Japoniški karpiai KOI – prabangi tvenkinių puošmena

Poilsis sodyboje ar užmiesčio sode… Prabundi anksti ryte pažadintas triukšmadarių strazdų ir žiogų, išsiverdi kvapios kavos, smagiai įsitaisai krėsle prie japoniškojo tvenkinuko ir pasitinki vasaros dieną spalvotų žuvyčių kompanijoje. Ar gali būti kas gražiau? O kad tvenkinukas tikrai džiugintų akį ir širdį, žuvelės būtų sveikos, judrios, gražios,  vanduo – skaidrus, neapžėlęs maurais, nežydintis, prieš įsirengiant ar užsakant baseiną reikėtų bent minimaliai išmanyti žuvų biologiją ir žinoti pagrindinius jų auginimo principus. Šiandien planuokime nedidelį tvenkinuką, kuriame auginsime iki penkiolikos japoniškų karpių KOI. Tai ilgaamžės žuvys, užaugančios net apie 5–10 kg. Į mūsų valdas jos, žinoma, pateks gerokai mažesnės.

Koi2 copyKur įsigyti?
Apie tai – pirmiausia, nes įsigyti sudėtinga. Iš kur gauti tikrai kokybiškų, sveikų, gerai išsivysčiusių, atitinkančių standartus japoniškų karpiukų KOI? Net pasiruošus mokėti europietišką dabartinę kainą – apie 100–400 eurų už vieną, Lietuvoje jų dar sunkiai įsigysime. Geriausia lįsti į interneto platybes ir ruoštis į kelionę arba ieškoti patikimo, apie KOI  karpius nusimanančio specialisto, kuris galėtų parvežti jų iš Vakarų Europos – Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Nyderlandų. Parvežti gyvų, sveikų žuvų iš Japonijos, Kinijos, Singapūro ar Izraelio, kur veisiama dauguma tikrųjų KOI, ne specialistams praktiškai neįmanoma – kelionė ilga. Be to, kad galėtume įvežti gyvūnus į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių, reikia pasirūpinti leidimais, veterinarijos dokumentais, tad ne kiekvienas norės gaišti laiką ir rizikuoti su nežinomais pardavėjais.

Tvenkinuko dydis
Norintiesiems auginti šias žuvis rekomenduočiau išsikasti ne mažesnį nei 10 kub. m tūrio baseinėlį.  Kai kam gali pasirodyti, kad tai daug, tačiau pardavinėjami plastikiniai baseinėliai–dubenys tikrai neskirti žuvims laikyti, greičiau – kankinti. Juk kuo daugiau vandens, tuo geriau. Karštą vasarą vanduo per dieną nespės per daug įšilti, o šaltomis pavasario ar rudens naktimis – atvėsti. Temperatūra liks ilgiau vienodesnė.
Žiemą užšalus didesniam baseinui susikaups daugiau deguonies ir žuvys galės ilgiau kvėpuoti, vadinasi, reikės mažiau aeruoti.
Didesniame baseinėlyje žuvys jausis ir komfortiškiau, saugiau, gresiant pavojams turės kur pasislėpti. Labai svarbus, ypač galvojant apie geras žiemojimo sąlygas, baseino gylis. Jis turėtų būti ne mažesnis nei 1,20 m, o nedidelio ploto baseinas neturėtų būti gilesnis nei 1,50 m. Niekada negalima pamiršti, kad vandens telkinys yra pavojingas ir vaikams, ir suaugusiesiems, todėl mažųjų prie jo negalima palikti be priežiūros nė minutei.

Šilta–šalta
Vasarą vandens temperatūra neturėtų būti aukštesnė nei 25 oC. Kitaip vandenyje ištirps mažiau deguonies, o žuvims dėl gyvybinių funkcijų jo reikės kaip tik daugiau. Jau vasaros pradžioje, kai vandens temperatūra pasiekia 18–22 oC, subrendę karpiai gali pradėti ruoštis neršti. Jei nėra tam tinkamų sąlygų, neišneršusios žuvys gali žūti.
Jei temperatūra aukštesnė nei 20 oC, o filtracija prasta ar daug biogenų, vanduo gali sužydėti. Todėl galima sakyti, kad žemesnė temperatūra – mažiau problemų. To galima pasiekti paprastais būdais: parinkime baseinui tinkamą vietą, kurią trumpiau apšviestų tiesioginė saulė. Labiausiai tiktų  vakarinė ir šiaurinė pusės nuo pastatų, taip pat galima pasodinti plačialapių vandens augalų, pvz., vandens lelijų, neleisiančių prasiskverbti spinduliams gilyn, be to, žuvys turės kur pasitraukti į šešėlį. Galiausiai augdamos lelijos sunaudos daug azoto junginių ir taip valys vandenį. Galima pasodinti augalų ir prie baseino, kad mestų ant vandens šešėlį. Tik nereikėtų sodinti per daug arti, kad į vandenį nekristų lapai, šakelės ir jo  neužterštų.
Esant kritinei situacijai baseiną galima papildyti vandentiekio vandeniu, kurio temperatūra vasarą paprastai esti 8–10 oC. Žiemą  baseinėlį papildyti didesniu kiekiu skirtingos temperatūros vandens nerekomenduojama, nes  žuvys geriausiai žiemoja, jei temperatūra nekinta, netrikdomas jų žiemos snaudulys dirbtinai „skubinant“ pavasarį.

Kuo maitinti?
Pašarų kokybė ir kiekis – labai svarbūs norint išauginti sveikas, dideles, gražias, spalvingas, linksmas ir judrias, atsparias ligoms, ilgaamžes žuvis. Todėl pašarus reikia pirkti tik iš žinomų ir patikimų gamintojų, subalansuotus ir pritaikytus mūsų žuvims. Jei tai bus plaukiantys pašarai, bus smagu prisipratinti šerti iš rankų, jei skęstantys – labai tiks susimeistrauti panardinamą „stalą“, kad matytume, kaip pašarai ėdami, ar jų nelieka, ar neteršiamas vanduo. Stalas – tai iš drebulės lentų ar vandeniui atsparios (nekenksmingos vandens gyvūnijai) 20 mm storio medžio klijuotės, PVC plastiko pagaminta 60×60 cm dėžė su 5 cm borteliu (suapvalintomis, nubukintomis briaunomis, kad žuvys nesusižeistų). Mūsų  lepūnėliams labai tiks ir pusmetrio gylis, kad galėtume stebėti jų puotas.
Suaugusias žuvis reikėtų šerti 1–2 kartų per parą, saikingai, pagal pašarų gamintojo rekomendacijas. Kartą per savaitę žuvims sveika daryti iškrovos dieną. O suaugusios nepakenkiant sveikatai gali lengvai pabadauti ir savaitę.
Jaunas žuvis (iki 0,5 kg) reikėtų šerti ne mažiau nei du kartus per parą, aišku, jei palankus deguonies režimas. Žiemą žuvys nešeriamos, nors pagal vokiečių atliktus tyrimus ir šaltuoju metų laiku kartais būna aktyvių dienų, kai karpiai maitinasi po ledu. Bet aš patarčiau dar vasaros pabaigoje pasirūpinti, kad karpiai tinkamai įmistų, sukauptų riebalų prieš žiemą ir po ledu žuvų miego netrikdyti.

Nepamirškime higienos
Kad baseino vanduo būtų švarus ir „sveikas“, būtina pasirūpinti filtracija. Dabar gaminama nemažai galingų, bet kokiems baseinų dydžiams pritaikytų filtrų, kuriems reikalinga tik elektros srovė ir retsykiais pravalyti susirinkusius nešvarumus. O kas mėgsta meistrauti, visai nesunku pigiai susikonstruoti savadarbį filtrą, veikiantį ne prasčiau nei gamyklinis (išsamiau apie tai rašysime kitame numeryje).
Jei per vasaros karščius dėl aukštos vandens temperatūros, didelės žuvų taršos, per gausaus šėrimo ar netinkamų pašarų kartais pradėtų žydėti vanduo ir paprasta filtracija (mechaninė, biologinė) nepadeda, reikėtų įsigyti UV filtrą, jungiamą ant iš filtro tekančio vandens srovės. Šis filtras taip pat gerokai mažina ne tik vandens žydėjimą, bet ir dezinfekuoja vandenį nuo bakterijų, mikroorganizmų, stabdo ligų riziką ir taip palaiko sveikesnes sąlygas žuvims.

Daugiau deguonies!
Aeracija – tai vandens maišymas, kad jį papildytume ištirpusiu deguonimi. Pats žemiausias leistinas ištirpusio O2 kiekis – 5 mg/l. Vėjuotomis dienomis, kai baseino vandens paviršius didelis ar auga nemažai vandens augalų, o žuvų ne per daug, vandens prisotinimas deguonimi vyksta savaime ir nesukelia rūpesčių. Paprastai deguonies trūksta ramiomis, karštomis vasaros dienomis arba užsitęsus žiemai ir kai auginama daug žuvų. Tada jos ima dusti ir eketės nepadeda. Tokiais atvejais reikia pasirūpinti baseino aeracija. Tai gali būti galingesnis akvariuminis kompresorius, skirtas tvenkiniams, ar pats silpniausias pramoninis. Vasarą aeracijai labai tiks fontanas ar čiurlenantis „upeliukas“.
Žiemą nereikėtų laukti, kol žuvys pradės kilti į viršų, o iš anksto, per kiekvieną atodrėkį, kai oro temperatūra aukštesnė nei -3 °C ar yra teigiama, nepatingėkime išgręžti eketę ir įleisti iki dugno difuzorių (akmenuką, specialias perforuotas žarnas, suskaidančias oro srovę smulkiais burbuliukais). Jį rekomenduojama palikti kelioms dienoms ar net savaitei, kad viso baseino vanduo prisisodrintų deguonimi ilgesniam laikui (iki kito atodrėkio). Vandens aeravimo būdų yra ir daugiau, bet apie juos – ateityje, kai žuvys žiemos.

Ligos ligelės
Gal teko girdėti apie KOI virusą, kuomet prieš beveik 15 metų buvo išgaudyti visi karpiai pietinės Lenkijos, Vengrijos karpių ūkiuose. Kelerius metus ištisi tvenkiniai liko sausi. Buvo skirtos milžiniškos lėšos vakcinai sukurti, tačiau ji veiksminga tik tam tikrame regione, naikina būtent ten išplitusią specifinę viruso formą ir visai neefektyvi kitur.
Dabar veisėjai išduoda sveikatos sertifikatą, garantuojantį, kad jų išaugintos žuvys sveikos, vakcinuoja nuo kai kurių ligų ir labai saugo savo motinines bandas, minimaliai pirkdami žuvų iš nežinomų pardavėjų.
Bet net jei pavyks įsigyti elitinių, sveikų KOI, nėra jokios garantijos, kad  jie neužsikrės nuo vietinių žuvų. Todėl juos įsigijus reikia griežtai laikytis karantino sąlygų: neleisti kontaktuoti su vietinių vandens telkinių žuvimis, kitais vandens gyviais, tinkamai neapdorojus nesodinti augalų iš vietinių telkinių, kur gyvena žuvys, net baseino negalima prileisti vandens iš vietinių žuvingų telkinių. Taip sumažinsime riziką žuvims užsikrėsti, o po kurio laiko jos adaptuosis prie naujų sąlygų, sumažės kelionėje patirtas stresas, padidės imunitetas ir augintiniai sustiprės.

Fiksavimas 2

Rolandas MORKŪNAS
Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro Žeimenos lašišinių žuvų veislyno vyriausiasis specialistas  

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.