Informacijos prieinamumą galėtų padidinti pakeistas įstatymas

Nijole KrasniauskieneLietuvos kurtieji ir neprigirdintieji galėtų geriau integruotis į šalies gyvenimą, jeigu jiems būtų prieinamesni visi informacijos šaltiniai. Deja, šiuo metu tik 2,6 proc. nacionalinės televizijos laidų yra prieinamos turintiesiems klausos negalią. Tai labai mažas skaičius, nors komercinės televizijos apskritai į gestų kalbą verčiamų laidų neturi. Deja, poveikio priemonių padėčiai keisti pati kurčiųjų bendruomenė neturi, o valstybei, akivaizdu, nelabai rūpi tokios jų problemos.

Padėti reikia daugumai
VšĮ Surdologijos centras – tai Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) įsteigta įstaiga, atsakinga už metodinės medžiagos gestų kalba rengimą, gestų kalbos puoselėjimą ir jos mokymą. Centro direktorė Nijolė Krasniauskienė, „Ūkininko patarėjo“ paprašyta papasakoti apie šios įstaigos veiklą, sakė: „Patys kaip išgalėdami labai mažais žingsneliais žengiame į priekį. Visgi mūsų bendruomenė nėra didelė, skirtingų šaltinių duomenimis, šalyje yra nuo 6 iki 8 tūkstančių kurčiųjų ir iki 15 tūkst. neprigirdinčiųjų. Tiksliai pasakyti negalime, nes ne visi priklauso draugijai, o atliekant paskutinį gyventojų surašymą klausimas apie klausos negalią į klausimyną, nepaisant mūsų prašymo, nebuvo įtrauktas.“ Bet net ir nedidelė bendruomenė gyvena aktyviai, nors plačiajai visuomenei šios grupės veikla ir rūpesčiai, deja, mažai žinomi.
Nuo 1994 m. Surdologijos centrui vadovaujanti N. Krasniauskienė minėjo, jog 1991 m. įkurta viešoji įstaiga iki 1995 m. vienijo tarpžinybines medikų ir pedagogų pastangas padėti kurčiam žmogui integruotis į visuomenę. Tais pačiais metais Lietuvos kurčiųjų nebylių (dabar – Lietuvos kurčiųjų draugija (LKD) draugija persvarstė savo prioritetus ir atsigręžė į lietuvių gestų kalbą. Surdologijos centrui buvo patikėta ją tirti, norminti, puoselėti ir propaguoti. Pasak N. Krasniauskienės, iki 1995 m. vyravo nuomonė, jog kurčiuosius reikia „padaryti“ panašius į girdinčiuosius. Buvo netgi parengta metodika, pagal kurią girdintys tėvai savo kurčiuosius vaikučius turėjo išmokyti sakytinės kalbos. „Tačiau labai greitai suvokėme, kad rezultatas gaunamas ne pats geriausias. Sakytine kalba, ypač kurtieji vaikai, priešingai nei neprigirdintieji, kurie turi išsaugoję dalį klausos, ne visada gali išmokti kalbėti. Tai buvo daugiau išimtys nei taisyklė. Todėl LKD pradėjo rūpintis, kaip padėti ne išimtims, o didžiajai daugumai. Taigi 1995 m. Vyriausybė pasirašė nutarimą, kuriuo gestų kalba buvo įteisinta kurčiųjų visuomenės kalba. Tai buvo pirmas labai svarbus žingsnis, po kurio norėjosi drąsiai žengti toliau, – sakė centro direktorė. – Po metų buvo papildytas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas ta pačia nuostata, kad gestų kalba yra kurčiųjų bendruomenės kalba ir, svarbiausia, neliko išlygų dėl apkurtimo iki ikikalbinio periodo, t.y. apkurtimo iki to meto, kai vaikas išmoksta kalbėti.
Supratome, kad kurčiųjų bandymas kalbėti balsu daugeliu atveju sunkus jiems patiems ir dėl balso nenatūralumo trikdo girdinčiuosius. Tokiu būdu neįgalių žmonių silpnybė tapdavo dar ryškesnė, nors šie žmonės turi ir stipriųjų savybių. Vadinasi, iki tol, užuot rėmęsi stipriosiomis pusėmis, puoselėjome silpnąsias. Kurčiųjų žmonių pats stipriausias yra žvilgsnis, jų akys mato kur kas daugiau nei girdinčiųjų. Jie akies kampučiu regi visas pašnekovo nuotaikas, jausmų atspindžius veide. Net jeigu sakai vieną, o jauti kitką, pro jų akis tai nepraslys“, – pastebėjo N. Krasniauskienė.

Gestų kalba nėra tarptautinė
Pasak centro direktorės, gestų kalba dabartinę nuostatą įgavo 1996 m., buvo patvirtinta penkerių metų programa, kuriai įgyvendinti buvo skirta arti 11 mln. Lt. Tada ir įsibėgėjo visi gerieji pokyčiai. „Į Surdologijos centrą buvo priimtas pirmasis tuomet magistrantūroje studijavęs specialistas Danielius Mantrimas, kuris šiandien gestų kalbą dėsto Vilniaus kolegijoje ir yra pripažintas lingvistas. Jam darbo pradžiai pateikiau vienintelę tuomet buvusią Tarybų Sąjungoje rusų specialistės parengtą ir į lietuvių kalbą išverstą knygą „Gestų kalba“. Visi tuomečiai gestų kalbos vertėjai mokytis ir tobulintis važiuodavo į Maskvą ir Leningradą. O gestų kalbos, kaip ir sakytinės, skiriasi, tad buvo labai didelis skirtumas, ką vertėjai išmokdavo rusiškai ir ką reikėdavo pritaikyti lietuviškai. Tik nežinantiesiems atrodo, kad gestų kalba yra tarptautinė. Taip nėra. Gestų kalba yra nacionalinė, lietuvių gestų kalboje net yra tarmybių ir dialektų, – aiškino N. Krasniauskienė. – Gestų kalbos pagrindiniai padargai yra rankos ir veido išraiška, todėl šiokių tokių bendrumų tarp nacionalinių kalbų esti, bet jie nėra pagrindiniai.“

Nėra kur įsidarbinti
N. Krasniauskienės teigimu, 2003 m. metais šalyje buvo įkurti penki gestų kalbos vertėjų centrai, kurie apėmė po dvi apskritis ir turėjo jose padalinius. „Kai kurtieji patys aktyviai ėmėsi rūpintis savo reikalais, o ne tik tikėtis valstybės paramos, daugelis reikalų pajudėjo ir gestų vertėjų poreikis labai padidėjo. Finansiniai dalykai nulėmė, kad šie centrai liko pavaldūs Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir ši prižiūri jų veiklą“, – sakė direktorė. Jos teigimu, nepaisant to, kad yra kuo džiaugtis, ne viskas rožėmis klota. „Šiandien gestų kalbos vertėjų tėra šimtas visiems šalies kurtiesiems. Užsienio šalyse vienas vertėjas aptarnauja 40 kurčiųjų, o pas mus – 70–80.
Kasdien didėja poreikis kokybiškoms vertimo paslaugoms, todėl didelis pasiekimas, kad bent vienoje šalies mokymo įstaigoje – Vilniaus kolegijoje šios srities specialistai rengiami. Nors kiekvienais metais jų parengiama apie penkiolika, didelė dalis „nubyra“ ir pagal specialybę nedirba, gestų vertėjo darbas išties labai nelengvas. Gestų vertėjų trūksta versti įvairiuose renginiuose, televizijoje, klausos negalią turintiems studentams ir dar daugelyje gyvenimo sričių, – vardijo N. Krasniauskienė. – Dėl tokios padėties iš dalies yra atsakinga ir valstybė, nes turimos lėšos dažnai panaudojamos neracionaliai, nes, pavyzdžiui, gestų kalbos vertėjų mokslus baigę absolventai neturi kur įsidarbinti.“

Televizijos laidos nepasiekiamos
Pasak centro vadovės, labai svarbu – informacijos prieinamumas. „Kurtieji yra dvikalbiai. Jie naudoja lietuvių rašto kalbą ir gestų, tad nėra visai atsiskyrę nuo visuomenės, bet komunikacijos barjerų nestinga. Todėl nuolat prašome valstybės padėti juos įveikti, kad kurtieji būtų lygiaverčiai visuomenės nariai. Spauda, regis, su gestų kalba mažai siejasi, bet ji jiems labai reikalinga, juk kurtieji rašo ir skaito. Deja, su spauda yra susiklosčiusi labai paradoksali situacija ir mes vis dar nenustojame stebėtis, kaip iš viso taip galėjo atsitikti. Padaryta taip: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dalį kurčiųjų spaudai platinti skirtų pinigų perskirstė su labai gera intencija – elektroninių spaudos leidinių prieinamumui didinti. T. y. kažkuriame interneto portale kurtieji galės tam tikru dažnumu ir apimtimi skelbti savo straipsnius. Bet mums sunku suprasti, kodėl sveikoji visuomenės dalis apie mums rūpimus dalykus informuota gali būti tik dar labiau sumažinus ir taip menkas lėšas, skiriamas kurčiųjų spaudai. Tokie atvejai mažų mažiausiai nesuprantami ir gerokai nuvilia, – apmaudo neslėpė direktorė. – Kol kas turime ne tik spaudą, bet ir savo interneto svetainę, kurioje atsispindi visos mūsų bendruomenės aktualijos, sukurta paskyra Facebook`e, labai tikimės, kad ji bus populiari.“
Pasak N. Krasniauskienės, apgailestauti tenka ir dėl to, kad nacionalinio transliuotojo televizijoje beveik neliko laidų, verčiamų į gestų kalbą, juolab kad ir vertimo „langelis“ toks mažas, kad kurtiesiems įžiūrėti vertėjo lūpų judesius beveik neįmanoma, o šie labai svarbūs. „Tik 2,6 proc. LRT televizijos laidų yra prieinamos turintiesiems klausos negalią. Tai tragiškai mažas skaičius. Gaila, kad poveikio priemonių padėčiai keisti kurčiųjų bendruomenė neturi.“
N. Krasniauskienė pritaria naujosios Neįgaliųjų reikalų departamento vadovės Astos Kandratavičienės nuomonei, kad reikėtų keisti ne Visuomenės informavimo įstatymą, bet Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme apibrėžti nuostatą dėl informacijos prieinamumo neįgaliesiems per nacionalinę televiziją. Ir dar labai daug reikia padirbėti su komercinėmis televizijomis, kurias taip pat būtų gerai įpareigoti bent dalį informacijos skleisti neįgaliesiems prieinama forma.
Problemų, deja, gerokai daugiau nei gerų dalykų. Labai laukiame jautresnio valstybės požiūrio į kurčiųjų poreikius, kurių patenkinimas nėra prabanga, o būtinybė kurtiesiems tapti visaverčiais visuomenės nariais“, – sakė Surdologijos centro vadovė N. Krasniauskienė.
Autorės nuotrauka

logo_LKT

Elena RINKEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.