Įstatymas agroverslą saugo nuo agroverslo?

„Gauti informacijos apie ūkiuose laikomus galvijus, vaizdžiai tariant, „misija neįmanoma“. Todėl belieka remtis vien asmeninėmis pažintimis“, – teigia UAB „Panevėžio veislininkystė“ direktorius Nerijus Gricius.

Kooperatinės bendrovės „Baltic Cattle“ vadovas Alvydas Pečiulaitis mėsinės galvijininkystės sektoriui šią vasarą vadina istorine, mat už pagal gyvąjį svorį į Turkiją parduotus gyvulius gauta po 3 Eur/kg. O tai aukščiausia kada nors iki šiol Lietuvos ūkininkams sumokėta kaina. Ir šis sėkmingas sandoris, tikėtina, nebus vienintelis, jei tik Lietuva sugebės konsoliduoti pajėgas ir nenuvils pirkėjų iš Turkijos lūkesčių. Tačiau tam reikia kelių „dedamųjų“: ūkininkams didinti pasiūlos apimtis plečiant veislinių bei mišrūnų bandas, o „Baltic Cattle“ ir kartu su ja dirbančiai „Panevėžio veislininkystei“ – laikyti „ranką ant pulso“ ir turėti išsamios informacijos apie ūkius, kurie konkrečiu metu gali pasiūlyti parduoti tam tikrą galvijų skaičių. Tačiau aiškėja, kad gauti tokios informacijos Lietuvoje „misija neįmanoma“, nes nuo tarpininkų, pasiryžusių žemdirbiams padėti sėkmingai parduoti produkciją, (šiuo atveju nuo Žemės ūkio ministerijos įsteigtos valstybinės įmonės ir žemdirbių savivaldos sukurto kooperatyvo), tuos pačius žemdirbius „saugo“ Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.

Tarpininkaujant „Baltic Cattle“ – rekordinis uždarbis
Siekiant suaktyvinti užsienio rinkų paieškas kooperatinė bendrovė „Baltic Cattle“ Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) iniciatyva buvo įkurta prieš ket­verius metus. Bendrovės nariais tapo Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), pati LMGAGA ir penki šalies pieno kooperatyvai.
Kurti antrojo lygio kooperatyvą, vienijantį ne pavienius augintojus, bet juridinius asmenis, LMGAGA paskatino tuo metu užsimezgę kontaktai su pirkėjais iš Šveicarijos. Įsteigus kooperatinę bendrovę, „Baltic Cattle“ tuometis jos direktorius Nikolajus Dub­nikovas įgijo įgaliojimus pasirašyti oficialią bendradarbiavimo sutartį su Šveicarijos bendrove „Vianco“ dėl tarptautinio projekto „Baltijos lankų jautiena“ („Baltic grassland beef“) įgyvendinimo ir produkcijos eksporto į Vakarus galimybių. Šiuo metu šis projektas įsibėgėjęs tiek, kad šveicarai pernai Lietuvoje netgi įsteigė savo dukterinę įmonę UAB „Baltic Vianco prekyba“.
Tačiau Šveicarijos rinkoje pageidaujama tik specifinė produkcija: gyvulys turi būti gerai įmitęs, bet neperaugintas, sverti 450–580 kg, o jo skerdena siekti 240–330 kg svorį. Deja, ne visi mūsų šalies ūkininkai sugeba ar nori tokių griežtų reikalavimų laikytis.
Todėl kooperatinė bendrovė „Baltic Cattle“ nuolat ieško bei sugeba rasti ir kitokių gyvulių eksporto variantų. Juolab kad Panevėžio rajone, UAB „Panevėžio veislininkystė“ bazėje, praėjusiais metais pradėjo veikti modernus gyvulių karantinavimo centras. Parduodant gyvulius į trečiąsias šalis toks karantinavimo centras yra būtinas.
„Paskutinysis mūsų sandoris, drįstu teigti, buvo rekordinis. Nes mokėti po 3 Eur/kg, parduodant gyvulius pagal gyvąjį svorį, mūsų ūkininkams iki šiol dar niekas nebuvo siūlęs. O štai pirkėjai iš Turkijos ir pasiūlė, ir atsiskaitė iš anksto“, – džiaugiasi neseniai kooperatinės bendrovės „Baltic Cattle“ vadovu tapęs A. Pečiulaitis.

Turkijos rinka lietuviškiems galvijams atvira
Pašnekovas pasakoja, kad beveik 75 mln. gyventojų turinti Turkija šalies viduje tiek galvijienos, kiek suvartoja, nepasigamina, todėl ji importuojama iš Europos šalių bei Amerikos.
„Kiek suprantu, Turkijos rinką reguliuoja valstybė ir į ją produkcijos negali įvežti kiekvienas, kas panorėjęs. Kasmet suskaičiuojama, kiek galvijų išaugins vietos ūkininkai, ir importuoti leidžiama tik kvota nustatytą kiekį, atitinkantį vartojimo poreikius. Šią kvotą gali gauti ir galvijų importu užsiimti tik valstybės konkursą laimėjusios ir specialią licenciją įgijusios įmonės. Viena tokių laimėtojų vasaros pradžioje į mūsiškę kooperatinę bendrovę „Baltic Cattle“ ir kreipėsi, ieškodama galvijų Lietuvoje. Beje, musulmoniškoje Turkijoje, skirtingai nei Vakaruose, finansiniai metai trunka ne 12 kalendorinių mėnesių, o nuo ramadano iki ramadano. Šiemet ramadanas prasidėjo birželio 6 d. ir turkams dar trūko gyvulių kvotai išpildyti“, – sandorio su Turkijos pirkėjais niuansus dėsto A. Pečiulaitis.
Šį kartą, pašnekovo teigimu, Turkijos pirkėjus Lietuvoje domino tik veisliniai mėsiniai buliukai arba dviejų mėsinių veislių mišrūnai, kurių svoris būtų ne didesnis kaip 300 kg, ir kad kertant Turkijos sieną gyvuliai būtų jaunesni kaip 12 mėn. amžiaus. Tačiau ateityje būtų perkamos ir analogiškų parametrų telyčaitės.
„Lietuviškus, realizacinio svorio nepasiekusius buliukus turkai pirko papildomai penėti, mat rinka pageidauja paskutinius kelis gyvenimo mėnesius gyvulius šerti tradiciniu musulmoniškos šalies racionu“, – pasakoja A. Pečiulaitis.
Pasak jo, sėkmingai parduoti 68 buliukai nėra įspūdingas skaičius. Tačiau įspūdinga jų pardavimo kaina ir tai, kad projektas gali būti tęstinis.
„Pasibaigus šiųmečiam musulmonų ramadanui Turkijoje jau patvirtintos naujos mėsinių galvijų kvotos – licencijuotos įmonės į šalį galės įvežti 100 tūkst. mėsinių galvijų – 50 tūkst. iš Amerikos ir 50 tūkst. iš Europos šalių. Būtų šaunu, jeigu mes turkams galėtume pasiūlyti bent 5 tūkst. lietuviškų gyvulių“, – ateities planais dalijasi pašnekovas.
Jo skaičiavimu, parduoti 300 kg sveriantį gyvulį, gaunant po 3 Eur/kg gyvojo svorio, augintojui yra labai geros pajamos. „Aritmetika paprasta: už atjunkytą 8–10 mėn. amžiaus buliuką ūkininkas uždirbo 900 Eur. Jei tą patį gyvulį jis būtų auginęs 18 mėn., gautų 1 200 Eur, geriausiu atveju – 1 300 Eur ir apie 100 Eur europinės paramos. Tačiau pirmuoju atveju ūkyje susitaupė pašarų, darbo rankų, atsilaisvino vieta motininei bandai. Taigi kiekvienas ūkininkas turėtų pasiskaičiuoti, kada ir kam parduoti gyvulį jam naudingiausia. Svarbiausia, kad mūsų augintojai turi vis didesnę galimybę pasirinkti“, – neabejoja kooperatinės bendrovės „Baltic Cattle“ vadovas.
A. Pečiulaičio mintims antrina ir šios bendrovės tarybos narys, Kauno r. ūkininkas Nikolajus Dubnikovas. „Už 900 Eur parduoti vos 300 kg sveriantį buliuką tikrai verta. Nes išmoka už iki 12 mėn. amžiaus ūkyje išaugintus galvijus šiemet tesiekia 105 Eur, o kitąmet ji dar „trauksis“. Todėl nematau tikslo šios išmokos laukti“, – įsitikinęs N. Dubnikovas.
UAB „Panevėžio veislininkystė“ direktorius Nerijus Gricius, kalbėdamas apie šios įmonės indėlį į Lietuvos augintojams pelningus sandorius, pastebi, kad ūkininkai parduoti gyvulį į užsienį kartais atsisako vien todėl, jog tokiu atveju tenka sugaišti laiko tvarkant papildomus dokumentus. „Iš tiesų pakanka Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos skyriuje užsisakyti galvijo pasą. Visą kitą darbą atlieka „Panevėžio veislininkystė“, – teigia N. Gricius, skaičiuojantis, kad pernai iš UAB „Panevėžio veislininkystė“ karantinavimo centro į Baltarusiją sėkmingai parduota 800 telyčių, šiemet į Turkiją – apie 180 buliukų, 200 pieninių telyčių taip pat šiais metais išvežta į Armėniją, neskaičiuojant paskutiniojo itin sėkmingo 68 buliukų pardavimo į Turkiją.

Stabdis – Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas
Tačiau tiek kooperatinės bendrovės „Baltic Cattle“ direktorius A. Pečiulaitis, tiek UAB „Panevėžio veislininkystė“ direktorius N. Gricius vienu balsu tvirtina, kad sėkmingiems sandoriams su užsienio pirkėjais Lietuvoje yra rimtas stabdis – Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.
„Lietuvoje yra kelios pieninių ir mėsinių galvijų augintojus vienijančios asociacijos, kaupiančios duomenis apie savo narių laikomus gyvulius. Tačiau asociacijų nariais yra tik dalis augintojų. „Traukiantis“ pieno ūkiams vis daugiau pavienių žmonių pradeda auginti mėsinius galvijus. Tačiau gauti informacijos apie šiuos augintojus, vaizdžiai tariant, „yra misija neįmanoma“. Todėl belieka remtis vien asmeninėmis pažintimis“, – kalba N. Gricius.
A. Pečiulaičio teigimu, vienintelė valstybinė institucija šalyje, į kurią „suplaukia“ visi duomenys apie ūkius ir juose laikomus gyvulius, – valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras (ŽŪIKVC), tačiau šie duomenys – konfidencialūs. „Nėra abejonės, kad galvijų eksportas iš Lietuvos gerokai suintensyvėtų, jei informacija būtų prieinama ir mums“, – įsitikinę kalba pašnekovai.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinta ŽŪIKVC direktoriaus patarėja komunikacijai Ramunė Visockytė patvirtina, kad ši įstaiga vadovaujasi LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, kurio nuostatos draudžia įstaigos gaunamus duomenis perduoti tretiesiems asmenims. „Jei įstatymas bus pakeistas, ŽŪIKVC vadovausis pakeitimais“, – teigia R. Visockytė.
Mūsų šalyje tobulinti ar atšaukti agroverslo plėtrą stabdančius įstatymus yra Seimo prerogatyva. Tačiau Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Petras Čimbaras pripažįsta, kad parlamentarams neretai taip pat trūksta informacijos apie būtinybę taisyti sistemines klaidas. „Iš tiesų stebina, kad dvi tai pačiai ministerijai priklausančios įstaigos negali pasidalyti informacija. Juk valstybė pinigus šioms įstaigoms išlaikyti skiria tam, kad jos padėtų ūkininkui. Tačiau ŽŪM dėl to nėra kreipusis į Seimo Kaimo reikalų komitetą. Komitetas galbūt netgi skubos tvarka galėtų inicijuoti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pataisų svarstymą“, – nuomonę dėsto P. Čimbaras.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Laimučio BRUNDZOS ir autorės nuotrauka