Kaimas su ūkiais ar ūkis be kaimo?

Nedidelis pieno ūkis išlaiko šeimą, kaimą, valstybę. Verslui artimesnis stambusis ūkis, ketinantis supirkti mažuosius. Džiūgaujame dėl ūkių plėtros, milijoninių investicijų, nė nenutuokdami, jog stambiajam verslui kaimas nereikalingas. Kas sulaikys išsivaikščioti panūdusius nedidelius pieno ūkius? Valstybė juos tarsi palaiko, deklaruodama paramą, kurios neskiria stambiesiems, tačiau smulkieji jos negauna, nes nesurenka reikalingų balų. Kuriami kooperatyvai, asociacijos nedideliems pieno ūkiams gelbėti, tačiau realios užuovėjos garantuoti nesugebama. Užtat viešumoje ir skleidžiamos kalbos, esą žemdirbių savivalda susiskaldžiusi.

Pieno ūkiai – ant peilio ašmenų

„Mūsų asociacija vienija įvairaus dydžio pieno ūkius keturiasdešimtyje šalies savivaldybių, – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) direktorius Eimantas Bičius. – Tik bendrai veikdami galime pasiekti, kad pieno gamybos sektorius nepasitrauktų iš Lietuvos“.

Pasak E. Bičiaus, pienininkystės tendencijos Europos Sąjungos šalyse verčia suklusti: šį antradienį Nyderlandų ūkininkai į gatves išvairavo daugiau nei tūkstantį traktorių, protestuodami prieš reikalavimą perpus sumažinti šalies pieninių galvijų bandą. Streikuoti pasirengę ir Prancūzijos pieno ūkių šeimininkai. Lietuvos pieno ūkių situacija prastėja ir dėl kainų politikos (žalio pieno supirkimo kainos mažiausios ES), ir dėl atsainaus valdžios požiūrio. Agrarinės ekonomikos specialistai tvirtina, jog tvarų verslą gali sukurti tik stambieji ūkiai, tokia tendencija pastebima pieno gamybos sektoriuje. Iš rinkos traukiasi smulkieji ir vidutiniai pieno ūkiai, šimto veislinių kontroliuojamo produktyvumo karvių ūkio atsisakė žinomas Suvalkijos krašto ūkininkas, LPGA tarybos narys Martynas Butkevičius. Visa jo laikytų Lietuvos juodmargių karvių banda išvažiavo į Lenkijos pieno ūkį. Kupiškio, Rokiškio, Biržų rajonuose taip pat atsisakoma nemažų pieno gamybos ūkių. LPGA surengtoje ekskursijoje po likviduotus Kupiškio r. pieno ūkius ir po to vykusioje diskusijoje buvo iškeltos skaudžios ne tik šalies kaimo verslo, bet ir socialinės atskirties problemos. Kupiškėnai kalbėjo atvirai. Anot jų, realybė paprasta. Yra dvi pieno ir pieno produktų gamybos grandys: ūkininkai ir pieno perdirbėjai. Ūkininkai, ypač smulkieji, yra priklausomi nuo perdirbėjų. Pieno kainų kritimas sutapo su didžiosios dalies ES paramos skyrimu ūkiams. Logika paprasta: ūkininkas, imdamas paramą, privalo įsipareigoti penkerius metus nekeisti veiklos. Perdirbėjams šis reikalavimas – aukso gysla.

Visą straipsnį skaitykite ŪP nr. 111, p. 1-2-7

Justinas ADOMAITIS
ŪP korespondentas