Kalafiorų revoliucija: žmonių kantrybė trūko!

Žmonių pyktis dėl augančių kainų prasiveržė praėjusią savaitę, kai internete buvo išplatinta beveik tris su puse euro kainuojančio kalafioro nuotrauka. Aistros dar labiau įsiplieskė savo nuomone šiuo klausimu socialiniuose tinkluose pasidalijus žinomam atlikėjui Marijonui Mikutavičiui. Jis garsiai pasakė tai, ką tyliai pagalvoja daugelis Lietuvos gyventojų, nuėję į parduotuvę.

Atidarė Pandoros skrynią

„Ekonomistams čia, matyt, nuobodu – nei nafta, nei energetika. Kažkokie kiaušiniai ir varškė. Jokių diskusijų, išskyrus retus siūlymus mažinti PVM maistui. Aūūūū, Ūkio ministerija!!!!! Dar yra prekybos politika??? Aūūūūūūū, Konkurencijos tarnyba??? Dar gyvi??? Yra kokių naujienų??? Nenorit sakyt? Nenorit iš viso kalbėt?“ – pažėrė klausimų M. Mikutavičius. Savo pasisakyme jis ragina nesityčioti iš mažai uždirbančių lietuvių, pasigenda viešumo ir priekaištauja valstybei, kad ji su mumis nesikalba: „Aš nesitikiu, kad sumažinsit kainas ar pakelsit atlyginimus. Man tiesiog norisi žinoti, kodėl nesumažinsit ir kodėl nepakelsit.“
Aktorė, signatarė Nijolė Oželytė savo feisbuko paskyroje taip pat pasidalijo nuomone, kad dėl padidėjusių kainų naudos gauna užsienyje gyvenantys prekybos centrų savininkai: „Blefas, kad rinkose pakilo kainos. Nėra tokių kainų. Niekada nei jūs, nei kitų šalių gyventojai tiek nemokėjo ir nemoka. Ir ne apie kalafiorus juk kalba.“
Į diskusijas socialiniuose tinkluose įsitraukė ir SEB banko vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda, jis pareiškė, kad Konkurencijos taryba ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybos dirba netinkamai, o prekybos centrai, pajutę, kad gyventojai turi daugiau pinigų, nei rodo oficiali statistika, tuo naudojasi ir kelia kainas. Kai kuriuose paslaugų sektoriuose metų metus veši monopolizmas, bet niekam dėl to galvos neskauda.
Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotojas Elonas Šatas, reaguodamas į M. Mikutavičiaus kaltinimus, sakė, kad Lietuva prieš 25 metus pasirinko rinkos ekonomikos kelią. Kainų įstatymas nustojo galioti pernai ir tai yra savotiškas riboženklis, skiriantis mus nuo kaimynų, kur kainos vis dar reguliuojamos. Jo įsitikinimu, konkurencija, o ne kainų reguliavimas užtikrina mažiausias kainas.
E. Šato nuomone, mažose rinkose kainos dažnai būna didesnės, nes mažesnėje šalyje – mažiau pirkėjų, taip pat ir mažiau tiekėjų, dažniau kyla pagundų kainas reguliuoti. Tačiau pradėjus reguliuoti pieno, duonos, degalų ar taksi paslaugų kainas, neišvengiamai atsirastų pagunda sureguliuoti dar daugiau.
Po kelių dienų M. Mikutavičius atsakė į E. Šato ir ekonomistų komentarus: „Aš esu laisvos rinkos šalininkas, bet tai nereiškia, kad retkarčiais negaliu suabejoti jos veiksnumu ir kelti klausimų. Tai, kad tie klausimai keliami, nereiškia jokio menkiausio noro sukti kažkokiu reguliavimo keliu.“
Pasak žinomo atlikėjo, būtų gerai, jei bet koks panašaus pobūdžio visuomenės sujudimas keltų ne norą gintis, vardyti savo nuveiktus darbus, bandyti pateisinti savo egzistenciją ir darbo prasmingumą, o keltų norą paaiškinti, kas gali būti padaryta, ko bus bandoma imtis ir ko padaryti neįmanoma. Kantriai. Jis nepritaria akcijai „Nieko nepirksiu“ ir ragina tai daryti individualiai, kiekvieną dieną.
„Nuostabu, ką gali padaryti socialiniai tinklai. Kažkas sakys, kad netyčia prisidėjau prie nepasitenkinimo bangos. Greičiausiai. Bet esu linkęs manyti, kad tai taip pat paskatino pokalbius ir reakcijas. Tai iš esmės ir buvo mano pirmojo pasisakymo pagrindinė mintis“, – konstatuoja M. Mikutavičius, nesitikėjęs, kad jo mintys apie lietuviškas kainas sukels tokį sujudimą ir netyčia atidarys Pandoros skrynią.

Kainą kelia nederlius ir prekybininkai

Zofija Cironkienė,
Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė

Daržovių augintojams iš viso kainos pyrago tenka toli gražu ne pati didžiausia dalis. Prekybininkai iš augintojų supirktas daržoves neretai pabrangina beveik dvigubai. Tuo labiau kad į augintojo gaunamą kainą įeina ir prekinio daržovių paruošimo (rūšiavimo, plovimo, fasavimo ir kt.) bei transportavimo iki prekybos tinklų logistikos sandėlių sąnaudos. Be to, realiai kainai įtakos turi įvairūs prekybos tinklų mokesčiai už realizuojamą produkciją (apyvartinės taros, svorio, logistikos ir kt.).
Daržovių kaina labai priklauso nuo situacijos rinkoje, oro sąlygų, derliaus, metų laiko. Jei derlius menkas, parduodamas brangiau. Kaina priklauso ir nuo to, kiek daržovių užderėjo aplinkinėse šalyse. Jei buvo sausra, derlius prastesnis, daržovės brangsta, nes paklausa didesnė nei pasiūla.
Pavasarį daržovės visada kainuoja brangiau nei vasarą ar rudenį, bet ir šias kainas dar koreguoja atsargos saugyklose. Pavyzdžiui, pernai buvo didelis bulvių perteklius, visų nepavyko parduoti net už minimalią kainą. Šiuo metu trūksta bulvių, todėl augintojai jas parduoda dvigubai brangiau nei pernai –
nuo 10 iki 22 centų už kilogramą (nelygu kokybė, dydis ir kt.). O štai plautos morkos šiemet yra iki 25 proc. pigesnės – nuo 24 iki 30 centų už kilogramą. Didelė dalis plautų morkų būdavo eksportuojama į Rusiją ir šiuo metu saugyklose jų tegulėdavo tik nedideli konkretiems klientams rezervuoti kiekiai. Šiemet morkų į Rusiją nebuvo eksportuota, tad ir jų atsargos didesnės, o kaina atitinkamai mažesnė. Salotos, prieskoninės daržovės kainuoja panašiai tiek pat kiek ir pernai, baltagūžiai kopūstai – apie 20 procentų mažiau, o svogūnai – dvigubai brangesni, nes jų kainos nuo pat rudens buvo aukštos.
Ilgi agurkai šį pavasarį beveik 40 procentų brangesni nei praėjusį: pernai panašiu metu jie kainavo po 1,20–1,30 euro už kilogramą, o šiemet – po 1,70–1,80 euro. Trumpus agurkus augintojai ir pernai, ir šiemet parduoda už beveik tokią pat kainą – po 2,10–2,20 euro už kilogramą, nes tarp šių agurkų augintojų yra didesnė konkurencija.
Daržoves augintojai pernai pardavė pigiau, nes buvo derlingi metai. Be to, mažesnes kainas lėmė ir Rusijos embargas – šiai šaliai skirtos daržovės liko Lietuvoje. Lyginant praėjusių ir šių metų daržovių kainas, matyti nemažas skirtumas, nes pernai kainos buvo minimalios, o šiemet – maksimalios. Už kiek mūsų augintojų daržoves parduos prekybos tinklai, negalime prognozuoti nei kokią nors įtaką kainomis daryti. Jei daržovės brangesnės, didesnę kainos dalį sudaro ir pridėtinės vertės mokestis, todėl jos dar labiau pabrangsta.

Valdžiai naudinga, kad kainos kiltų

Rūta Vainienė,
ekonomistė

Kainos kyla ne dėl gamintojų ar prekybininkų kaltės, o dėl Europos centrinio banko vykdomos pinigų politikos. Europos centrinis bankas multiplikuoja pinigus, papildomai prigamina po 80 milijardų eurų kiekvieną mėnesį. Tiek jų įšvirkščiama į euro zoną. Taip siekiama infliaciją padidinti iki 2 proc. Infliacija (bendrojo kainų lygio kilimas) reikalinga visų Europos šalių valdžioms. Iš tiesų ji yra nematomas mokestis, o brangstant prekėms jo surenkama daugiau.
Infliacija perskirsto pajamas tarp žmonių. Naujus atspausdintus pinigus pirmieji gauna valstybių biudžetai, komerciniai bankai, o darbuotojai paskutinieji, todėl ir pastebime, kad algos kyla vėliausiai – pirmiausia brangsta visos prekės. Jei pinigų kiekis būtų ribotas, o prekių būtų gaminama daugiau, kainos kristų. Esant infliacijai, kainos nebeperduoda informacijos apie tikrąją vertę, yra pinigų kiekio daugėjimo išraiška. Dabar prekių irgi daugėja, bet pinigų daugėja daug didesniais kiekiais.
Problema, kad valdžios ir žmonių poreikiai nesutampa: mes norime, kad kainos kristų, o valdžiai naudinga, kad jos kiltų. Tad ir reikia kalbėti apie tai, o ne apie prekybos centrų, verslininkų godumą. Blogai, kad valdžios atstovai nesugeba žmonėms to paaiškinti. Paaiškinti, kad negali būti pilnos lentynos ir viskas labai pigu, nes bus kaip sovietmečiu, kai kainos buvo žemos, bet nebuvo ko pirkti. Kad yra brangių prekių, be kurių galima apsieiti, pavyzdžiui, tie patys kalafiorai.
Tačiau duona pastaruoju metu atpigo. Su pieno produktų kainomis kita istorija, jeigu jų kainų augimą lemia monopolizuota rinka, labai greitai atsiranda pigesnių alternatyvų. Jeigu blogas derlius, pakilusi kaina siunčia signalą, kad reikia taupyti tam tikrus išteklius. Žmonės linkę įsivaizduoti, kad gėrybės nesibaigia, kad turi būti ir daug pinigų, ir daug prekių, nes nesupranta rinkos ekonomikos dėsnių.
Šeimininkėms norėčiau pasakyti: jeigu pirksite tik pagrindinius produktus ir maistą gaminsite pačios namuose, tai bus didžiausia ekonomika. O jei dar ir savo lysvę daržovių auginsite, nauda bus dar didesnė. O štai atsargų kaupti nereikia, baiminantis, kad maisto produktai dar labiau brangs, – tai būtų tik pinigų išmetimas. Badu nenumirsime, juolab kad tikrai per daug valgome. Jokių dramatiškų kataklizmų neįžvelgiu ir panikuoti nematau pagrindo.
Blogiau nei tai, ką jau esame išgyvenę, tikrai nebus. O kai infliacija virs hiperinfliacija, valdžia imsis priemonių. Svarbiausia, ką galime daryti šioje situacijoje, tai nedejuoti, ieškoti išeičių, dirbti.

Akcija suvienijo per 90 tūkstančių žmonių

Irina Paul,
akcijos „Neisiu į prekybos centrą tris dienas“ socialiniuose tinkluose organizatorė

Šiuo metu gyvenu ir dirbu Airijoje, emigravau prieš penkerius metus, bet man, kaip ir daugeliui, rūpi Lietuvos žmonės, senoliai, jaunimas, šeimos ir jų ateitis. Žmonės nusipelno geresnių gyvenimo sąlygų, ir nereikia sakyti, kad jas lemia šešėlinė prekyba, kontrabanda ar dar kažkas. Tokių dalykų yra visose šalyse, tačiau žmonių pragyvenimo lygis jose ne toks žemas kaip Lietuvoje.
Lietuviai nori ir yra verti gyventi oriai, o ne egzistuoti. Jaunimas bėga iš tėvynės, pusė miestų ištuštėjo. Ar toks valdžios siekis? Ji buvo išrinkta, kad atstovautų tautai, o ne ją naikintų.
Lietuvoje maisto produktų kainos – europinės, deja, atlyginimams iki europinių dar toli. Matydama kylančias kainas, nepažabotą prekybos centrų godumą ir žmonių nepasitenkinimą socialiniame tinkle „Facebook“ įkūriau grupę ir raginu žmones dalyvauti akcijoje „Neisiu į prekybos centrą tris dienas!!! Gegužės 10–12 d.“ Man padeda penki šią idėją palaikantys žmonės iš įvairių Lietuvos vietovių. Asmeniškai jų nepažįstu, bet labai džiaugiuosi, kad jų parama bei idėjos padeda vienyti žmones.
Ar akcija bus veiksminga, prog­nozuoti negaliu, bet jau dabar ji suvienijo per 90 tūkstančių žmonių, kuriems įgriso sėdėti ir tylėti. Akcija siekiame atkreipti dėmesį ne tik į padidėjusias daržovių kainas ar konkrečiai į kalafiorus, apie kuriuos socialiniuose tinkluose pasisakė atlikėjas Marijonas Mikutavičius, o apskritai į produktų, paslaugų kainų didėjimą. Norime atkreipti dėmesį į žmogų, kad jis galėtų oriai gyventi: nusipirkti maisto, susimokėti mokesčius, padoriai rengtis, lankytis kultūriniuose renginiuose.
Turbūt bus skeptiškai nusiteikusiųjų, kurie sakys, kad prekybos centruose daugiau prekių išpirks prieš akciją ir po jos, todėl parduotuvių pajamos nesumažės. Bet visada yra alternatyva: galima apsipirkti pas ūkininkus, turgeliuose, nedidelėse parduotuvėse pas smulkiuosius verslininkus. Bet to, mūsų siekis – ne padaryti nuostolių prekybos tinklams, o atkreipti dėmesį į opią problemą. Mums svarbu, kad būtų išgirsti sąžiningai dirbantys, bet nebeišgalintys iš menkų atlyginimų išgyventi piliečiai.

Pasaulis netyli

  • Varškės boikotas. 2011-aisiais, kai Izraelyje per trejus metus varškės kaina pakilo 45 proc., žmonių kantrybė trūko. Vieną dieną Itzikas Alrovas, bažnyčios kantorius iš Bnei Brako miestelio, feisbuke sukūrė protesto grupę, kuri ragino nebepirkti varškės, jeigu ji nebus atpiginta, boikotuoti ir kitus pieno produktus. Prie grupės per kelias savaites prisijungė apie 100 tūkst. žmonių. Varškės buvo parduota beveik 40 proc. mažiau, ji rūgo ant prekystalių. Vyriausybė pradėjo svarstyti, kokių priemonių imtis, kad sumažėtų kainos, prakalbo apie sankcijas gamintojams monopolininkams. Po trijų savaičių boikoto pieno kompanijos pasidavė. Trys didžiausios bendrovės paskelbė sumažinančios kainas. Varškė atpigo apie 25 proc.
  • Tegul sugenda. 2015 metais Kuveito gyventojai surengė protesto akciją siekdami priversti prekybininkus sumažinti smarkiai padidėjusias šviežios žuvies kainas. Baimindamiesi, kad žuvis suges, ištuštėjusio turgaus prekeiviai jau kitą dieną ją atpigino beveik trečdaliu. Paskatinti sėkmės šalies gyventojai neilgai trukus nusprendė boikotuoti ir pabrangusias daržoves. Ūkininkams ir jų produkcija prekiaujančioms parduotuvėms teko išmesti šimtus dėžių sugedusių agurkų ir kitų daržovių.
  • Pieno ir duonos karas. 2012 metais Irane tris dienas truko protesto kampanija prieš sparčiai kylančias maisto produktų kainas (pvz., duona per porą savaičių buvo pabrangusi daugiau nei trečdaliu). Kainų augimą lėmė korupcija valdžios institucijose ir tarptautinės sankcijos (Europos Sąjungos embargas Irano išgaunamai naftai). Prie akcijos prisijungę gyventojai sutarė nepirkti pieno ir duonos. Šių prekių buvo parduota net 90 proc. mažiau. Iniciatyva kilo socialiniuose tinkluose: mamos ėmė dalytis žinutėmis, kad savo vaikams nebeišgali nupirkti net duonos ir pieno. Jų svetainė buvo užblokuota, bet žinutė pasklido feisbuke, buvo perduodama tinklaraščiuose.
  • Nepirkite mėsos! Praėjusių metų vasarą artėjant religinei šventei, per kurią masiškai skerdžiamos avys, Egipte avienos kaina pasiekė rekordines aukštumas. Taip atsitiko dėl monopolinių gamintojų susitarimų. Pasipiktinimo banga, kilusi socialiniame tinkle „Twitter“, apėmė visą šalį. Vis daugiau žmonių ragino imtis priemonių, kad būtų pažabotas prekybininkų godumas. Nuspręsta nepirkti mėsos, kol nesumažės jos kainos. Akcija sulaukė didelio palaikymo, paramą jai ėmė skelbti įvairios organizacijos ir net valdžios institucijos. Smarkiai sumenkęs pardavimas paskatino prekybininkus mėsą atpiginti dviem trečdaliais. Vartotojų interesus ginanti vyriausybei pavaldi įstaiga paskelbė ketinanti sustiprinti rinkos monitoringą ir įvesti mėsos kainų reguliavimo priemones.

Pasyvūs vartotojai moka tiek, kiek prašo

Albertas Gapšys,
agrarinės rinkos ekspertas, Lietuvos agrarinės ekonomikos
instituto tyrėjas, vadovaujantis Produktų rinkotyros skyriui

Esu šiek tiek nustebęs, kad dėl maisto produktų kainų augimo triukšmas kilo tik dabar. Kainas lemia daug veiksnių, todėl jas vertinti vienpusiškai, kad yra didelės ar mažos, sudėtinga. Tas, kuris parduoda produktą, stengiasi gauti didžiausią naudą ir kainas kelia, o mes, vartotojai, esame tokie liberalūs ir pasyvūs, kad kiek prašo, tiek ir mokame.
Keista, kad užkliuvo kalafiorai, kurie nėra mūsų nacionalinė daržovė, bet, kita vertus, jie lyg ir sudėliojo visus taškus kainų paveiksle. O triukšmą kelti reikėjo jau prieš metus, kai daug kas buvo pradėję brangti.
Lietuvoje gaminamų maisto produktų: pieno, mėsos, grūdų – supirkimo kainos pastaruoju metu mažėja. Po truputį jos krinta ir mažmeninėje rinkoje, tik vartotojas šito nepastebi, nes jis greičiau pamato tai, kas negatyvu – išaugusias daržovių, vaisių kainas. Šis pavasaris šaltas, vėluoja mažiausiai porą savaičių, todėl tikėtis daržovių, vaisių mažesnėmis kainomis – nerealu. Pavyzdžiui, Europoje grūdų kainos pakilo 10 procentų vien dėl to, jog manoma, kad šiemet derlius gali būti prastesnis nei ankstesniais metais.
Situacija Europoje paliečia ir mus, nes Lietuva įsiveža daug vaisių, daržovių. Kai vartotojai sako, kad vaisiai Anglijoje pigesni nei Lietuvoje, reikėtų nepamiršti: jei tie vaisiai atvežti iš Ispanijos, tai juk Anglija arčiau Ispanijos nei Lietuva.
Pas mus prekyba maisto produktais labai sukoncentruota – ją visoje Lietuvoje, išskyrus tik kai kurias vietoves, valdo keturi prekybos tinklai. Jie tarpusavyje nelabai konkuruoja, ko gero, stengiasi vienas į kitą pasižiūrėti, kokiomis kainomis prekiaujama. Pats laikas tokią prekybą dekoncentruoti. Galbūt į Lietuvą atėjus naujam prekybos tinklui „Lidl“ prasiplės rinka ir atsiras konkurencija, kuri leis šiek tiek sumažinti maisto kainas.

Giedrė Budvytienė, Violeta Gustaitytė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.