Kam naudinga šmeižti GPK, arba teisybė apie vokiškas karves

Kaip visada, atėjus naujai valdžiai, ypač suaktyvėja tie, kurie valdant senajai turėjo savų interesų, ketinimų ir planų, tačiau nespėjo jų įgyvendinti. Pasikeitus Seimui ir Vyriausybei, šie veikėjai savo senas idėjas mėgina įvilkti į naują rūbą ir pateikti kaip valstybei naudingas ir būtinas reformas. Naujos valdžios kontekstas tam yra pati tinkamiausia terpė: labai palankus metas, kai galima tvirtinti, kad valdant senajai daug kas buvo daroma blogai, buvo švaistomos valstybės lėšos, tarnybos dirbo neefektyviai ir t. t.

Aš, kaip vienos iš valstybės valdomų bendrovių direktorius, kalbu konkrečiai apie savo vadovaujamą įmonę „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ (GPK). GPK – tai įmonė, kurios 100 proc. akcijų priklauso valstybei. Akcijų valdytoja yra Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija. GPK vykdoma veikla – pieninių gyvulių pirminė veislininkystės apskaita, pieno primilžio nutatymas, kontrolinių pieno mėginių paėmimas, jų ištyrimo organizavimas, nemokamas pieno kiekio matavimo priemonių kalibravimas bei aptarnavimas, nemokama melžimo įrangos patikra bei aptarnavimas, o taip pat nemokamos ūkininkų konsultacijos bei įvairūs mokymai. „Ūkininko patarėjo“ korespondento Justino Adomaičio straipsnyje „Valstybei nusimetus akmenį nuo kupros, atsipūstų ir ūkininkas“ („ŪP” 2017 01 10) švaistomasi skambiomis frazėmis ir vaizdingais posakiais, mėginant sukompromituoti ir diskredituoti GPK kaip bendrovę, nuosekliai vykdančią jai valstybės patikėtas funkcijas. Straipsnyje teigiama, kad „pieno ūkių savininkai viešai piktinasi valdininkų „kontoromis“, kurios surenka ūkininkų pateikiamą informaciją apie gyvulių produktyvumą, o vėliau ją „laidoja“ stalčiuose“. Aš tvirtinu, kad GPK veikla piktinasi iš tiesų ne ūkininkai, bet verslininkai, turintys tikslų sužlugdyti našiai dirbančią bendrovę ir jos vykdomas funkcijas perimti į privačias rankas. Verslininkams nėra parankūs GPK fiksuojami, sistematizuojami ir kitai valstybės įmonei – Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui (ŽŪIKVC) perduodami pirminiai apskaitos duomenys, kurių pagrindu galima pateikti objektyvius pienininkystės sektoriaus vertinimus šalies mastu. Šie duomenys, kuriuos mes neva „laidojame“ stalčiuose, atitinka visus reikalaujamus kriterijus, yra tikslūs, jie nėra ir negali būti falsifikuojami, jais remiantis suformuojamas realus pienininkystės ir veislininkystės sektorių vaizdas. O verslui būtų naudinga jį matyti kitokį. Iš dalies ar visiškai užsienio kapitalo valdomoms įmonėms galimai nėra naudinga remtis GPK pateikiamais duomenimis, nes neretai produktyvumo rodikliai nėra tokie, kokių verslininkai tikėtųsi. Kartais, kaip argumentas, reikalingi geresni, kartais – blogesni duomenys, nelygu situacija, kai reikia parduoti savo prekę: galvijų spermą. Privatūs pinigai galimai manipuliuotų duomenimis, o tai privestų prie visiškos netvarkos veislininkystės sektoriuje. Minėtame straipsnyje keliamas retorinis klausimas, vėl ištariamas neįvardytų asmenų lūpomis: „Kam reikalinga gyvulių produktyvumą ir kontrolę imituojanti, beveik tris šimtus valstybės išlaikomų darbuotojų turinti tarnyba?“ Tokios ir dar aštresnės replikos iš Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) siunčiamos „Gyvulių produktyvumo kontrolei“. Pirma, GPK apkaltinta imituo­janti savo veiklą. Pažymiu, kad įmonė yra pasaulinės organizacijos ICAR (angl. International Committee of Animal Recording – Tarptautinis gyvūnų registro komitetas) narė. Tai įrodo, kad jos veikla atitinka visus pasaulinius standartus ir yra šios organizacijos tikrinama. GPK surinktais ir apdorotais duomenimis neabejoja užsienio valstybiniai ir privatūs subjektai. Juos, kaip objektyvius, pasitelkia įvairius tyrimus vykdantys mokslininkai, investuotojai, rinkos analitikai, o taip pat ūkininkai, pageidaujantys įsigyti veislinių gyvulių. Veislinių gyvulių, kontroliuojamų GPK, pardavimo kaina labai skiriasi nuo nekontroliuojamų: ji yra gerokai didesnė. Veislinis prieauglis turi paklausą ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse, tačiau maži galimų brangiai parduoti veislinių galvijų kiekiai ne itin domina mokius ir reiklius pirkėjus iš užsienio. Nuo to, kiek tikslūs yra duomenys, surinkti iš kontroliuojamų ūkių, priklauso Lietuvos žemės ūkio situacijos reitingo pozicija pasauliniame kontekste ir naujų rinkų suradimo tikimybė. Antra, minėtame straipsnyje teigiama vėlgi abstrakčių žmonių lūpomis), kad GPK darbuotojai yra išlaikomi valstybės. Tai yra absoliuti netiesa, klaidinanti visuomenę ir ūkininkų bendruomenės akyse sąmoningai diskredituojanti GPK: neva ši yra našta valstybei, nieko naudingo neveikianti, bet tik siurbianti jos pinigus. Kam naudinga išgalvoti, kad beveik trys šimtai tarnybos darbuotojų yra valstybės išlaikytiniai? Valstybės GPK savo darbuotojų atlyginimams neprašo ir iš jos negauna nė vieno cento: savo algas mes užsidirbame patys. Tai reiškia, kad dirbame efektyviai, išsilaikome patys, nekišame rankos į valstybės kišenę, tačiau – pabrėžiu – nesiekiame gauti kuo daugiau pajamų ūkininkų sąskaita. Aš atsakysiu į savo paties klausimą, kam naudinga skelbti ne tik netikslią, bet visiškai neteisingą informaciją. Grįžtu prie to, nuo ko pradėjau: dabar yra labai tinkamas laikas mėginti „prastumti“ privataus kapitalo valdomo verslo planą. Kalbėsiu ne „kažkas kažkur kažką pasakė“ principu, bet įvardydamas konkrečias įmones ir asmenis, siekiančius perimti gyvulių produktyvumo kontrolę į savo rankas. Esu įsitikinęs, kad siekiama ne naudos konkrečiam ūkininkui, ne paslaugos plėtimo, ne gyvulininkystės sektoriaus augimo, ne veislininkystės gerinimo. Tikrasis siekis, nors ir užmaskuotas nauda ūkininkui, yra pelnas, kurį būtų galima gauti, pardavinėjant Lietuvoje vokiškos holšteinų veislės galvijų spermą, pamažu išstumiant iš rinkos tradicines lietuviškas veisles – Lietuvos žaląsias ir Lietuvos juodmarges. Patogų valdžios pasikeitimo kontekstą savoms reikmėms suskubo išnaudoti Žemės ūkio rūmų Veislininkystės komiteto pirmininkas ir Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius dr. Edvardas Gedgaudas. Jo siekis, kurį pats vadina realiausiu keliu išvaduoti valstybę nuo šios bendrovės (GPK – aut. past.) naštos, tai „patikėti gyvulių produktyvumo kontrolės funkciją patiems ūkininkams, o jos priežiūrą – Žemės ūkio rūmams“. Tačiau čia pat prieštaringai pripažįstama, kad daugelis mažų bandų iki 50 karvių savininkų dar nėra pasiruošę vykdyti kontrolę savarankiškai ir kad šeimos ūkiams tai būtų sunkus papildomas darbas, investicijos ir brangaus laiko gaišimas. Tai apsispręskite pagaliau, ko norite ir siekiate bei kam atstovaujate, dr. E. Gedgaudai. Šiek tiek Jums pagelbėsiu, atversdamas papildomą kortą. E. Gedgaudas eina ankščiau minėtas aukštas ir įtakingas pareigas ŽŪR ir LGVA. O kas iš tiesų yra ta LGVA ir kam ji atstovauja? Taigi – mūsų visų dėmesiui informacija iš oficialaus ŽŪR internet puslapio (žr. http://www.zur.lt/team/lietuvos-galviju-veiseju-asociacija/). „1995 m. įkurta Holšteinų galvijų augintojų ir gerintojų asociacija nuo 2003 m. vadinasi Lietuvos galvijų veisėjų asociacija (LGVA). Asociacijos paslaugomis gali naudotis visi Lietuvos galvijų augintojai. Asociacija yra pripažinta veislininkystės institucija, vykdanti holšteinizuotų bei hošteinų veislės galvijų veislininkystės programą bei vedanti šių galvijų kilmės knygą. Asociacija teikia konsultacijas galvijų veislininkystės, šėrimo, laikymo bei reprodukcijos klausimais, atlieka galvijų eksterjero vertinimą, parenka bulių bandai bei individualiai karvei, tarpininkauja perkant–parduodant veislinius galvijus.“ Dar yra ir tokia UAB „Litgenas“, registruota tuo pačiu adresu, kaip ir LGVA: Kalvarijos g. 128, LT-46403 Kaunas. Tiesa, vadovas kitas – Gintaras Kascėnas. Jau ne kartą minėtas E. Gedgaudas, „Ūkininko patarėjuje“ pozicionuojamas vos ne kaip nepriklausomas ir nešališkas gyvulininkystės bei veislininkystės ekspertas, „Litgene“ taip pat figūruoja. Ir griežia, beje, ne paskutiniu smuiku – yra gamybos vadovas. Pamėginkime atspėti, kuo užsiima „Litgenas“? Bingo – kaip kukliai patys save pristato savo tinklalapyje (žr. http://www.litgenas.lt/), jie yra „veislininkystės lyderiai Lietuvoje“. Ar reikia platesnio ir išsamesnio paaiškinimo, kodėl E. Gedgaudui ir kitiems taip nuoširdžiai rūpi Lietuvos ūkininkas ir kodėl jis siekia padaryti, kad valstybės įgaliota gyvulių produktyvumo kontrolę vykdanti organizacija nebūtų vienintelė arba kad GPK visai neliktų? Atsakymas nuspėjamas lengvai: savi interesai ir dideli pinigai, prekiaujant holšteinais.

Alfredas ASTIKAS UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ direktorius

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.