Išėjus į pensiją tuštumos neatsirado – užpildė kūryba

Jei ne azartiškas vieno buvusio sovietmečio laikų kolūkio partijos sekretoriaus pomėgis tapyti, Kretingos kraštas galbūt neturėtų talentingo peizažų ir natiurmortų meistro. Apie tai ne vienam žurnalistui ar kokiam nors kitam pašnekovui yra prisipažinęs 18 metų Kretingos r. Darbėnų seniūnu dirbęs Edvardas Stalmokas. Didelę gyvenimo dalį atidavęs seniūnijos žmonėms, prieš penketą metų išėjęs į užtarnautą poilsį, Senosios Įpilties kaime gyvenantis E. Stalmokas dalį laisvo laiko skiria tapybai, meistriškumu stebindamas net išrankiausią skonį turinčius dailės gerbėjus.

Piešdavo darbo metu

Ne, ne E. Stalmokas piešdavo darbo metu. Jis tiesiog prisimena tuos laikus, kai, baigęs agronomijos mokslus, pradėjo dirbti anuometiniame Piliakalnio kolūkyje. Anuomet buvo įprasta, kad kolūkio grietinėlei priklausė ir partijos sekretorius, rūpinęsis idėjiniu kaimo žmonių švietimu. Piliakalnio kolūkyje tais laikais šias pareigas ėjo Kurtas Skroblys.

„Sujungus du kolūkius, tapau vieno jų padalinio vadovu, o K. Skroblys buvo kolūkio partiniu sekretoriumi. Kiek jis ten sekretoriavo, kiek ne, tačiau už viena jam tikrai esu dėkingas. Buvusio kolūkio kontoros viename kabinetų jis įkūrė tikrą dailės studiją ir net darbo metu tapydavo paveikslus. Užsukdavau pažiūrėti. Kadangi ir aš jaučiau didelį poreikį tapyti, ėmiau stebėti, kaip jis dirba, vėliau ir pats pabandžiau. K. Skroblys mane dar paskatino, taip šia aistra ir užsidegiau“, – apie savo kūrybos ištakas yra pasakojęs E. Stalmokas.

Toliau kvalifikaciją kėlė Klaipėdoje, kartu su kitais bendraminčiais reguliariai važinėdamas į dailės studiją „Guboja“. Ten lankydavosi ir uostamiesčio dailininkai, vykdavo kūrybos aptarimai, padėję įgyti dar daugiau kūrybinės patirties.

Ši patirtis tapo pagrindu svarbiausiam E. Stalmoko gyvenimo pomėgiui. Tačiau ir dabar menininkas sako nesustojantis ieškoti, o tam labai pasitarnauja internetas: jei seniau galėdavo pamatyti tik albumuose, dabar viso pasaulio šedevrus gali rasti internete. Aišku, tai niekada nepakeis pažinties su gyvu paveikslu muziejuje.

Kūrybos kraitis

Buvęs seniūnas iki šiol nutapė pusę tūkstančio paveikslų, yra surengęs 25 personalines parodas. Jo paveikslai kabėjo visų aplinkinių miestų, įskaitant ir Klaipėdą, salėse, nekalbant apie mažesnius Žemaitijos miestelius.

E. Stalmokui teko tapyti ir pagal užsakymą, tačiau paprastai savo kūrinius retai parduoda. Garbingų jubiliejų proga jie iškeliauja pas kitus žmones, net į užsienio šalis. Antai kažkada policijos atstovai jo paveikslą vežė dovanų generaliniam komisarui Vytautui Grigaravičiui, rajono ūkininkų sąjunga – partneriams Danijoje.

„Tapyti pagal užsakymą yra nelengvas darbas. Kūrinys gali visiškai nepatikti užsakovui, jį gali tekti perdaryti arba tiesiog praleisti prie jo ilgus mėnesius. Ne visada tam turėdavau laiko“, – teigė E. Stalmokas.

Įspūdžių iš gamtos savo paveikslams tapytojas semiasi įvairiais metų laikais, o labiausiai patinka ankstyvi rytai ir vakarai. Išskirtinių įspūdžių nevengia fiksuoti ir fotoaparatu, tačiau į drobę perkelia ne tiesmuką nuotraukos vaizdą, o panaudoja tam tikrą joje įamžintą nuotaiką, šviesų žaismą, atspalvius.

Stato senovinę pilį

Neseniai menininkas atšventė septynių dešimčių metų jubiliejų, ta proga Kretingos žiemos sode buvo surengta jo kūrinių paroda.

„Į parodą pristačiau trisdešimt penkis savo darbus, sukurtus daugiausia per tuos metus, kai esu pensijoje. Tai peizažai, natiurmortai. Rudenį ir žiemą bus surengta daugiau parodų – viena numatyta Kretingos kultūros centre, kitos kaimuose. Paprastai kaimų kultūros filialuose nėra daug vietos ekspozicijai, todėl parodos ten kuklesnės, dešimt–penkiolika darbų“, – ŪP sakė E. Stalmokas.

Tapybai menininkas paskiria žiemos mėnesius, o vasarą, sako, gražus oras labiau vilioja į lauką, prie daržų, sodybos tvarkymo. Vis dėlto ši vasara E. Stalmokui – išskirtinė: jau kurį laiką Senosios Įpilties kaime su keliais pagalbininkais stato… senovinę pilį.

„Pilį statome iš natūralios medienos, dalis jos bus su savo erdvėmis, žmonės galės užeiti. Kita dalis labiau imitacinė. Idėja tokiam statiniui kilo mūsų kaimo bendruomenėje po to, kai buvo sudegintas netoli kaimo poilsiavietės stovėjęs dvigubas kryžius, primenantis du susmeigtus kalavijus. Nutarėme, kad to kryžiaus nebeatstatysime, jo vietoje geriau tegul stovi senovinė pilis. Esame numatę darbą užbaigti iki tradicinės mūsų kaimo mėlynių šventės“, – apie naujausią sumanymą pasakojo E. Stalmokas.

Mintys apie žemę
E. Stalmokas ne tik seniūnu buvo – nemažai metų ir ūkininkavo, tačiau iš aktyvios žemės ūkio veiklos pasitraukė maždaug prieš penkiolika metų. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs kartu su žemę dirbančiais žmonėmis, buvęs seniūnas dėsto savo požiūrį į šiandieninį kaimą.

„Šiandieninis žemės ūkis labai sustambėjo, kaime sunku rasti aktyvių smulkiųjų ūkių. Jeigu kas norėtų pradėti ūkininkauti, lengva nebūtų. Stambieji yra apsirūpinę jiems reikalinga technika, žeme, o pradedantysis visa tai turėtų įsigyti. Manau, kad Lietuvoje artėja laikas, kai didelių permainų žemės ūkyje gali ir nebebūti, ūkių formavimosi laikotarpis jau praeityje“, – svarsto E. Stalmokas.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas