Kam skauda galvą dėl lietuviško kaimo vardo

Siekdama išardyti bendruomenes, iš tautos atminties ištrinti istorinę praeitį, ryšį su protėviais bei bendruomeniškumo jausmą, sovietų valdžia vykdė gudrų planą. Skyrė pinigų laukams melioruoti. Iš pažiūros gerais tikslais gyventojai buvo iškeldinami iš sodyb­viečių į kolūkines gyvenvietes. Iš daugiau nei 25 tūkst. kaimų ir viensėdžių, buvusių 1959-aisiais, iki šalies nepriklausomybės atkūrimo jų skaičius susitraukė apie 5,6 tūkst., arba 22 proc. Neliko kaimų – neliko ir jų pavadinimų. Liūdniausia, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia tęsia šalies žemėlapio skurdinimą. Per pastaruosius dešimtmečius iš registrų buvo išbrauktas kas trečio kaimo pavadinimas. Antai 2014–2015 metais Švenčionių ir Ukmergės rajonuose savivaldybių prašymu buvo panaikinta po 40 kaimų ir viensėdžių pavadinimų. Nyksta gyventojai – nelieka ir jų gyventų vietovių vardų.

Vienas naujausių nutarimų Naujankos, Padubysio, Būdų, Skruzdžių, Beržtų, Kurmiškės, Pirktinės, Žembiškio, Kantrolių, Kazariniškės, Ramanavos, Sandrausiškės, Degsnių, Kelmynės kaimai, Kriaukšlės bei Krupšės viensėdžiai... Gražūs lietuviški vietovardžiai. Tik šių adresų Raseinių rajone nebėra. Šių metų Vyriausybės nutarimu buvo panaikinta 21 Raseinių rajono gyvenamoji vietovė, jų teritorijos paskirstytos aplinkiniams kaimams. Rajone vietoje buvusių 573 gyvenamųjų vietovių liko 522. Raseinių rajono savivaldybė teritorijų riboms keisti pagal galiojančius teisės aktus rengėsi bene trejus metus. Buvo atlikta ir gyventojų apklausa. Vyriausybei pateiktame aiškinamajame rašte išdėstytos racionalios priežastys: vietovių ribos į keletą dalių dalija žemės sklypus, pastatus, todėl deklaruojant gyvenamąją vietą, pasėlius, vertinant nekilnojamąjį turtą kyla problemų, nes, pagal galiojančius teisės aktus, sklypai turi būti vientisi, nedalomi gyvenamųjų vietų. Kyla sunkumų dėl nekilnojamojo turto, žemės sklypų formavimo, teritorijų planavimo, infrastruktūros vystymo ir pan. Pertvarkius gyvenamųjų vietų ribas, tikimasi išspręsti gyvenamosios vietos bei pasėlių deklaravimo, nekilnojamojo turto registracijos ir vertinimo, taip pat žemės sklypų formavimo problemas.

Vietovardis – kaip žmogaus vardas Vietovardis, kaip žmogaus vardas, gyvas tol, kol kas nors jį prisimena. Atkūrus šalies nepriklausomybę, per kraštą nusirito kryžių statymo buvusių kaimų vietoje banga. Žmonės troško taip išsaugoti savo prarastos tėviškės vardą, kaimo bendruomenės atminimą. Ilgametė Sodininkystės ir daržininkystės instituto darbuotoja, selekcininkė dr. Marija Baranauskienė, Lietuvos neprigulmybės vienmetė, yra kilusi iš Likiškių kaimo, kurį pasiglemžė augantis Alytaus miestas. Mokslininkę vyresnieji „ŪP“ skaitytojai prisimena iš jos straipsnių, knygelių apie šeimos daržą, prieskoninius augalus ir kt. Mažiau kas žino, kad jos tėvai buvo šviesuoliai ūkininkai Marija ir Juozas Rasimai, užauginę ir išleidę į mokslus penkis vaikus. Ūkininko dukra daugelį metų širdyje nešiojosi įsipareigojimą pastatyti paminklą gimtajam kaimui. Žodį tesėjo, nors jau priartėjusi prie 90 metų slenksčio. Kad reikia saugoti vietos istoriją, taip pat ir kaimų vardus, suprato nemažai pavienių gyventojų, kraštotyros mėgėjų, aktyvių bendruomenių. Antai Raseinių rajono Pagojukų sen. Vosiliškio kaime prie bendruomenės namų buvo įrengtas savotiškas akmenų parkas, kuris saugo sunaikintų kaimų ir jų bendruomenių atminimą. To paties rajono Betygalos sen. Steponkaimio kaimo bendruomenės namų siena buvo nukabinėta keptuvėmis – kiekviena jų taip pat ženklino kadaise aplinkui plytėjusius kaimus, kuriuose savo laiku buvo dirbama ir svajojama, verdama ir kepama. O rašytojas ir keliautojas, gamtininkas Vytautas Almanis pats yra savo tėviškės, Akmenės rajono pakraštyje esančių Viešučių, sergėtojas. Šio vietovardžio Kruopių seniūnijoje jau seniai būtų nelikę, mat nebuvo ir gyventojų. Tačiau žmogus, sužinojęs apie savivaldybės planus įtraukti Viešučius į naikinamų gyvenamųjų teritorijų sąrašą, nusprendė to neleisti. Pareiškė seniūnui čia norįs deklaruoti gyvenamąją vietą. Po kurio laiko ir būstą susirentė, yra vienintelis kaimo gyventojas.

Atsitokėjo ir specialistai 26-aisiais šalies nepriklausomybės atkūrimo metais atsitokėjo ir specialistai – geografai, etninės kultūros puoselėtojai. Atkreipti dėmesį į problemą paskatino praėjusieji metai, dedikuoti etniniams regionams. Tai buvo gera paskata gilintis į ištisus klodus temų, susijusių su etniniais regionais. Pagaliau prabilta apie tai, ką su išnykstančiais vietovardžiais praranda Lietuva. Nepaprastai jautriai šia tema kalba literatūrologė, Vilniaus universiteto prof. dr. Viktorija Daujotytė, asmeninį patyrimą dėl vietovardžių nykimo žemėlapyje gebanti tiksliai apibendrinti: „Kuo mažiau vietovardžių, tuo mažesnė darosi Lietuva. Nelieka vardo, vietovės, ta vieta traukiasi ir iš žmonių sąmonės. Kalba – paskutinė vietos vardo žemė.“ Vietovardžių kilmė įvairi, tai ištisas lobynas. Kai kurie paslaptingi, duodantys peno mitologams: Vismaldai, Visdievai... Prof. V. Daujotytė, ir ne tik ji, mano, jog vietų vardai turėtų išlikti nepaisant to, ar ten kas nors gyvena. Gal pasisuks gyvenimas taip, kad po kelerių metų kažkas apsigyvens. Tarp žodžių išnykti ir išlikti toks nedidelis skirtumas. Viskas priklauso, kurioje pusėje atsistoja žmogus.

Kaip nykstantys pievos augalai Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta Lietuvos vietovė buvo Apuolė. Daugiau nei prieš tūkstantį metų – 853 m. Kuršiams priklausiusi gyvenvietė, kaimas Skuodo rajone, dar gyvas. Iš šios magiškos istorinės vietos yra kilęs archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės tėvas. Kiekvienas kaimas slepia tragiškų, paslaptingų ar linksmų istorijų, kurios ne visuomet užrašomos, plinta iš lūpų į lūpas. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, pasidomėjęs išnykusiais kaimais, įsitikino: kiek daug vertingų žinių nugrimzta į praeitį drauge su naikinamais vardais, kiek netenkama vietos istorijos. Sunkiausia rasti koordinates, kur tiksliai buvo tos išnykusios teritorijos. Kaimai ar viensėdžiai – kaip mažos salos. Kaip Raudonosios knygos augalai ar gyvūnai. „Nieko neatsitiks, jei pievoje bus vienu augalu mažiau, bet nukentės bioįvairovė“, – taikliai pastebi mokslininkas. Dauguma kaimų yra smulkūs, gyventojų skaičius nesiekia šimto. Šios gyvenvietės nyksta sparčiausiai. Liūdniausia ten, kur demografinė situacija ypač aštri. Prognozuojama, kad Zarasų rajone po dešimtmečio neliks apie pusės kaimų.

Nauji vardai – „iš lubų“ Anksčiau bendruomenes vienijo kalba, vieta, ryšys su protėviais, papročiai. Mūsų dienomis svarbiausia vienijančia grandimi liko gyvenamoji vieta. Keisdamos teritorijų ribas, suteikdamos naujus vardus gatvėms savivaldybės gali įamžinti senuosius, naikinamus vietovardžius, kurie turi savo istoriją. Pavyzdžių yra. Vilniuje senuosius kaimus primena Lazdynai, Pašilaičiai, Pilaitė, Žirmūnai, Justiniškės... Tačiau dabar tai nėra madinga. Gatvės krikštijamos ne senųjų gyvenamųjų vietovių, netgi ne Vytauto ar Dariaus ir Girėno vardais. Populiariausi Kaštonų, Klevų ir panašūs neutralūs gatvių pavadinimai. O nekilnojamojo turto plėtotojai naujos statybos projektus pavadina supermoderniai – Naujoji Rivjera, Grandas, Amber City... Žmogus turėtų įsivaizduoti, kad įsikūręs ten gyvens tarsi ne Lietuvoje, o izoliuotoje gerovės saloje. Etninės kultūros, kalbos spe­cia­listai, geografai stebisi matydami tokią tendenciją, kuri tarsi pratęsia sovietmečio idėjinį planą – kad žmonės pamirštų savo šaknis. Šiandien išsaugoti vietovardžius daug paprasčiau, negu atkapstyti juos archyvuose, kai prireikia milžiniškų laiko ir lėšų sąnaudų.

Vardai laukia, kada bus prikelti Jau pasitaiko ne tik naikinimo, bet ir rekonstrukcijos pavyzdžių. Antai Pakruojo r. savivaldybė yra atkūrusi dešimt anksčiau panaikintų kaimų. Kalbininkai tvirtina: archyvai laukia, kada vietovardžiai bus prikelti. Pradėtas leisti vietovardžių žodynas (tiesa, leidyba lėta, nes stringa finansavimas). Lietuvių kalbos institutas siūlo naudotis skaitmenine Lietuvos vietovardžių geoinformacine baze. Joje sukaupta informacija maždaug apie 20 tūkst. vietovardžių, pateikta išsami 9 savivaldybių (Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Pagėgių, Druskininkų, Švenčionių, Ignalinos, Birštono, Rietavo) teritorijų analizė, aprėpianti ne tik gyvenamąsias vietas, bet ir miškus, upes, kitus toponimus. Į bazę jau įtraukti ir kiti savivaldybių centrai, miestai, miesteliai, tačiau darbo pabaigos dar nematyti. Kalbininkai pritaria – gal šios duomenų bazės žinomumas nėra didelis, į ją patenkama tik iš Lietuvių kalbos instituto svetainės. Kitas dalykas, kad neturime oficialios duomenų bazės, kuri suteiktų galimybę keistis duomenimis valstybinėms įstaigoms. Iki šiol niekam nešovė ir į galvą, kad gali prireikti tokio banko, į kurį automatiškai sukristų išbraukiami vietovardžiai, būtų kaupiamas vardų rezervas, galintis praversti naujoms gatvėms, parkams ar gyvenvietėms.

Ragina pripažinti nematerialiuoju paveldu Artėjant nepriklausomos valstybės šimtmečiui, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (ŠMKK), paakintas Etninės kultūros globos tarybos, susirūpino vietovardžių apsauga. Bendromis jėgomis surengta konferencija nusprendė su konkrečiais pasiūlymais kreiptis į Prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę, Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių. Seimas ir Vyriausybė raginami stabdyti gyvenamųjų vietovių naikinimą. Numatant keisti ribas, prašoma apklausti tos teritorijos žemės savininkus, išklausyti jų nuomonę. 2018 m. siūloma atkurti visus nuo 1966 m. išbrauktus kaimų vardus, o gyventojus apsaugoti nuo papildomų išlaidų – pasirūpinti, kad adresų keitimas jiems nieko nekainuotų. Vietovardžius siūloma pripažinti nematerialiuoju kultūros paveldu. Į problemos svarbą atkreipiamas ir Savivaldybių, Nekilnojamojo turto plėtros asociacijų dėmesys.

Irma DUBOVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Nijolės Petrošiūtės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.