Kas į raugo statines nesudėta?

Dalia ir Edvardas Abukauskai su raugintomis gamtos dovanomis savo sodyboje, prie cecho.

Ar  į Lietuvos, net pasaulio rekordų knygą nevertėtų įrašyti Dalios ir Edvardo Abukauskų, gyvenančių Pagynės kaime, Babtų seniūnijoje, Kauno rajone? Turbūt niekas neraugina tokios didelės įvairovės daržovių, kaip šie sutuoktiniai.
Tarp jų rauginamų daržovių – moliūgai, paprastieji ir lapiniai burokėliai, pomidorai, šparaginės pupelės, saldžiosios ir karčiosios paprikos, česnakų galvutės ir žiedų stiebai, svogūnai, salierai, ropės, burnočiai, daugelio rūšių kopūstai: baltagūžiai, raudongūžiai, briuseliniai, žiediniai, brokoliai, kaliaropės. Jie raugia net slyvas, kriaušes.
„Raugiame viską“, – tvirtina D. ir E. Abukauskai, pridurdami, jog rauginti vaisiai, daržovės – natūralūs probiotikai. Raugintose daržovėse vitamino C daugiau nei šviežiose.
Sutuoktiniai į rekordų knygą įrašytini ir kaip žmonės, kurie jaučiasi laimingi pragyvendami iš vieno hektaro.

Netikėto skonio
D. ir E. Abukauskų rauginiai – savito, netikėto skonio. Vieni žmonės, jų paragavę, susiraukia, kiti maloniai nustemba ir delikatesu pavadina, treti galvą kraipo, nesuprasdami, iš kur netikėtas skonis.
„Skonį suteikia prieskoniai“, – aiškina D. Abukauskienė, pagal specialybę maisto gamybos technologė. Ji sukūrė savo šeimos verslo – raugintų daržovių ir vaisių receptūras.
Moteris su vyru savo gamybos rauginiais sėkmingai prekiauja respublikinėse ir tarptautinėse paro­dose, mugėse, turguje. Savaitgaliais jų produkcijos galima įsigyti Kaune: šeštadieniais – Zanavykų, sekmadieniais – Aleksoto turguje.
Vokietijos pilietis, parodoje paragavęs sutuoktinių raugintos kriaušės, sakė niekada tokio mielo stebuklo nematęs.

Senoliai raugė ne tik kopūstus
Pasak D. ir E. Abukauskų, daugėja žmonių, norinčių įsigyti jų raugintų skanėstų. Paragavę netradicinių rauginių, pavyzdžiui, raugintų moliūgų ar paprikų, nosis dažniausiai rauko pagyvenę žmonės. Jie pripažįsta tik tradicinius rauginius – agurkus, baltagūžius kopūstus, na, dar obuolius, pomidorus. Dažnas nė nežino, kad seniau lietuviai raugdavo ne tik kopūstus, obuolius – raugdavo ir žalius burokėlius.
Viena lietuvė, paragavusi D. ir E. Abukauskų rauginto burokėlio, nudžiugo: „Toks pat, kokį, mamos raugtą, Sibire valgiau.“ Sutuoktiniams malonu iš klientų išgirsti ir tai, jog jie panašaus skonio raugintų česnakų galvučių bei žiedstiebių pokariu valgė Maskvoje. Rusijoje sena tradicija rauginti česnakus ir jų žiedstiebius.

Rado verslo nišą
„Esame laimingi. Tai – mūsų gyvenimas, – apie savo prieš šešerius metus pradėtą raugintų daržovių ir vaisių verslą sako D. ir E. Abukauskai. – Mums patinka daržoves auginti, raugti, parduoti, bendrauti su žmonėmis.“
Sutuoktiniai neslepia, jog pasitaiko ir sunkumų. Bet toks esąs gyvenimas – susidedąs ir iš mielų, ir iš pečius slegiančių akimirkų.
Vasarą darbas prasideda 5 val. ryto, baigiasi sutemus: reikia daržoves ravėti, laistyti, kai pasipila derlius – jį raugti. „Skiname, rauname ir, ilgai nelaukę, raugiame, – sako Dalia, pabrėždama: – Šviežio derliaus nesandėliuojame.“
Sandėliuojami tik rauginiai. Sutuoktinių cecho šaldytuve – nemažai plastikinių statinių statinaičių su raugintomis daržovėmis, vaisiais.

Išsilaiko ilgai
Pasak sutuoktinių, rauginiai išsilaiko ilgai – metus dvejus. Bet ne visi vienodai. Antai dvejus metus laikomų raugintų česnakų skonis nepakis, o pomidorų pakis ne į gera, tad juos reikia greičiau realizuoti. Dvejus metus puikiai išsilaiko ir rauginti pomidorai. Sutuoktiniai juos raugia nesunokusius. Pasak jų, raugtus sunokusius pomidorus teks gerti kaip skystimą, tokie – neprekybiniai, nors skanūs. Tačiau nėra skanesni už raugintus nesunokusius pomidorus.
Dauguma sutuoktinių rauginių – kieti. Sukietėję net moliūgai. Dalia pataria raugintų burokėlių, kitų daržovių ar vaisių, supjaustytų plonomis riekelėmis, užsidėti ant sumuštinių: ir gražu, ir sveika, gardu. Ji su vyru neįsivaizduoja savo pietų be raugintų česnakų: juos valgo su mėsa, žuvimi. „Rauginti česnakai neskleidžia specifinio kvapo“, – ramina moteris. Rauginiais ji skanina troškinius, sriubas.
Plonomis riekelėmis ar gabaliukais supjaustyti rauginiai valgytini ir atskirai – kaip baigtinis gardėsis.

Nerizikavęs nelaimėsi
D. ir E. Abukauskai raugia tik viename hektare užaugintas daržoves. „Turime daugiau žemės, bet ar reikia daugiau daržovių? Užtenka užsiauginti arą du kaliaropių, 10 arų kopūstų, po kelis arus kitų daržovių“, – sako D. Abukauskienė. Priduria viską daranti tik su vyru – darbininkų nesamdantys. Dviese daržoves sėja, derlių nuima, valo, pjausto, raugia, parduoda. Norėtų pasisamdyti žmonių – lengviau būtų, tačiau kur jų rasti? Arba išvažinėję, arba nenori dirbti.
„Ar žmonės gali būti laimingi nieko neveikdami, niekuo nerizikuodami? Bandyti reikia. Jei bandant nepasisekė iš karto, nereikia nusiminti – galbūt pasiseks vėliau. Geriau daryti, nei nedaryti“, – tvirtina sutuoktiniai, paklausti, ar nebuvo baisu rizikuoti imantis raugintų daržovių ir vaisių verslo. Prisipažįsta jo pradžioje nemažai daržovių, vaisių sugadinę ir išmetę, mat rauginiai buvo nevykę.

Kitaip, nei daro visi
Anksčiau D. ir E. Abukauskai pragyvenimui prisidurdavo konservų fabrikui parduodami pačių užaugintus agurkus. „Padidėjo konkurencija, be to, fabrikas ne visus agurkus supirkdavo – per didelių neimdavo“, – aplinkybes, privertusias pasukti galvą, kaip padidinti užauginto derliaus vertę, prisimena sutuoktiniai. Iš pradžių jie turguje parduodavo raugintus agurkus, paskui – dar ir raugintus pomidorus, obuolius. Dabar pratina žmones prie vis įvairesnių rauginių. „Juos ypač mėgsta jaunimas, – pastebi Dalia, minėdama kitą veiksnį, paskatinusį rauginti ne tik įprastas daržoves: – Man patinka įvairovė ir tai, kas netradiciška. Nenoriu daryti, kaip visi daro.“
Sutuoktiniai, norėdami likti laisvi, neprašė ES paramos cechui statyti, įrengti. Pasinaudoję parama turėtų vykdyti įsipareigojimus: didinti daržovių auginimo ir perdirbimo apimtis, tam tikrą laiką vystyti verslą. „O kas būtų garantavęs, kad pasiseks realizacija?“ – klausia Dalia.

Visur – dviese
Kodėl D. ir E. Abukauskai nusprendė rauginimo cechą savo sodyboje įsirengti tik tada, kai atliks nuo bendruomeniškų rūpesčių? „Pagynės bendruomenės poreikiai buvo svarbesni nei asmeniniai – žmonėms buvo nuobodu čia gyventi. Rašėme projektus, už projektinę ir ūkininkų paramą įrengėme gyvenvietėje sūpynes, treniruoklius, prie Gynios upės – tinklinio aikštelę. Užtai dabar jaunimas lieka“, – džiaugdamasi aiškina Dalia, primindama, jog jos vyras – Pagynės bendruomenės pirmininkas, o ji padedanti jam: – „Juk viską darome kartu!“
E. Abukauskas praėjusią vasarą paskelbtas Babtų seniūnijos Metų žmogumi. Jo žmona Pagynę puošia pačios sudaigintomis gėlėmis.
Sutuoktiniai per darbų gausą randa laiko pomėgiams: Dalia – mezgimui, nėrimui, knygoms, Edvardas – nardymui, stalystės darbams. Abu mėgsta keliauti. Užaugino dvi dukras – Jovilę ir Emiliją. Pirmoji ištekėjusi ūkininkauja Dzūkijoje – augina ir realizuoja įvairiausias, net egzotines daržoves, žoleles. Antroji studijuoja – ruošiasi tapti bendrosios praktikos slaugytoja.

Šarmina organizmą
D. ir E. Abukauskai neatsisako žmonėms priminti, kaip raugiamos daržovės: pridėjus pagrindinių prieskonių – krapų ir česnakų, užpilamos šaltu vandeniu, kuriame ištirpinta druska. Laikomos šiltai – kambario temperatūroje – mėnesį arba ilgiau. Mat vienos daržovės ima rūgti po mėnesio, kitos – po dviejų ar trijų. Kai atsiranda rūgimo gyvybė – kai sūrymas ima putoti, išnešamos į vėsią patalpą.
Tačiau sutuoktiniai nelinkę išduoti, kokių dar prieskonių dedantys į rauginius, kad jie įgautų netikėto gardumo. Prieskoninių augalų patys užsiaugina.
„Druskos sūrymas sureaguoja su daržovių cukrumi, ir atsiranda pieno rūgštis – natūralus probiotikas, šarminantis organizmą. Raugintos daržovės, kaip ir kefyras, sveika žarnynui“, – apie rauginimo esmę ir raugintų produktų vertę pasakoja D. ir E. Abukauskai. Jų įmonės pavadinimas – „Raugiam viską“.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.