Inga Petrikaitė: „Papuošalus užburiu gera energija“

Unikalių aksesuarų kūrėjos kaunietės Ingos Petrikaitės įvaizdis gerokai skiriasi nuo lietuvėms įprasto pilkai juodo. Ryški, nekasdieniška, visų pastebima jauna dizainerė teigia, kad spalvos – jos ginklas nuo kasdienybės rutinos, o didžiausia laimė – ne būti populiariai ir žinomai, bet mėgautis kūryba.

Tarsi vaivorykštė mieste
Prikalbinti Ingą Petrikaitę duoti interviu nebuvo lengva. „Nenoriu būti populiari vien dėl to, kad būčiau populiari. Žurnalai pilni tų pačių žmonių veidų, būti viršelyje – laimė, garbė, pripažinimas. Kas pirmas, kas žinomiausias? Man kur kas įdomiau kurti, o ne konkuruoti. Nenoriu švaistyti savo energijos niekams, todėl laikausi atokiai, stengiuosi nuo visų šių dalykų atsiriboti“, – sako dizainerė.
Didžiausias jos noras – mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, būti „čia ir dabar“, neskubėti, nesibrauti per kitus alkūnėmis. Jauna menininkė tiki likimu, nuo jo niekur nepabėgsi: kas lemta, tas ir įvyks.
„Kam reikės, tas mane suras ir be žiniasklaidos reklamos, be asmeninės galerijos prestižinėje Kauno gatvėje, be kasmečių kolekcijų pristatymų ir triukšmingų vakarėlių“, – įsitikinusi Inga, o papasakoti savo istoriją ji sutiko tik dėl žmonių, dar neradusių savo gyvenimo kelio, ieškančių savirealizacijos erdvės ir padrąsinimo.
Tokią, kokią matote nuotraukose, Ingą galite sutikti ir mieste. „Gal koks karnavalas?..“ – dažnai dizainerė išgirsta pavymui. Ryškios spalvos, neįprastai dėvimi drabužiai, pačios sukurti ekstravagantiški aksesuarai – tikra spalvų ir išmonės fiesta! Kažkas Ingą pavadino Kauno vaivorykšte.
„Man nerūpi, kaip atrodau kitiems, nesuku galvos, kas ką pasakys, – tikina dizainerė. – Mūsų visuomenėje žmonės labai susikaustę, bijo nusižengti stereotipams, atskleisti savo individualumą ir vis žvalgosi, ką pasakys kiti. Parodykite katiną, kuris jaudinasi, ką apie jį pagalvos pelės! Kad ir kaip atrodytumėte, kad ir kaip apsirengtumėte, visada atsiras bent vienas ar keli, kuriems užklius jūsų įvaizdis ar tai, kaip ir ką darote. Todėl nebijokite rizikuoti, kurti, atrasti kažką naujo, savito, įdomaus. Jei nepavyks, bent jau žinosite, kad bandėte.“

Visada patiko būti kitokiai
Pasak I. Petrikaitės, ji visada turėjo kitoniškumo, buvo „prie meno“. Sustiprintos dailės pamokos – grafika, piešimas, skulptūra „Aušros“ gimnazijoje Ingai buvo tarsi meditacija. Vėliau, perėjusi mokytis į J. Jablonskio mokyklą, šių pamokų labai ilgėjosi, tačiau savito stiliaus neprarado – dvyliktoje klasėje Inga buvo pripažinta stilingiausia moksleive.
„Tada man neatrodė, kad turiu menininkės talentą – tiesiog patiko būti kitokiai. JAV pradėjusi studijuoti tuo metu labai populiarų verslo administravimą suvokiau, kad nesu jokia verslininkė. Tai patvirtino ir atliktas psichologinis specialybės atitikimo testas: matematika – nulis, vaizduotė – labai išvystyta, – šypsosi I. Petrikaitė, vis dėlto studijų nemetusi: pasirinko tokią programą, kad galėtų pereiti mokytis į meninės pakraipos aukštąją mokyklą.
– Norėjau būti arčiau namų, todėl po dvejų metų įstojau į Anglijos Kento dailės ir dizaino institutą, įgijau mados dizaino bakalauro išsilavinimą.“
Puikiai išmananti drabužių konstravimą, mokanti gerai siūti Inga mieliau imasi drabužių apdailos ir kuria aksesuarus – tam nestokoja kruopštumo ir kantrybės. Iš pradžių neįprastus aksesuarus kūrė sau ir artimiesiems – savo stiliaus, grožio suvokimo niekam nenorėjo piršti. Todėl labai nustebo, kai jai pasiūlė sudėti viską, ką turi gražaus, ir atnešti į vieną bohemišką bariuką senamiestyje, jame tarsi galerijoje buvo prekiaujama meniškais darbais. Dabar unikalių I. Petrikaitės papuošalų galima rasti tik Kauno tekstilės galerijoje „Artaveniu“.

Stilius – estetiška eklektika
Ant Ingos darbo stalo ir aplink jį – kūrybinga netvarka. Viskas, ko reikia, turi būti po ranka: spalvingos plunksnos, dirbtinės gėlės ir net vaisiai, stiklo karoliukai ir kristalai, įvairios metalinės detalės, tekstilinės juostelės, kutai, maži suvenyrai – nežinia, kas pravers. Jokių eskizų, jokių išankstinių planų – Inga mėgsta save nustebinti.
Ant plaukų lankelių – vynuogių kekė, gėlių darželis, drugeliai, papūga, stirna… Auskarai, kaip ir sąsagos, – visada skirtingi. Segėse šalia „Swarovski“ kristalų – siūlų kutai, miniatiūriniai metaliniai stalo įrankiai, ant prabangių vyriškų peteliškių – skirtingos kaukolės…
Dizainerės įkvėpimo šaltiniais gali tapti ir Volto Disnėjaus animacinių filmų peliukai Minė ir Mikis, ir filmo „Viešnia iš ateities“ herojė Alisa, ir XVIII a. antrojoje pusėje mados toną diktavusi prancūzų karalienė Marija Antuanetė, ir japonų mados standartus laužantis harajuku stilius.
„Kaip apibūdinčiau savo stilių? Manau, labiausiai tiktų estetiškos eklektikos pavadinimas. Tiesa, man bręstant, bręsta ir mano skonis: anksčiau visko labai daug pridėdavau, dabar svarbi kokybė, atidžiau įsiklausau į intuiciją – šis šeštasis jausmas manyje labai stiprus“, – teigia kūrėja ir prisipažįsta: savo stilių bandė keisti į labiau priimtiną lietuviškam skoniui, bet geriausiai sekasi, kai klauso širdies.

Prisijaukino mūzą
Nuomonių apie I. Petrikaitės kūrybą yra įvairių, tačiau dizainerė nekreipia dėmesio į kritiką, jai kur kas svarbesnis artimų žmonių – mamos, tėčio, sesių, draugių, nuolat sugrįžtančių klien­tų palaikymas.
Menininkė nesiekia įtikti visiems be išimties: kuria tiems, kam patinka jos stilius. I. Petrikaitės klientai – įvairaus amžiaus moterys ir vyrai, nuoširdūs, dažniausiai nestokojantys gero humoro jausmo.
„Nemėgstu, kai mane spraudžia į rėmus – smulkiai išvardija, kas turi būti, kaip turi atrodyti kūrinys, nepalieka mano mūzai erdvės. Man pakanka žinoti progą, spalvą, pagrindinį akcentą“, – sako dizainerė.
Kartais į meno galeriją „Artaveniu“, kurioje kuria I. Petrikaitė, užsuka ir subtilūs konservatoriški žmonės – nori pasikeisti, bet nedrįsta, nežino, kaip. Dizainerė visiems pataria užsidėti papuošalą – pasimatuoti, jį pajusti.
Įkvėpimą dovanoja ir muzika – dirbdama visada jos klausosi. Vis dėlto svarbiausia – mūza: ji turi nusileisti ant pečių kaip lengvi, permatomi it rūkas ar šydas angeliukai. „Gal iš kokio filmo juos nusižiūrėjau“, – spėlioja pašnekovė. Įsitikino: kuo daugiau išgyvena, panikuoja, tuo ilgiau mūza negrįžta, dabar subrendo – kantriai laukia, kol angeliukai atskris.
„Geriausias vaistas – netikėtas užsakymas: tada jie atplasnoja net nekviesti, – juokiasi Inga ir patikina, kad prie darbo stalo niekada nesėda blogai nusiteikusi. – Esu atsakinga už tai, ką darau, todėl papuošalus užburiu gera energija. Smagu, kad mano klientai ją jaučia, sako, šilti, jaukūs, mieli, nesinori net nusiimti.“

Kiekviena diena kaip šventė
Netradiciniai I. Petrikaitės aksesuarai ne tik praskaidrina nuotaiką, bet ir leidžia pasijusti visai kitu žmogumi. Tuo įsitikinau pati – tereikėjo galvą papuošti lankeliu su spalvingomis gėlėmis.
„Spalvos – mano ginklas: sutikę mane ar mano papuošalais pasidabinusį žmogų aplinkiniai šypsosi, juokauja, nebūna pikti ar paniurę. Tokiu būdu aš tarsi atsiriboju nuo blogų emocijų ir kitiems pakeliu nuotaiką. Kiekviena diena man – kaip šventė“, – tikina I. Petrikaitė.
Turbūt pasirodys keista, kad dizainerė nesidomi pasauliniais mados įvykiais, nedalyvauja kolekcijų pristatymuose, neturi ir šūsnies naujausių mados žurnalų, nežiūri mados kanalų ir net nemėgsta apsipirkinėti.
„Niekada nesakiau, kad neturiu kuo apsirengti. Manau, kad tai tik bloga nuotaika ir savijauta. Mėgstu originalius vintažinius drabužius, prie jų priderinu savo kurtus papuošalus, kitas detales. Didelę silpnybę jaučiu spalvotoms, originaliai dekoruotoms pėdkelnėms“, – išsiduoda Inga ir taikliai pastebi, kad dizaineriui svarbu turėti mados nuojautą, o ne dairytis į kitus, kopijuoti.
„Esu individualistė, mėgdžioti nenoriu, man nesiseka sukurti net ir antrą tokį patį savo pačios papuošalą, – sako dizainerė. – Atsiranda ir mane kopijuojančiųjų. Viena vertus, blogai – tai vagystė, kita vertus – kažkam esu įkvėpimo ir produktyvios kūrybos pavyzdys. Svarbiausia – požiūris“, – svarsto mados kūrėja.

Kelionė į save
Asmeninė branda ir gyvenimo vertybių paieška I. Petrikaitę paskatino prieš metus pradėti savanoriauti emocinę paramą telefonu ir internete teikiančioje tarnyboje „Jaunimo linija“. Kiekvieną mėnesį apie 15 valandų ji praleidžia prie telefono išklausydama kiekvieną, kuris kreipiasi pagalbos, bandydama padėti nusivylusiems, likimo palaužtiems žmonėms įveikti krizes.
„Tiesiog supratau, kad turiu kažką prasmingo daryti visuomenei. Internete radau skelbimą apie savanorių atranką. Lankiau kursus, kurių metu įgijau daug vertingos informacijos“, – pasakoja Inga.
Į „Jaunimo liniją“ gali skambinti ne tik vaikai, jaunuoliai, bet ir senyvo amžiaus, vieniši, neturintys su kuo pasikalbėti žmonės. Nuoširdžiam pokalbiui nereikia specialaus išsilavinimo ar darbo patirties. Svarbiausia – nuoširdus noras padėti, mokėjimas įsijausti ir išklausyti.
„Mėgstu kartoti: viskas bus gerai! Ir dirbdama „Jaunimo linijoje“ tai kartoju: reikia išlaukti, išbūti – laikas geriausias gydytojas. Sunkios situacijos duotos mums kaip pamokos tam, kad geriau pažintume patys save, kažko išmoktume, todėl nuo jų bėgti nereikia“, – įsitikinusi jauna moteris.
Savanorystės darbas I. Petrikaitei įdomus ir prasmingas ne tik todėl, kad gali padėti. Tai lyg kelionė į save pačią. „Tai suteikia galimybę labiau pažinti save, suprasti savo jausmus. Ši patirtis – neįkainojama“, – sako Inga, šiame darbe sutikusi daug įdomių, šiltų žmonių.

IMG_5701 IMG_5712

IMG_5770 IMG_5785

IMG_5798 IMG_5810

Eglė LEONOVIENĖ

image descriptionPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.