Istorikai susirūpino, kur karaliai pėsti vaikščiojo

Lietuviškų TV tiriamosios žurnalistikos laidų vedėjai dar tik klausia „Ar karalius Mindaugas mylėjo moteris?“, o baltarusių istorikai jau rašo „mokslines studijas“ apie „lemtingas Mindaugo aistras, atėmusias iš karaliaus ir valdžią, ir gyvybę“.

Tarpukariu Lietuvos istorikai apie pagoniškos ir ką tik apsikrikštijusios Lietuvos valdovus sutartinai rašė tik gražiai, pakiliai, gal net perdėtai jausmingai: „dori, galingi, talentingi, neklystantys“.  Dabar, kai Rusija kursto žemaičių ir „tuteišių“ etnocentrizmą, atsisako pripažinti mūsų valstybės istoriškumą, Lietuvos istorikai puolė į kitą kraštutinumą: rašo monografijas apie tai, ar Lietuvos didžiosios kunigaikštienės laikė kambarines beždžiones, kada mūsų valdovai pirmą kartą paragavo migdolų, razinų ir figų, kurie didieji kunigaikščiai mušė savo žmonas ir žvalgėsi į sritinių kunigaikščių gyvenimo drauges.
„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo istorikų ir sociologų, ar teisinga dabar raustis po lietuvių valdovų apatinius, kai tiek daug svarbių Lietuvos istorijos temų dar apskritai neišnagrinėta.

Nereikia melstis garsiems vardams
„Istorija perrašoma kas 15 metų. Valstybė, tauta auga, bręsta, visuomenei atsiveria daugiau ir įvairesnių istorijos šaltinių, todėl, suprantama, keičiasi žmonių nuomonės apie kažkada labai svarbius reiškinius ir garsius vardus. Pikantiškos istorinio asmens biografijos smulkmenos jo nesumenkina. Nereikia daryti stabų net ir iš praeities karžygių. Manau, ir jiems patiems tai nepatiktų. Išsilavinusi visuomenė nebetiki pompastiškais pasakojimais apie šlovingas praėjusias epochas”, – „ŪP“ sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros docentas dr. Liudas Glemža.
Jis nepiktai pakritikavo savo kolegas istorikus, kurie piktinasi, kad vokiečių kronikos išsigalvojo didžiojo kunigaikščio Kęstučio trūkumus. „Esą jų negalėjo būti, nes Kęstutis buvo „doras, geras, blogai pasielgti negalėjo“. Neistoriška matyti tik vieną asmenybės pusę“, – tikino VDU docentas L. Glemža.

Priešų metraščiai – nepatikimi
Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko, sociologo Raimundo Kaminsko nuomone, visiškai suprantama, kodėl tarpukario Lietuvoje taip paplito Vytauto Didžiojo kultas, visuotinis garbinimas „Ir šiandien valstybei, visuomenei reikalingi didvyriai. Dabartine terminologija tariant – žvaigždės. Noras sekti herojais vienytų tautą. Nesu istorikas, tačiau mane stebina toks dabar aiškiai matomas kai kurių šios profesijos atstovų, pasakyčiau, natūralistinis požiūris į asmenybes, įkūrusias Lietuvos valstybę. Nors gal ir nieko tokio, jeigu visuomenė sužino, kad ir didieji kunigaikščiai buvo nuodėmingi žmonės, darę klaidų ir netgi nusikaltimų. Bet jeigu tokiu būdu vaikomasi populiarumo – negerai“, – „ŪP“ kalbėjo R. Kaminskas. Jis pats nelabai pasitiki sensacingais faktais apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių buitį, pomėgius, ydas – juk tuos liudijimus mūsų istorikai randa rusų, lenkų, kurių niekaip neįtarsi palankumu Lietuvos valdovams, viduramžių metraščiuose, nes savų rašytinių istorijos šaltinių neturime.

Lietuviai ginčijasi, anglai lankstosi
JAV žurnalistai, biografai, politologai žinojo apie JAV prezidento Johno Kennedy meilės nuotykius su daugybe moterų ir aktore Marilyn Monroe, tačiau nerašė apie tai nei J. Kennedy žuvus, nei daugelį metų po jo mirties, jausdami pagarbą prezidento institucijai ir suvokdami, kaip Amerikos visuomenę sukrėtė prezidento nužudymas.
„Kas jau kas, bet Vakarų šalių istorikai, politologai, žiniasklaida savo valdovų, prezidentų, premjerų gyvenimą ir veiklą negailestingai išnarstę, iškedenę iki paskutinio siūlelio“, – atkirto VDU akademinės bendruomenės narys L. Glemža. Kitaip galvoja sociologas R. Kaminskas. „Mes iki šiol ginčijamės, ar reikia sostinėje pastatyti paminklą pirmajam Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai. Kai kas A. Smetonai vis dar kabina sovietmečio etiketes – fašistas, žavėjosi Italijos diktatoriumi Benito Mussoliniu. Bet ir Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis gerbė B. Mussolinį, tačiau šiandien W. Churchilliui britų salose pastatyta daugybė paminklų, anglai jam lankstosi ir laiko geriausiu Vyriausybės vadovu per visą valstybės istoriją“, – įrodinėjo R. Kaminskas.

Egzistenciniai iššūkiai per sunkūs?
Sociologui R. Kaminskui atrodo keista, kad dabar, kai Lietuvai, lietuvių tautai kyla vis daugiau egzistencinių iššūkių, o rusai ir baltarusiai nuolat perrašinėja mūsų valstybės praeitį, bando paveikti dabartį ir reikalauja, kad nuolankiai pritartume jų klastotėms, Lietuvos istorikai metėsi kurti monografijų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų tupyklas ir bajorijos valgiaraščius. Ir nė žodžio, kodėl, anot demografų, po 50 metų gali nelikti nė milijono lietuvių, nors aplinkinės slavų tautos (lenkai, maskvėnai) ankstyvaisiais viduramžiais buvo beveik tokio paties dydžio (2–3 mln.), kaip ir lietuviai, tačiau šiandien lenkų yra 38 mln., rusų – net 140 mln. O iš milžiniško baltų žemių arealo liko tik kampelis prie Baltijos jūros.

Ištikimybė valdovams, rezidavusiems Varšuvoje
„Istorikai romantikai yra pribraižę daug žemėlapių, kuriuose lietuviškos (lietuviakalbių) žemės driekiasi iki Gardino, Naugarduko. Turiu pasakyti, kad iki XIX a. neturime tikslių dokumentų, kurie aiškiai apibrėžtų lietuvių (baltų) arealus už šiandieninės etninės Lietuvos sienų. Aiškiai įrodyta tik tai, kad dabartinėse kaimyninėse šalyse būta lietuvybės salelių, gyvenviečių. Be to, ir lietuviškumo samprata nuo viduramžių keitėsi. Poetą Kristijoną Donelaitį pagarbiai vadiname didžiuoju lietuviu. Manau, XVIII a. gyvenęs K. Donelaitis save visų pirma laikė vokiškos Prūsijos karalystės piliečiu“, – nustebino istorikas L. Glemža. Ir XVII a. žemaičių bajorams, anot L. Glemžos, svarbiausia buvo ištikimybė LDK valdovams, rezidavusiems Varšuvoje, tik paskui – gimtoji lietuvių kalba.

Šiaurės Vakarų etnocentrizmas
Dabar nuolat pabrėžiamas Lietuvos etnografiškumas. 2015–ieji paskelbti Etnografinių regionų metais. Etnologai stengiasi surasti kuo daugiau sūduvių, dzūkų, žemaičių tautinių drabužių skirtumų Tokia nedidelė lietuvių tauta dar smulkiau trupinama į kelias mažesnes gentis, tarmių grupes. Ir carinė, ir stalinistinė Rusija kurstė žemaičių etnocentrizmą. Rusijos imperija atskirai surašinėdavo šiaurės vakarų krašto žemaičius ir lietuvius. O Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais visi buvome baltai, lietuviai. Dabar baltarusiai pripažįsta tik „žamoitus, žmudinus“ ir visam pasauliui skelbia, kad Lietuvos Respublika pavogė gudų, tikrųjų LDK teisių perėmėjų, pirmąjį karalių Mendogą ir „litvinišką“ tapatybę. Lietuvos lenkų rinkimų akcija, siekianti dvikalbystės Vilnijoje, giria žemaičius, kad prie įvažiavimo į Telšius jie pastatė ženklą „Telšē – Žemaitėjės suostėnė“.

Įsivaizduota tauta
Istorikas L. Glemža negalvoja, kad skelbdami visokius tarmių, etnografinių regionų metus, pilame vandenį ant svetimo malūno, padedame Kremliui modeliuoti būsimąsias „liaudies respublikas“ Lietuvoje. „Mūsų valstybės etnografinė įvairovė neprieštarauja Lietuvos idėjai. O žemaičių savarankiškumo aspiracijos (troškimai) – žaidimas ir daugiau nieko. Juk XIX a. prasidėjęs lietuvių tautinis atgimimas, XX a. vykęs mūsų tautinės valstybės kūrimosi procesas neatsiejamas nuo žemaičių. Ar galima žemaičius vadinti tauta, etnosu? Vokiečių istorikas Mathias Niendorfas 2006 m. išleido veikalą „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Studija apie nacijos formavimąsi ankstyvaisiais naujaisiais amžiais 1569–1795“. Skyrių apie žemaičius M. Niendorfas pavadino „sutrukdytu tautos kūrimosi atveju“. O baltarusiai lietuvių atžvilgiu elgiasi taip pat agresyviai, kaip ir kitos tautos, kurių tautinis atgimimas vėlavo“, – apibendrino VDU Istorijos katedros dėstytojas L. Glemža.

„Belteleradijo“ kompanijos nuotrauka

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.