Kaimynų ginčų objektai: medžiai ir krūmai

Lietuviui medis yra šventas, nesvarbu, ar jis auga vietoje ir niekam netrukdo, ar yra nuolatinių ginčų objektas. Taip dažniausiai manoma žvelgiant iš kitos tvoros pusės, kitaip tariant – kai medžiai savi, o jų šešėlis trukdo kaimynui. Kai medis trukdo pačiam sklypo savininkui, jis genimas ar net kertamas, o jei tai daryti uždrausta, ima ir nudžiūva. Kaip susigaudyti, kas galima, o kas privalu, ir išmokti derinti interesus, šnekučiuojamės su specialistais.

Naujausi pokyčiai
Pretekstas šiam pašnekesiui buvo neseniai įsigaliojusios ir patikslintos Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklės. Anksčiau jomis buvo nustatyti reikalavimai želdiniams valstybinėje ir savivaldybių žemėje, o dabar jose numatyta, kokiu atstumu turi būti sodinami medžiai bei krūmai ir privačioje žemėje.
Įstatymus ir taisykles atidžiai skaito specialistai, o sodybų ar sklypų savininkams ir galva gali susisukti – kelintas jų patobulinimas ir kuo skiriasi nuo anksčiau šią tvarką reglamentavusių dokumentų?
Komentaro apie tai, kelintą kartą nepriklausomybės laikotarpiu keičiamos želdinių tvarkymo taisyklės ir kokie esminiai pakeitimai, paprašėme Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento Kraštovaizdžio skyriaus vyr. specialistės Kristinos Ulkienės.
Ji teigia, kad Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklės pirmą kartą buvo patvirtintos 2008 metais, o priėmus Želdynų įstatymą jos galiojo tik valstybinėje žemėje sodinamiems želdiniams. Medžių ir krūmų sodinimo atstumus privačioje žemėje reglamentavo statybos techninis reglamentas tik statybos metu.
„Taisyklės keičiamos pirmą kartą, norint reglamentuoti medžių ir krūmų sodinimo atstumus privačiame žemės sklype bei atsisakyti punktų, kurie yra rekomendaciniai. Medžių ir krūmų sodinimo, vejų ir gėlynų įrengimo rekomendacijas galima rasti 2013 metų leidinyje „Želdynų ir želdinių tvarkymo metodika“ (elektroninę versiją galima rasti šiuo adresu: http://www.am.lt/VI/index.php#a/13332)“, – nurodo ministerijos vyr. specialistė.
Jos pastebėjimu, dabar įsigaliojusiose taisyklėse sodinimo atstumai nekito. Patikslinta, kad 10 m atstumu medžiai sodinami tik nuo daugiabučių gyvenamųjų pastatų sienų su langais. Nuo visų kitų pastatų bet kurios sienos medžiai sodinami 5 m atstumu.
Ankstesnėse taisyklėse nebuvo reglamentuota, kad šiaurinėje sklypo pusėje aukštus medžius galima sodinti ne arčiau kaip 5 m nuo sklypo ribos ir tokiu pat atstumu vienas nuo kito, kad tarp užaugusių medžių lajų būtų ne mažesnis kaip 1 m atstumas.

Auksinė taisyklė – susitarimas
Kiekvienam miestiečiui, dar tik pradėjusiam želdinti nediduką sklypą, kyla svarbus klausimas – ar galima dabar nustatytus atstumus pakeisti sudarant raštišką sutartį su kaimynu – tarkime, pasodinti gyvatvorę ant sklypų ribos, bendrą abiem? Juk kiekvienas sutaupytų bent po 1,5 metro brangios miesto žemės, o juk po tokią juostą tenka atrėžti iš abiejų pusių.
Tas pats ir su medžiais – jei kaimynai šiuos formuoja kaip bendrą masyvą, kurio dalis vienoje pusėje, o kita – kitoje, ir vieni kitiems saulės neužstoja?
„Turint kaimyninio sklypo savininko, valdytojo ar įgalioto asmens sutikimą raštu galima sodinti taip, kaip susitariama“, – patikina specialistė.
Sodininkų bendrijose taip pat galima atskirti sodo sklypą nuo kaimyninio sklypo gyvatvore per šių sklypų ribą turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko sutikimą, o kai sklypas ribojasi su bendrojo naudojimo teritorija – rašytinį sodininkų bendrijos valdybos ar pirmininko sutikimą.
Sodo sklype aukštaūgiai medžiai, aukštesni kaip 3 m, sodinami ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, o šiaurinėje sklypo dalyje arčiau kaip 5 m nuo kaimyninio sklypo ribos tokius medžius sodinti galima tik gavus rašytinį kaimyninio sklypo savininko sutikimą.
Dabar labai išpopuliarėję žemaūgiai medžiai, užaugantys iki 3 m aukščio, sodinami ne mažesniu kaip 2 m atstumu nuo sklypo ribos, o krūmai – ne mažesniu kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos. Mažesniais negu nurodyta atstumais sodiniai gali būti sodinami turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko sutikimą.
„Kas vienam gerai, kitam gali būti blogai, todėl reikia galvoti apie tai, ar iš tiesų tie želdiniai niekam nekenks. Taisyklėse logikos yra, nors kai kas ir kelia abejonių – pavyzdžiui, iš šiaurės pusės leidžiama sodinti pusmetriu aukštesnę gyvatvorę nei iš kitų. Tačiau ta šiaurė kažkam bus pietūs. Sklypus želdinantys žmonės projektuotojų būtinai klausia, ar jie laikėsi reikalaujamų atstumų, nes puikiai supranta, kuo ateityje tai gali baigtis. Projektuotojai vis dažniau susiduria su problema, kad, pavyzdžiui, 6 arų sklype labai sunku rasti vietos medžiui. Tenka itin atidžiai parinkti augalus, kad neaugtų aukštesni, bet jei namas dviejų aukštų, pagal proporcijas labai gražu būtų didelis medis“, – svarsto įmonės „Žalias lokys“ projektų vadovė, kraštovaizdžio specialistė Rita Vasiliauskienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad dažnai želdindami sklypą ir siekdami privatumo žmonės sodina karpomas gyvatvores. Kol jos prižiūrimos, viskas tvarkoj. Tačiau nekarpomos gudobelės, kaukazinės slyvaitės, skroblai, kauleniai ir kiti populiarūs augalai tikrai perauga leistinas ribas.
Tad visiškai akivaizdu, kad tiek mieste, tiek soduose verta derinti tarpusavio interesus, kad laimėtų abi pusės. Tačiau ką daryti, jei susitarti nepavyksta, o dideli medžiai sodinti seniai?

Jei interesai pažeidžiami
Didelis medis atrodo nepajudinamas. Baisu net jo šakas genėti, nes tai darant be leidimo galima susilaukti baudos. Sklypo dokumentuose saugotini medžiai būna pažymėti, tačiau smalsu, ar visi medžiai yra saugotini?
„Vyriausybės nutarimas, kuriuo medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems, nepakeistas, t. y. saugotini tik tie medžiai, augantys privačioje namų valdoje, kai namų valda ar jos dalis yra kokioje nors apsaugos zonoje ar juostoje (pvz., gamybinių objektų sanitarinėje apsaugos zonoje – visi medžiai, paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostoje – didesnio kaip 8 cm skersmens ąžuolai, beržai, klevai ir uosiai, kiti medžiai – didesnio kaip 16 cm skersmens“, – paaiškina K. Ulkienė.
Tačiau jei medžiai pažymėti kaip saugotini, o pagal dabartinius reikalavimus auga per arti kaimyninio sklypo ribos, tai jie ir toliau ten gali ramiai augti? Jų statusas saugo nuo visko?
„Privačiose namų valdose, nepriskirtose apsaugos zonai ir juostai, medžiai nėra saugotini ir juos galima pašalinti. Jeigu medis saugotinas, bet jis kelia grėsmę žmonėms ar statiniams, reikia rašyti prašymą savivaldybei ir jį gavus medį galima nukirsti“, – situaciją, kuri daug kam atrodo beviltiška, pakomentuoja ministerijos specialistė.
Ministerijos specialistei formuluojame praktinę situaciją: „Kaimyninio sklypo savininko senelis priemiesčio sklypo pakraščius kadaise apsodino liepomis. Dabar jos didžiulės, tankios, o jų šešėlis užtemdo labai didelę dalį kaimyninio sklypo. Žmonės nepatenkinti, prašo medžius bent apgenėti, bet kaimynas nesutinka. Ką tokiu atveju galima daryti? Ar yra galimybių tą situaciją pakeisti?“
„Tokiu atveju kaimynui reikėtų priminti, kad yra Želdynų įstatymas, kuriame reglamentuojamos fizinių ir juridinių asmenų teisės ir pareigos. Želdinius reikia tvarkyti taip, kad nebūtų pažeisti kaimyninių sklypų interesai. Kadangi Želdynų įstatymo nuostatų įgyvendinimo kontrolę vykdo aplinkosaugos institucijos, reikėtų kreiptis į rajono (miesto) aplinkos apsaugos agentūrą.
Santykius tarp žmonių reglamentuoja Civilinis kodeksas. Jame yra tokia nuostata: teisė į kaimyninio sklypo medžių, krūmų ir kitų augalų dalis bei jų vaisius. Pagal ją žemės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype, prieš tai įspėjęs kaimyninio žemės sklypo savininką ir nustatęs terminą jas pašalinti, bet per nustatytą terminą nesulaukęs jų pašalinimo“, – sako K. Ulkienė.
Beje, tokia teisė nesuteikiama žemės sklypo savininkui, jeigu kaimyniniame sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknys ir šakos netrukdo naudoti savo žemės sklypo.
Visais atvejais žemės sklypo savininkas įgyja nuosavybės teisę į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų šakų, esančių jo žemės sklype, ir į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių kitų augalų stiebų, šakų ir šaknų, esančių jo žemės sklype.

Kapinėse irgi galioja taisyklės
Sodinti svyruoklį beržą ar palinkusį šermukšnį šalia brangaus žmogaus kapo atrodo prasminga, o daug kam ir gražu. Tačiau taip daryti negalima. Medžius ir krūmus draudžiama veisti kapavietėse ir kapinėse, nesuderinus su savivaldybe ar seniūnija, išskyrus iki 1 m aukščio krūmelius.
Mirusiesiems ilsėtis skirti sklypeliai labai maži ir čia susitarimo paisyti dar svarbiau nei kitur. Deja, gyvieji vis viena ginčijasi ir kovoja tarpusavyje. Tokiais atvejais reikėtų kreiptis į kapines prižiūrinčią organizaciją, kuri privalo ieškoti sprendimo.
„Seniai nebegalima sodinti didžiųjų medžių – pušų, eglių ar beržų. Tačiau ir sodindami tujas žmonės ne visada numato, kad per 25 metus jos gali užaugti iki keliolikos metrų. Tokius želdinius tenka šalinti, nes nuvirtę jie gali apgadinti tvoreles ir paminklus. Kapinėse augantys medžiai taip pat gali būti šalinami, tačiau ne dėl tokių priežasčių kaip metamas šešėlis. Jie šalinami tik tuomet, kai kelia grėsmę. To nedarome savo nuožiūra, vykstame su aplinkos skyriaus specialistais į vietą ir gauname jų leidimą, arba jie to leidimo neduoda“, – paaiškina Kapinių ūkio kultūros vertybių ir viešųjų pirkimų administratorius Valdemaras Olšauskas.
Jokiu būdu negalima neapsikentus ar ilgai nerandant už kapavietės priežiūrą atsakingo asmens imtis veiksmų savo nuožiūra.
„Jeigu už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo pastebės, kad želdiniai sunaikinti ar jiems pakenkta, pagal įstatymus tai bus vertinama kaip patirta žala, vadinasi, galima kreiptis į policiją ir ieškoti kaltininko. Mūsų organizacija gali pašalinti didelį augalą tik tuomet, kai į mus kreipiasi kapavietę prižiūrintis asmuo. Jei kreipiasi kitas asmuo, nes jam šalia pasodinti želdiniai trukdo arba kelia grėsmę, mes vis tiek privalome gauti savininko sutikimą“, – pakomentuoja specialistas.

Daiva VALEVIČIENĖ

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.