„Jonis“ atskleidžia savo ilgaamžiškumo paslaptį

Gintarė Valuckytė

Visi pažįstame ansamblį „Jonis“, bet ar žinome, kad jo siela – keturi broliai. Jaunystėje broliai Trijoniai Žemaitijos kaime, Driežuose, vienas kitą užkrėtė meile muzikai. Nuo jų repeticijų aidėjo daržai, nuo pasirodymų šėlo visas kaimas. Vėliau, Šiauliuose susibūrę į „Jonį“, jie žaibiškai išgarsėjo visoje Lietuvoje. Brangų kaimą perkėlė į savo dainas, įkūrė muzikinį klubą miesto centre ir rengia kantri muzikos festivalius.

Brolis gelbėjo brolį

Šiaulių centre stovi kaimiška medine tvora apjuosta sodyba – ansamblio „Jonis“ muzikinis klubas smuklė „Juonė pastuogė“. Savaitgaliais čia skamba gyva muzika, kasdien miestiečiai užsuka kaimiškų pietų.
Čia susitinkame su broliais. Ant suolo prie ąžuolinio stalo sėdasi vyresnysis – Pranciškus. Kitapus įsitaiso metais jaunesnis Stasys ir jauniausias iš jų – Romaldas.
Pranciškus pirmas pradeda Trijonių istoriją.
Nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus, Šilalės rajoną, Driežų kaimą (žemaičių nuo seno vadinamą Dryžais), kur teka Akmenos upė. Ten 1942-aisiais susituokė Trijonių tėvai, gimė vyriausiasis brolis Juozas. Po ketverių metų tėvuką ištrėmė į lagerį, o mama dvylika metų jo laukė.
„Kai grįžo, pabirom mes visi – aš, pametinukas Stasys, tada Romaldas ir galiausiai Petras. Augome šeimoj vieni vyrai, išdykę buvome, mamai sunku“, – prisimena Pranciškus.
Elegantiškasis Stasys, ką tik grįžęs iš darbo koncertinėje įstaigoje „Saulė“, ryškiausiai prisimena mažąjį broliuką: „Man buvo aštuoneri, o Petras ką tik gimęs. Juozas jau išvykęs. Tėtis po lagerio, be darbo. Mama išvažiuodama į miestą prašydavo tik buteliuką pieno Petrui paduoti, kad neverktų. O man didžiausias džiaugsmas – pats jį pervystydavau, nuprausdavau. Kažkuris iš mūsų net duonos davė.“
Romaldas, brolių vadinamas Romu, net nekalbėdamas išlaiko įgimtą žavesį ir artistiškumą, klausosi vyresniųjų pasakojimų ir vis šypteli: „Įdomus gyvenimas buvo nuo pat mažumės.“ Vaikystėje erzindavosi, kad vyresnieji liepdavo jam futbolo ar ledo ritulio vartuose stovėti, o taip norėjo būti puolėju.
Stasys neužmiršęs mamos gebėjimo susitarti: „Penki berniukai. Tėvo darbas išvažiuojamas. Mamai buvo sunku vienai ir mumis, ir ūkiu pasirūpinti, bet ji sugebėdavo motyvuoti darbui. Pagrindiniai mūsų užsiėmimai – slidinėjimas, ledo ritulys, krepšinis, futbolas, maudynės upėje. Nuravi tris vagas runkelių, leidžia pažaisti futbolą, dar tris – galima pasimaudyti. Ne griežtumas, o motyvacija.“
Broliai surimtėja. Prisimena Romaldo gelbėjimo istoriją. Vaikystėje jie žaisdavo donkichotus. Vieną balandžio mėnesį ant sraunios Akmenos kranto kovėsi Pranciškus su Romaldu. Gindamasis Romaldas vis trau­­kėsi atbulomis upės link. Stasys žiūri, kad brolis tuoj įpuls į vandenį, ir sušunka: „Atsargiai!“ Romaldas, pagalvojęs, kad Stasys ragina sprukti nuo Pranciškaus, šoktelėjo atgal ir įkrito į upę. Galva paniro, vėl iškilo. Broliai greitai sureagavo ir su šaka jį ištraukė.

jonisTrijoniai drebino Driežus

Su muzika Trijonių gyvenimas buvo susijęs tik tuo, kad tėvas – kaimo smuikininkas, o mama mokėjo daug liaudies dainų ir dažnai jas dainuodavo. Grįžęs iš lagerio tėvas Mask­voje užsisakė smuiką, grodavo šokiuose, su kaimynais rengdavo klojimo teatro spektaklius. Tačiau berniukai tada labiau domėjosi sportu – įveikdavo gretimą kaimą žaisdami ledo ritulį.
Tiesa, mokykloje kultūrinės veiklos broliai ragavo. Stasys lankė šokių būrelį, tik jam nepatiko vadovės paskirta partnerė. Vakarėlyje, kai prasidėjo „kviečia merginos“, jis į partnerės klausimą „Ar galima šokio?“ atšovė: „Negalima!“ Dabar šypsodamasis teisinasi, kad šeimoje – vieni berniukai, etiketo pamokų nebuvo.
Muzikos pasaulis pirmąjį įtraukė Stasį. Maždaug 1976-aisiais buvo madinga brazdinti gitaromis, autoritetas – Vytautas Kernagis. Stasio kambario draugas pasitaikė kietas gitaristas, kuris ir išmokė pirmuosius tris akordus. Parsiveždavo Stasys gitarą į kaimą ir rodydavo broliams: „Žiūrėkit, kaip moku.“ Pranciškus šypsosi: „Mus iš karto paėmė pavydas.“ Jis pats dar negrojo, o Romaldas ėmėsi būgnų ir su Stasiu netrukus šokdino liaudį Obelyno kultūros namuose.
„Gitara už septynis rublius, magnetofonas, prie jo prijungtas mikrofonas, dar kultūros namų būgnai. Repeticija namuose ir grojame šokiuose, visi šaukia: „Trijoniukai gyvai!“ – prisimena Stasys.
Pranciškus, studijuodamas Žemės ūkio universitete, Kaune, įvaldė bosinę gitarą ir prisijungė prie Trijonių dueto. Mažasis Petras stojo prie mikrofono. Į Driežus broliai grįždavo kiekvieną savaitgalį ir šokiuose sukeldavo visą kaimą – leido naujausius hitus, „Smokie“ ir kitus roko muzikos kūrinius, grojo gyvai.
Įsimintiniausios Trijonių re­­­­­­­­pe­­­ticijos vyko klėtyje, o jų klau­sy­tojai – daržuose dirbantys žmonės. Jie reaguodavo: „Gerai skamba. Grokit toliau!“ Skambėjo, nes broliai iš mamos iškaulijo 2000 rublių ir Šiauliuose nusipirko aparatūrą. Gitaras sujungė į radijo imtuvą VEF, buvo ir stiprintuvas su kolonėlėmis. Jau tada Trijonius laikė tikrais muzikantais.

„Jonio“ startas

Mokslai, darbai brolius išbarstė po Lietuvą, repeticijos, diskotekos kaime baigėsi. Tačiau noras muzikuoti neišblėso – netrukus keturi Trijoniai vėl buvo kartu. Sekdami paskui Pranciškų atsikraustė į Šiaulius.
Pranciškus lankė Virgio Sta­kėno dainuojamosios poezijos studiją, kur 1984 metais ir atsirado Trijonių ansamblis „Jonis“. Kolektyve buvo jau ir muzikos profesionalų, nes nė vienas iš brolių neprofesionalas, net natų nepažinojo.
Po kelerių metų „Jonis“ su Virgiu Stakėnu nuskambėjo Palangoje, pramoginės muzikos festivalyje „Baltijos jaunystė“.
Pranciškus pasakoja: „Buvome tokie iš kaimo, su savo atspalviu, originalūs.“ Po festivalio – puikūs atsiliepimai. „Pirmas šienas“, „Lietuva“ ir kitos dainos skambėjo per radiją visai Lietuvai. „Jonį“ išgirdę kolūkių pirmininkai kviesdavosi koncertuoti – prasidėjo turai po Lietuvą, pilnos salės. Pirmoji plokštelė įrašyta su Virgiu Stakėnu, o po metų,1990-aisiais, ir solinė.
Pirmąjį savo, kaip vadybininko, darbą prisimena Stasys: „20 tūkstančių plokštelių – neįsivaizdavau, kas tai yra. Nuvažiavome su autobusu PAZ į Rygą, prigrūdome į jį tiek plokštelių, kad neturėjau, kur atsisėsti,“ – juokiasi prisiminęs. Pirmasis koncertų turas, pirmosios plokštelės leidyba jam buvo pats nuoširdžiausias, įsimintiniausias darbas.
Kas lėmė sėkmę – brolių nuoširdumas, sava ir poetų kūryba, kaimo tema, gyva muzika? Aišku tai, kad neliko Lietuvoje kampelio, kur būtų neskambėjęs „Jonis“.

Muzikos ratą suka vaikai

Trijoniai gyvą muziką apgyvendino savo muzikiniame klube „Juonė pastuogė“, kuriai šiemet jau 20 metų. Netrukus jų iniciatyva pasipylė ir folkloro, ir kantri muzikos festivaliai.
Tris brolius iš penkių muzika vienija iki šiol. Ansamblyje „Jonis“ Pranciškus – vadovas, Romaldas – multiinstrumentalistas, Stasys – renginių vadybininkas. Kartu rengia, dalyvauja muzikos festivaliuose, klubo veikloje. Jaunėlio Petro jau nebėra. Vyriausias brolis Juozas gyvena Ignalinos rajone.
„Nežinia, kas būtų, jei būtume išsilakstę po Lietuvos kampus pagal profesijas. Bandžiau pabėgti, pusantrų metų dirbau Kauno ketaus liejykloje cecho viršininku, bet ji bankrutavo, grįžau į Šiaulius ir nusprendžiau daryti tai, ką geriausiai sugebu“, – sako Stasys. Jis yra baigęs Veterinarijos akademiją, o dirba koncertinėje įstaigoje „Saulė“ vadovo pavaduotoju koncertinei veiklai.
Romaldas juokauja: „Su­vai­kėjau.“ Mat jis turi vaikų studiją „Svirplys“.
„Su mūsų muzika užaugo karta. Dabar laikai kitokie. Anksčiau iš televizijos klausdavo, ar turime naujų dainų, kviesdavo, o dabar ekranuose – jaunos gražios merginos“, – sako Pranciškus.
Jis iki šiol vertina gyvą muziką: „Niekada nenaudojome fonogramų, neturėjome sintezatorių, tik gyvus instrumentus, mūsų kolektyvas beveik nekito. Ratas vis dar sukasi, turime klubo renginių idėjų ir mūsų vaikai įsitraukia į kultūrinę veiklą.“
Visi trys Trijoniai turi po du vaikus, o Pranciškus – jau senelis. Pranciškaus sūnus Andrius – puikus renginių vedėjas, artistas, kitas sūnus Rimvydas – IT specialistas Anglijoje. Romaldo sūnus Paulius muzikuoja grupėje „Colors of Bubbles“, dukra Vaida – dainuoja. Stasio dukra Renata buvo „Dainų dainelės“ laureatė, Dovilė profesionaliai groja gitara, nors talentą atskleidė tik studijuodama.
Giminės artumas Trijoniams – vertybė. Stasys šią mintį išreiškia paprastai: „Gera, kai visi kartu. Išsilakstyti lengva, o vėl krūvon susirinkti sunku.“

kaimo_laikrastis Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.