Ignas Bakėjus: „Jei nežinote, kaip gyventi toliau, pasikalbėkite su savo tėvais“

Vilniečio trenerio, lektoriaus Igno Bakėjaus įkurtas sporto ir sveikos gyvensenos judėjimas „MyHero!“ yra savotiškas fenomenas. Per kelerius metus jis daugiau nei 30 tūkstančių žmonių įkvėpė keistis: gyventi blaiviai, sportuoti, sveikai maitintis. Tai pavyko padaryti be didelių pamokslavimų, tiesiog dalijantis asmenine patirtimi. Šiuos principus Ignas įgyvendino ir savo šeimoje. Prieš dešimtmetį jis pats atsisakė alkoholio ir tabako, pakeitė mitybą, vėliau jo pavyzdžiu pasekė žmona.

Naktimis keltis nesunku
Prieš kelias savaites I. Bakėjus su žmona Simona susilaukė trečiojo sūnelio. Laimingas tėtis džiaugiasi pagausėjusia šeima, tikina, kad naujagimis dienos rit­mo beveik nesutrikdė. „Miego gal kiek trūksta, bet man atsikelti naktį keturis ar daugiau kartų nesunku. Svarbu laikas nuo laiko išsimiegoti bent dvylika valandų, tai ir darau“, – sako Ignas.
Kartais tenka abu vyresniuosius – aštuonerių Bernardą ir penkerių Leonardą – pasiimti į treniruotes, filmavimus. Mažiui vardo dar neišrinko. „Mano mama juokauja, kad jaunėlis turbūt bus Eduardas. Manome, kad vardas turi ateiti pats, todėl neskubame, kol kas jį vadiname visokiais mielais žodžiais: leliuku, burbulu“, – aiškina I. Bakėjus.
Vyras teigia, kad mažasis sūnelis šeimos narys yra nuo tada, kai pradėjo plakti jo širdelė. Jis, dar būdamas mamos pilvelyje, su tėvais ir broliais bend­ravo emocijas perteikdamas kojyčių spyriais, kitais judesiais.

Skausminga praradimo patirtis
Kalbėdamas apie vaikus Ignas primena, kad iš tiesų jų turi penkis: dviejų pirmųjų, dvynukų, neteko, nes žmonai įvyko persileidimas. „Šis įvykis mus labai sukrėtė, privertė susimąstyti, sustiprino mudviejų santykius – sulipino, kad neišsivaikščiotume po sunkaus išbandymo, – dalijasi išgyvenimais. – Paskui į mūsų gyvenimą pamažu atėjo sąmoningumas: atsisakėme svaigalų, rūkalų, pradėjome sveikai maitintis. Už tai esame jiems dėkingi, matyt, tokia buvo jų misija, o dabar mažiukai laimingi sėdi ant debesėlio ir mato, kaip mes gražiai sutariame.“
Pastangų prireikė nemažai. Ypač sunku buvo, kai berniukai buvo maži, gyveno užmiestyje, jo nebūdavo namuose visą dieną – darbas nekilnojamojo turto srityje buvo kaip reikiant įtraukęs, vakarais žaisdavo krepšinį. Simonai trūko vyro pagalbos, supratimo. Viena pažįstama patarė Ignui pasiklausyti psichologo, vedų žinovo O. Torsunovo paskaitų. Jos pastūmėjo keistis. Pirmiausia ėmė gultis ir keltis labai anksti, kad laiką, kai nėra reikalingas šeimai, galėtų praleisti naudingai, tarkime, sportuodamas.
Ėmė kitaip elgtis su vaikais, ne piršti savo nuomonę, o jų klausytis. Pradėjo gilintis į moters psichologiją, geriau suprasti žmoną, girdėti, ką ji sako, valdyti emocijas. Pamažu šeimos santykiai tapo darnesni. Išmoko vienas kitą palaikyti, įkvėpti ir kartu eiti toliau. Kaip tik tada iš bičiulio sužinojo apie „Insanity“ sporto programą, parsisiuntė treniruotės įrašą, išbandė ir suprato, kad joje yra viskas, ko jam reikia. Šiuo atradimu ėmė dalytis su draugais, pažįstamais, susidomėjusiųjų daugėjo – taip viskas nejučia įsisuko.

Paperka entuziazmas
„Insanity“ – itin intensyvios intervalinės treniruotės, kuriose dirbama tik su savo kūno svoriu. Tačiau, ko gero, žmones jos taip traukia ne dėl to, kad padeda gana greitai pakeisti kūno formas, gerai jaustis. Peržiūrėjus I. Bakėjaus vedamų treniruočių įrašus, pasiklausius jo paskaitų, į akis krinta, kad vyrui nebūdingas perdėtas teisuoliškumas, kuriuo apsiginklavę savo tiesas dažnai įrodinėja kiti sveikuoliai. Labiausiai patraukia trenerio paprastumas, neišsenkamas entuziazmas, priverčiantys patikėti, kad kiekvienas yra stiprus.
Stereotipinis požiūris dažnai sulaukia priešingos reakcijos. Igno tuo tikrai neapkaltinsi, skirtingas kojines ir batus mėgstantis nešioti vyras pasiryžęs laužyti stereotipus visose srityse: „Dar vaikystėje žaisdamas krepšinį dažnai dėvėdavau vieną trumpą kojinę, kitą – siekiančią kelį. Tada nesuvokiau, o dabar suprantu, kad tai yra požiūrio klausimas. Kaip matau pasaulį: ar vienodą, kuriame viskas vyksta pagal taisykles, nuoseklią programą, ar visai kitaip. Kas sakė, kad reikia gaminti ir nešioti vienodas kojines, batus?“
Taip gali užprogramuoti tam tikras mintis, pavyzdžiui, apie savo paskirtį šiame pasaulyje. Kai būna sunku ir nuleidi galvą, sėdėdamas namie ant sofos ar kur nors pievoje, žvelgi į savo kojas, matai skirtingus batus arba kojines, prisimeni, koks tavo svarbiausias tikslas, kiek žmonių tavimi patikėjo. Supranti, kad ir kokių kliūčių beiškiltų, privalai judėti pirmyn, vykdyti savo misiją. Tada nusišluostai ašaras, nuramini piktą vidinį balsą, atsistoji ir eini toliau.

Neragina aklai paklusti
„Kiek tiksliai turiu sekėjų, net nežinau. Kaip juos matuoti, gal išgelbėtomis gyvybėmis? Kalbu apie tuos, kurie po kurio laiko grįžta ir man sako: „Neberūkau, nebegeriu, tu paskatinai mane keistis, atsikelti nuo sofos. Perskaičiau tavo knygą ir pradėjau sportuoti.“ Man svarbu, kad žmonės galėtų sportuoti nemokamai, todėl mano treniruotės tiesiogiai transliuojamos per lrytas.lt kartą per savaitę. Jas pamato dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų“, – idėjos esmę atskleidžia treneris.
Jo siekis – sveikatinti žmones primygtinai nebrukant vieno modelio: „Noriu, kad jie sužinotų, kaip ugdyti sąmoningumą, keisti gyvenimą, sportuoti, koreguoti mitybą, ir, jeigu tinka mano idėja, to imtųsi. Tačiau raginu nieko nedaryti aklai, nes galbūt tai, ką veikiu aš, kam nors visai netinka. Reikia galvoti savo galva, išklausyti, ką sakau, pasiteirauti kitų nuomonės, o tada atsirinkti tai, kas arčiausiai širdies.“

Šeštą ryto – diskoteka
Šiandien gyvai treniruočių pats Ignas veda mažai, daugiau laiko skiria mokymams, paskaitoms, dalyvauja renginiuose, konsultuoja žmones, nesusitvarkančius su savo gyvenimu.
„Ir mankštinamės, ir apie gyvenimą kalbamės. Prisisportuoju į valias. Trenerio darbas nėra lengvas, susiduriu su daug įvairių emocijų: žmonės pyksta, džiaugiasi, myli ir nekenčia. Man svarbu parodyti jiems, ką daro ne taip“, – tikina I. Bakėjus.
Kiekvienas pats turi subręsti treniruotėms: jei ateis tik todėl, kad kas nors paragino, nieko nebus. Pasportuos mėnesį kitą, negers, nerūkys, o paskui atkris. Tokiems jis pataria nevargti ir sąžiningai paklausti savęs: „Ar tikrai noriu, kad būtų kitaip?“
„MyHero!“ idėjinis vadovas veda ir televizijos laidą „0 laipsnių“. Ji skirta tam, kad žmonės sužinotų, kaip gyvena nevartojantieji alkoholio, kokių yra alternatyvų vakarėliams, laisvalaikio užsiėmimams, nevykstantiems be svaigalų. Daugelis pradėjusiųjų gyventi blaiviai nežino, kaip tai daryti.
Ignas pats su tuo susidūrė. Jeigu eini žaisti teniso, tai po jo visi į barą traukia alaus, jei bėgi maratoną, jam pasibaigus dalyviai būriu drožia į kavinę.
Šis projektas jam yra dar vienas būdas pasakyti tautai, kad jau metas nubusti, įkvėpti ją gyvenimo pokyčiams.
Regis, net pačios beprotiškiausios Igno idėjos beregint prigyja. Praėjusių metų pabaigoje „MyHero!“ pradėjo organizuoti rytinius blaivius pasilinksminimus prieš darbą „Rytėlis“. Jie skirti tam, kad rutina nepabostų, o judėjimas įgytų naujų formų. Užsienyje toks pasilinksminimas propaguojamas jau kelerius metus. Lietuvoje viskas vyksta taip: penktą valandą ryto visi kviečiami į jogos treniruotę, po jos, šeštą, prasideda diskoteka su šokiais, sveikais pusryčiais, gyva muzika ir kitomis smagiomis šėlionėmis. Salės pilnos!

Tėvų pavyzdys
Jeigu nežinote, kaip gyventi toliau, spręsti vieną ar kitą prob­lemą, pirmiausia pasikalbėkite su savo tėvais, užuot ieškoję kokių nors guru, dalijasi dar vienu patarimu Ignas. „Dažnai būtent jie gali tapti pavyzdžiu, formuoti mūsų vertybes, įpročius, požiūrį. Tėvai geriausiai pažįsta savo vaikus. Žmonės dažnai neina pas juos, nes yra susipykę, atitolę, nepalaiko artimų santykių. Aš irgi ne vienus metus buvau nutolęs nuo tėvų, brolių ir seserų, į šeimą grįžau visai neseniai.“
Ignas įsitikinęs: jei su didžiule neapykanta esi nutolęs nuo šeimos, eini prieš savo prigimtį. Todėl jautiesi nelaimingas, nerandi vietos gyvenime. Juk jeigu ne tėvai, tavęs išvis nebūtų. Grįžimas prie savo šaknų gali tapti raktu.
„Jei jie dar gyvi, dažniau susitikite, pasišnekėkite. Labiausiai atitolina priklausomybės. Kai esi apsvaigęs, lyg kokiam rūke ar pelkėje, nebėra tikro ryšio, sakai: „Labas, kaip tu?“, jie atsako: „Gerai!“, bet tai tik paviršius“, – aiškina Ignas.
Regis, visi gyvena gražiai, sekmadieniais pietauja už vieno stalo, bet yra dalykų, apie kuriuos nešneka, kurie kažkur paslėpti, kad akių nebadytų. Tai kelia įtampą. Jis kadaise taip pat neskyrė tikro dėmesio savo šeimai, nors su tėvais, broliais, seserimis susiskambindavo dažnai. Užtekdavo išgirsti, jog gerai laikosi. Bet po kurio laiko, žiūrėk, iš mamos sužinodavo, kad vienam tas nutiko, kitam anas. Paklausęs, kodėl jam apie tai nieko nesakė, išgirsdavo: „Tai kad tu visada labai užsiėmęs.“
„Iš tiesų tada daug dirbau, žaidžiau krepšinį, po klubus laksčiau. Kai nustojau gerti, rūkyti, ten pasidarė nebeįdomu, atsirado laiko, bendravimas tapo kokybiškesnis. Kilo noras su tėčiu, mama pasikalbėti rimtais klausimais. Esu dėkingas, kad jie man rodė pavyzdį vaikystėje, kaip reikia rūpintis šeima, puoselėti santykius. Tėvai neretai sulaukdavo pasmerkimo, kad turi penkis vaikus, tais laikais vyravo požiūris, jog daugiavaikės šeimos asocialios“, – prisimena I. Bakėjus.
Jo tėtis dvidešimt vienerių metų atsisakė alkoholio, rūkė iki keturiasdešimties, vėliau metė, nes buvo davęs žmonai pažadą tai padaryti, kai gims penktasis vaikas. Iš jo sužinojo, kas yra geležinė valia, žodžio tesėjimas. Iš mamos išmoko atjautos. Nuo mažų dienų prisimena, kaip ji kiekvienam rasdavo gerą žodį, padėdavo senoliams, girtuokliams, darė gerus darbus nė vieno nesmerkdama. Tiesa, I. Bakėjui prireikė dvidešimties metų, kad tai suprastų.

Blaivaus gyvenimo išbandymai
Paauglystėje, kaip ir daugelis bendraamžių, gerokai pablūdijo, normalu buvo išgerti, parūkyti, po vakarėlius lakstyti. Audringas gyvenimas tęsėsi ir baigus mokyklą. Tada jau buvo supratęs, kad NBA žvaigžde, kaip svajojo žaisdamas krepšinį, netaps.
Įsidarbino vadybininku, vėliau perėjo į nekilnojamojo turto sritį, nusprendęs, kad turi uždirbti milijoną. Susipažino su būsimąja žmona. Kurį laiką linksminosi su Lietuvos elitu, turtingais verslininkais. Tačiau būtent ten pamatė, kaip greitai galima nusiristi žemyn apsvaigus, ir pasibjaurėjo tuo. Tai privertė susimąstyti, kad reikia ko nors imtis.
Pajuto, kad kūnas nebe toks, koks buvo, nuo rūkymo nuolat krenkštė. Vidinis balsas ėmė nerimti ir klausinėti, ką jis daro, kas jam tokį pavyzdį rodė, juk tėvai taip nesielgė.
Vieną dieną Simonai pareiškė, kad jai netinka gerti ir rūkyti, o ši pasiuntė žinutę tarp eilučių: „Pats taip darai, kai nustosi, galėsi mokyti.“ Ignas suprato, kad pirmiausia pačiam teks atsisakyti žalingų įpročių. Iš pradžių nutarė mesti rūkyti. Išgėręs kelis kartus atkrito, tada apsisprendė ir alkoholio daugiau nebevartoti.
Blaivus gyvenimas pažėrė išbandymų. Klubuose, kur buvo įpratęs lankytis, jautė nuolatinį spaudimą, kentė draugų raginimus išgerti, klausėsi įvairių replikų. Netrukus sužinojo, kad Simona laukiasi. Tą dieną ji surūkė paskutinę cigaretę, nustojo vartoti alkoholį, pradėjo domėtis sveika mityba. Dabar šeima maitinasi augaliniu maistu, tačiau ne namie kartais suvalgo pieno produktų ar picą, nedraudžia to ir vaikams.

Svarbu girdėti širdies balsą
Savo patirtį I. Bakėjus sudėjo į knygą „Mano Herojus“. Joje pasakoja apie harmoningos savijautos sistemą, kurią sudaro sportas, mityba ir sąmoningumas. Taip pat autorius ragina susimąstyti, ar esame patenkinti savo gyvenimu, ar mūsų veik­la prasminga, galbūt reikėtų ką nors keisti, kad būtume laimingesni ir sveikesni.
Jo nuomone, dažnai negirdime savo širdies balso, nes neskiriame laiko sau ir net nežinome, kas tai yra. Laikas sau – ne ėjimas susitikti su draugais, apsipirkti, į grožio saloną ar jogos treniruotę. Jame neturi būti kitų žmonių, tik jūs.
„Paklauskite savęs, kada paskutinį kartą laipiojote po medžius, ridenotės nuo kalno. Neseniai įlipau į 25 metrų aukščio pušies viršūnę. Prieš akis atsivėrė visas miškas, pamačiau skrendančius gandrus, gerves, saulę, debesis. Kaip seniai to nebuvau daręs, koks laisvas jaučiausi, koks emocijų pliūpsnis apėmė, – džiūgauja Ignas. – Į medį gali užlipti, kad ką nors pamatytum, nuo ko nors pasislėptum, nukristum ir susilaužytum ranką ar koją, bet kažką suprastum. Netiesiogine prasme į medžius turėtume laipioti kasdien. Turiu galvoje iššūkius, tikslus, kuriuos sau išsikeliame ir turime įveikti. Už įdėtas pastangas bus apdovanota.“

Giedrė Budvytienė

Liudo Masio, Studijos „Fotolobis“ ir Igno Bakėjaus asmeninės nuotraukos