Istorikas: „Liepos 15-osios neturėtume švęsti kaip rusai gegužės 9-ąją“

Žalgirio mūšis padėjo sustiprėti nereikšmingai Maskvos kunigaikštystei, vėliau virtusiai agresyvia Rusijos imperija

Garsūs visuomenės veikėjai ir nevyriausybinės organizacijos ragina keisti neva neskoningą, „afrikietišką“ Lietuvos valstybinę trispalvę ir valstietiškai skambantį šalies himną. Tačiau niekam neužkliūva, kad nepriklausomoje Lietuvoje Žalgirio mūšio, tai yra dviejų katalikiškų jėgų (Vakarų civilizacijos senbuvės ir naujokės) susirėmimo, jubiliejai minimi taip, kaip sovietų laikais – giriantis, esą tai buvusi lietuvių-lenkų (sovietai pridėdavo – ir rusų, bet dar dažniau nė tiek nesismulkindami tvirtindavo – vien tik slavų) didžioji pergalė prieš Vakarus, sustabdžiusi kryžiuočių „Drang nach Osten“ (žygį į Rytus). „Ūkininko patarėjo“ kalbintas Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas Arūnas Streikus galvoja, kad dabar, praėjus 605 metams, liepos 15-ąją gal jau nevertėtų skaičiuoti, kiek Kryžiuočių ordino riterių ietimis perdūrė ir strėlėmis pervėrė lietuvių vasalai Smolensko raiteliai bei lankininkai, arba gėrėtis kaip šauniai Lietuvos samdinys musulmonas Dželaletdinas nukovė Kryžiuočių ordino didįjį magistrą Ulrichą von Jungingeną. Istoriko nuomone, Lietuvos aukščiausieji politikai liepos 15-ąją galėtų pasikviesti dabartinį Kryžiuočių ordino didįjį magistrą ir jį krikščioniškai apkabinti.

Iš sąjungininkų tautą pažinsi „Bandymai 1410 m. liepos 15-osios Žalgirio mūšį panaudoti ideologinei propagandai – ne vien sovietų išradimas. Tarpukario Lietuvoje Žalgirio (Tanenbergo, Griunvaldo, Eglėkalnio) pavadinimas buvo svarbus kultūrinis, tautinis kodas. Tik sovietai vėliau su kaupu panaudojo savo geopolitinėms reikmėms mūšio „antivakarietišką, antikatalikišką“ pobūdį“, – teigė A. Streikus, XX a. krikščionybės istorijos Lietuvoje specialistas. Į Žalgirio mūšį su Vokiečių (kryžiuočių) ordino kariuomene atžygiavo anglų, prancūzų, vengrų, austrų, bavarų, liuksemburgiečių, flamandų riteriai. Šiandien kartu su visomis šiomis tautomis lietuviai priklauso tai pačiai Europos Sąjungai. O mūsų sąjungininkai 1410-aisiais buvo rusėnų stačiatikiai, Pavolgio musulmonai ir čekų avantiūristo Jano Žižkos, vėliau atskirto nuo Katalikų Bažnyčios, būrys.

Latviai ir estai nesuvokietėjo „Karai su „nuožmiais pavergėjais“ kryžiuočiais jau tapo generaline, pagrindine Lietuvos istorijos linija. Sunku būtų perlaužti tokią įsisenėjusią mūsų visuomenės mąstyseną – vienpusiškas požiūris į kryžiuočius ir į Vokiečių ordiną labai stiprus. Vis dėlto lietuviams būtų naudinga suvokti, kad Kryžiuočių ordinas tiesiog buvo pagal savo įstatus veikusi to laikotarpio krikščioniška organizacija. Kaimynams latviams ir estams kryžiuočiai atnešė kitokią kultūrą, aukštesnę civilizaciją“, – samprotavo istorikas A. Streikus. Šiandien Latvija ir Estija baiminasi, kad Maskva gali sukurstyti prieš Rygą ir Taliną gausias tose dviejose šalyse gyvenančių rusų (rusakalbių) bendruomenes. O kryžiuočių palikimas Estijoje ir Latvijoje – tik gotikinės bažnyčios ir apgriuvusios didingos pilys. Vokiškai kalbančių estų ir latvių nėra, nebuvo.

Nedrąsūs bandymai Anot VU docento A. Streikaus, keletas mūsų istorikų (pavyzdžiui, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas Darius Baronas) vis dėlto bando išsklaidyti herojiškus mitus apie didvyrį pagonį kunigaikštį Margirį, kuris verčiau pasirinko savo paties, artimųjų ir tarnų grupinę savižudybę, užuot pasidavęs bedvasiams kryžiuočiams, bandžiusiems šventosiose lietuvių giraitėse skleisti „nesuprantamą tikėjimą“. Jau pasirodo vienas kitas straipsnis apie Vokiečių ordino vadų, pavyzdžiui, kalavijuočių (Livonijos) sritinio magistro Andriaus Štirlando (Andreas von Stirland), diplomatines pastangas 1251–1253 metais įkalbėti didįjį kunigaikštį Mindaugą krikštytis, karūnuotis, kad Lietuva galėtų oriai prisidėti prie katalikiškų Europos šalių.

Susitaikymo gestas Pasak istoriko A. Streikaus, Lietuva Žalgirio mūšio metinių neturėtų minėti kaip rusai, kurie per Antrojo pasaulinio karo pabaigos sukaktis žvangina ginklais, rengia karinius paradus, demonstruoja naujausius masinio naikinimo ginklus ir panieką nugalėtiems priešams – vokiečiams. „Rusai Kryžiuočių ordiną XX a. sutapatino su Vermachtu, SS organizacija, nors hitlerininkai katalikišką Vokiečių ordiną, ištikimą Vatikanui, buvo uždraudę. Gaila, kad bandymai naujaip įvertinti Žalgirio mūšį – kol kas tik akademiniai. Trūksta populiariosios literatūros apie Kryžiuočių ordino misiją Baltijos kraštuose“, – apgailestavo VU Naujosios istorijos katedros dėstytojas A. Streikus, įsitikinęs, kad būtų labai prasminga, jeigu Vilniuje mūsų šalies vadovai simboliškai susitaikytų su dabartiniu Vokiečių ordino didžiuoju magistru Bruno Platteriu.

Vokiečių (Kryžiuočių) ordinas Riterių vienuolių ordinas, 1190 m. per III kryžiaus žygį Akroje (dabar Šiaurės Izraelis) įkurtas ligoniams slaugyti. Buvo pavaldus popiežiui ir Vokietijos imperatoriui. 1226 m. kryžiuočiai pradėjo kovoti su prūsais, bandydami juos pakrikštyti. 1230–1249 metais Ordinas užkariavo beveik visus prūsus ir žygiavo į kuršių, žemaičių, lietuvių žemes. 1409–1411 metais Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sėkmingai kariavo su Ordinu. XVI a. Lenkijos karalystės vasalu buvęs Ordinas išsigimė, jo vadai atsimetė nuo katalikybės ir tapo pasaulietiniais Prūsijos kunigaikščiais. 1809 m. Napoleonas Ordino vadovybę iš Vokietijos ištrėmė į Austriją. 1834 m. atkurtas „Vokiečių riterių ordinas“ Napoleono atimtų turtų neatgavo. 1929 m. Ordinas pertvarkytas į grynai dvasinę organizaciją. Nacionalsocialistai Ordiną vėl uždraudė. Dabar Vokiečių ordino didžiojo magistro, 71 metų abato dr. Bruno Platterio būstinė yra Vienoje. Ordinui priklauso apie 1000 narių (maždaug 100 kunigų, 200 vienuolių seserų bei 700 partnerių). Ordinas daugiausia išlaiko ligonines Izraelyje ir Palestinoje.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.