Kaime gaisro gesinimas – pačių degančiųjų reikalas

Kėdainių rajono kaimų žmonės nepamiršo, kaip, prisidengiant skambiu, tačiau ne visiems suprantamu „tinklo optimizavimo“ pavadinimu, iš jų buvo atimtos mokyklos, medicinos punktai, bibliotekos, o dabar nusitaikyta ir į priešgaisrinės tarnybos komandas.
„Kaimiečiai, likę be profesionalių ugniagesių, pasijus visiškame gyvenimo užribyje“, – rėžia Ąžuolaičių kaimo ūkininkas Petras Vaitelis, iš savo kiemo pirštu rodydamas į tris ne taip seniai supleškėjusias sodybas.

Abu šie namai, nuo ugniagesių būstinės Dotnuvoje nutolę tik kelis šimtus metrų, degė skirtingomis dienomis, bet abu jau po bendrojo pagalbos numerio 112 įvedimo.

Apie savanorystę – kol kas tik žodžiai
„Valdžios kalbos apie kaimo priešgaisrinės tarnybos optimizavimo procesą, kurį vadinu tikresniu, nebijokime šio žodžio, sunaikinimo vardu, bei savanorių ugniagesių veiklos įteisinimą man kelia pasibaisėjimą. Juk gaisrą gesinti, gelbėti žmones – tai ne tas pats, kas liežuviu pliaukšti. Ugniagesius reikia mokyti, šiam darbui rengti, o dabar galvojama: pagausim kaimietį, įsprausime jam į rankas prie gesinimo žarnos prijungtą švirkštą ir visos problemos bus išspręstos“, – teigė anksčiau 10 metų Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotoju dirbęs P. Vaitelis.
Ūkininkas sako, kad pati savanorystės idėja yra sveikintina, jis jai pritartų, nors yra įsitikinęs, kad savanoris niekada neprilygs profesionalui. Ir jam neteko nieko girdėti apie savanorių rengimą, nors iki ugniagesių komandų pertvarkos liko jau mažiau nei metai.
Pagalvojome, gal Dotnuvos seniūnijoje gyvenantis žemdirbys situacijos nežino, tad paskambinome Kėdainių rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos vadovui Andriui Miliauskui. „Priešgaisrinės saugos įstatymo naujos nuostatos, kuriomis įteisinta ugniagesių savanorių veikla, man yra žinomos, tačiau konkrečių sprendimų savivaldybėje iki šiol nepriimta. Gal po daug dėmesio ir aistrų pareikalavusių rinkimų reikalai pajudės, nes šiandien šiuo klausimu yra begalės neaiškumų“, – „ŪP“ telefonu sakė A. Miliauskas, apie savanorių mokymus net neužsimindamas.

Savanoris – ugniagesio pagalbininkas
Numatomas naujoves sutiko nušviesti Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vadovas Virginijus Stogevičius. Jo teigimu, pataisytame Priešgaisrinės saugos įstatyme numatyta, kad savanoriu ugniagesiu gali būti 18–65 metų asmuo, kuris yra pasirengęs savanoriškai dalyvauti gesinant gaisrus ir aktyviais veiksmais atlikti kitą visuomenei naudingą veiklą priešgaisrinės saugos srityje. Savanoriais galės tapti tie asmenys, kurie baigs įvadinius mokymus ir išlaikys egzaminą bei pasirašys savanoriškos veiklos sutartį ket­veriems metams.
Pasak V. Stogevičiaus, įstatyme apibrėžta galimybė pusę šiuo metu rajono kaimuose dirbančių profesionalių ugniagesių pakeisti savanoriais. „Kėdainių rajone yra devynios komandos, kuriose dirba po devynis ugniagesius. Vienu metu kiekvienoje komandoje budi po du žmones, kuriems yra mokamas atlyginimas. Naujuoju įstatymu sudaroma galimybė budėti palikti tik vieną etatinį darbuotoją ir reikalui esant į pagalbą pasikviesti du tris savanorius, gyvenančius kaime, kur kilo gaisras ar įvyko kitokia nelaimė“, – sakė sukarintos tarnybos vadovas. Skaičiuojant senąja valiuta, tai leistų per metus rajone sutaupyti daugiau nei 70 tūkst. litų, kuriuos būtų galima lygiomis dalimis paskirstyti savanoriams ugniagesiams išlaikyti ir gaisrininkų automobilių parkui bei įrangai atnaujinti.
Tačiau kaip pradėti taupyti savanoriams apmokyti, jei dar visi etatiniai ugniagesiai tebedirba. Arba kaip atleisti darbuotoją, jei, reikalui esant, į jo vietą nebus galimybės prisišaukti parengtą savanorį? Apie tai V. Stogevičius pasakyti nieko negalėjo. Užburtas ratas, tad pereinamuoju laikotarpiu neišvengiamai susidarys lėšų stygius, o kas jį kompensuos, lieka neaišku.
Sekant kitų rajonų pavyzdžiu, V. Stogevičius primena apie galimybę pasinaudoti ES lėšomis, tačiau tam reikia sukurti nevyriausybinę organizaciją, kuri tenkintų paramos gavėjo kriterijus. Čia vėl akys krypsta į savivaldybę, kuri galėtų tapti tokios organizacijos steigėja, bet iš ten girdėti nuomonių, jog priešgaisrinė sauga – valstybės, o ne savivaldos funkcija.
Ūkininkas P. Vaitelis pateikia ir savąjį, sakyčiau, labai įdomų pasiūlymą: „Manau, būsimojoje Lietuvos šauktinių kariuomenėje būtų tikslinga įvesti privalomus ugniagesių gelbėtojų mokymus. Tuomet jaunuoliai, sugrįžę į savo kaimus po privalomosios tarnybos, galėtų tapti rimtu ugniagesių komandų ramsčiu. Be to, toks savanorių rengimas valstybei kainuotų daug pigiau, o mokymams planuojamus išleisti pinigus būtų galima skirti technikai atnaujinti.“

Neįkainojama minutės kaina
Diskutuojant apie priešgaisrinę saugą P. Vaitelis prakalbo apie dar vieną opią ir su šiuo klausimu glaudžiai susijusią problemą. „Įvedus bendrąjį pagalbos telefoną 112, pagalbą jos belaukiančiajam atitolinome penkiomis ar net dešimčia minučių. O ką reiškia dešimt minučių degant pastatui, kaip ir policijos ar greitosios belaukiančiajam, mes visi žinome – tiek pavėlavę ugniagesiai atvyksta tik pelenų pažarstyti. Nuvykite į Kėdainių priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą ir paprašykite, kad jums parodytų gaisrų nuotraukas, darytas iki numerio 112 ir po jo įvedimo. Pamatysite, kad ankstesnėse nuotraukose namai tik pažeisti ugnies, o vėlesnėse – jau be stogų ar tik pamatai belikę“, – savo nuomonę apie bendrąjį pagalbos telefoną išsakė ūkininkas, primindamas, kad nepamirščiau nufotografuoti ir nuo ugnies nukentėjusių namų, kurie yra vos už kelių šimtų metrų nuo ugniagesių komandos pastato Dotnuvoje.
Nuotraukų V. Stogevičius mums neparodė, tačiau sakė, kad bendrojo pagalbos telefono 112 taip kategoriškai vertinti negalima. „Sunku pasakyti, ar pailgėja informacijos perdavimo laikas, juk esant šiandienėms technologijoms atstumai – jokia problema. Štai, pavyzdžiui, Amerikos numerio 911 valdymo centras yra įsikūręs Indijoje (dėl mažesnių mokesčių) ir jokių problemų ten dėl to nekyla. Visai kitas dalykas, ar gauta informacija yra tiksli, ar gerai nurodytas adresas, nelaimės pobūdis, juk tokiais atvejais žmonės būna labai susijaudinę, apimti emocijų, todėl dažnai klysta“, – kalbėjo statutinis pareigūnas.
Atsakydamas P. Vaiteliui dėl Dotnuvoje sudegusių namų, V. Stogevičius teigė, kad kiekvienas gaisro atvejis yra individualus ir čia svarbi kiekviena smulkmena, kad ir tokia, jog nė vienas iš devynių Dotnuvoje dirbančių ugniagesių negyvena šiame miestelyje. Kai buvo gautas pranešimas apie degantį namą, nebuvo tiksliai nurodyta gaisro vieta ir vairuotojas nuvažiavo gerokai toliau, todėl buvo sugaištos brangios minutės. Kitu atveju ugnies židinys buvo pastebėtas per vėlai, todėl išplitusios ugnies tramdymas tapo itin sudėtingas.
Kokios bebūtų objektyvios aplinkybės, tačiau pradedamas provincijos priešgaisrinės tarnybos „optimizavimo procesas“, atrodo, prives prie to, kad degančios trobos gesinimas taps pačio kaimiečio reikalu.

Dainius ŠEPETYS, „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos

????????????????? Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.