Nieko nesigailiu, viskuo džiaugiuosi, o nesėkmes priimu kaip pamokas, kurias turiu išmokti.
Kaip jauna moteris įsivaizduoju save juoda rože su trimis spygliais – tiek užtenka apsiginti. Kodėl juoda? Ne kitokia – ne balta, geltona, oranžinė. Juoda spalva manęs negąsdina, ji nesimbolizuoja nei liūdesio, nei praradimų ar sunkaus gyvenimo tarpsnio, nors buvo visko: baigiau magistrantūrą, pradėjau dirbti teatre, gavau pagrindinį vaid­menį miuzikle „Karmen“, sudegė mano namai. Nesakau, kad kažkas buvo blogai ar gerai – tiesiog taip nutiko, gyvenimas tęsiasi ir reikia eiti pirmyn. Šiuo metu ruošiu pagrindinį Mimi vaidmenį Jaunimo miuziklo teatre statomame viename garsiausių miuziklų apie Bruklino bohemą „Rent“, jo premjera jau rugsėjo 2 dieną.

Apie gerbėjus ir gėlės. Gėlės – ­nuostabus dėmesio, pripažinimo ir puikaus darbo įvertinimo ženklas. Per pirmą savo miuziklo „Karmen“ premjerą gavau 306 gėlių žiedus, daugiausia – raudonų rožių. Fiziškai panešti tokio kiekio gėlių buvo neįmanoma, bet rūpinausi, kad kuo ilgiau jos mane džiugintų. Moku prižiūrėti ir skintas, ir augančias gėles: mūsų namą Žaliakalnyje iš visų pusių supa reti augalai ir gėlynai, kuriuos, išsikrausčius tėvams gyventi į sodybą, tenka prižiūrėti man.