Kasdienės prekybos vingiai

Mažėjantis pirkėjų srautas maisto parduotuvėse greičiausiai nesusijęs su vasaros atostogomis, kurios tik dabar prasideda. Priežasčių, kodėl pirkėjų mažėja, ne viena. Mūsų rinkoje atsiradęs prekybos tinklas „Lidl“ neliko be pirkėjų. Į jį patraukė tie pirkėjai, kuriems pigumas – pagrindinis veiksnys. Tačiau tokio ažiotažo, kaip buvo iš pat pradžių atidarant pirmąsias šio tinklo parduotuves, neliko. Kai kurie prekybos centrai tokie tušti, kad atrodo, jog aptarnaujančio personalo yra daugiau nei pirkėjų. Kiek maždaug pirkėjų yra, gerai matyti iš dirbančių kasų skaičiaus. Prekybininkai pajautė didėjančią konkurenciją dėl pirkėjų ir nusprendė: vieni – parduoti visą tinklą, kiti – pasitraukti dar nė neapšilus kojų, o treti keitė vadus, lyg tai išspręstų hegemonijos klausimą. Atvykę arba laikinai gyvenantys užsieniečiai niekaip nesupranta lietuvių gyvenimo moto, kaip galima išgyventi gaunant tris kartus mažesnį vidutinį atlyginimą nei jie. Iš tikrųjų, pragyvenimo lygis pasikeitė ne vartotojo naudai. Atrodo, mėsa, pienas ir duona taip drastiškai nebrangsta, tačiau už tą pačia pinigų (tik eurų) sumą pirkinių krepšelis daug kuklesnis. Visi patarnavimai ir paslaugos pabrango 2–3 kartus. Supranti, kad būtina taupyti ir į tuos prekybos tinklus eiti reikia vis rečiau, taip pat ieškoti pigesnių prekybos formų. Vis labiau populiarėjanti rinka – kaimyninės Lenkijos parduotuvės, be to, greitai ir Latvijos pasienyje pagausės alkoholio mėgėjų – juk ten daug pigiau. Atmesti negalima ir Baltarusijos rinkos. O kur dar turgūs ir ūkininkų tiesioginė prekyba. Vienu žodžiu, prekybos tinklams nelinksma. Pagal tai, kaip skelbia spauda, lietuviai Lenkijoje apsipirkdami per metus palieka apie milijardą eurų. Suma įspūdinga, bet kiek ji teisinga, sunku įvertinti. Palyginkime, kaip skelbia Lietuvos statistikos departamentas, Lietuvoje maistui išleidžiame truputį daugiau kaip 4 mlrd. Eur per metus. Tiesa, į Lenkiją važiuojame pirkti ne tik maisto, tačiau ne maisto prekėms ten PVM didesnis (23 proc.) nei pas mus, bet vis tiek yra pigiau. Ką reiškia 1 milijardas Eur? Visų pirma, valstybė praranda daug mokesčių (apie 200 mln. Eur), gamintojai ir prekybininkai daugiau kaip 7 tūkst. darbo vietų ir t. t. Ar neverta pagalvoti, kaip maisto prekybą grąžinti į Lietuvą? Visų pirma, Lenkijos ir Lietuvos maisto produktų PVM tarifai labai skiriasi (16 proc. punktų). Antra, stoka konkurencijos rinkoje, kad kainos būtų mažesnės. Trečia, euro ir zloto kursai svyruoja ne Lietuvos rinkos naudai. Finansų rinkos nepakeisime, tad viltis turime puoselėti galėdami keisti PVM ir didinti konkurencingumą. Lenkija pagal maisto produktų vartojimo kainas skiriasi iš visų ES šalių. Jos maisto produktų kainos vidutinis indeksas sudaro tik 63 proc. ES vidurkio (mažiausias rodiklis), Lietuvos – 78 proc. Skirtumas 15 proc. punktų tolygus PVM skirtumui šalių rinkose. Nebūtina juos sulyginti, tačiau, esant 9 proc. PVM perkamiausioms maisto prekėms, didesnę dalį pirkėjų grąžintume į Lietuvą. Kur kas mažesnį PVM yra nustačiusios ir Lenkijos kaimynės – Vokietija (maistui 7 proc., bendras 19 proc.), Čekija (15 proc. ir 21 proc.) ir Slovakija (10 proc. ir 20 proc.). Iš esmės tik 6 ES šalys netaiko maisto produktams PVM lengvatų, tarp jų Baltijos šalys, Danija, Slovakija ir Bulgarija. Likusios ES šalys, atsižvelgdamos į kaimynes, maistui taiko mažiausiai 10 proc. punktų lengvatas. Ar toks griežtas PVM tarifas maisto produktams pasiteisina, sunku pasakyti, tačiau nuo 2008 m. iki 2015 m. PVM mokestis padidėjo tik 11 proc. (krizės laikotarpiu buvo net sumažėjęs). Gal sumažinę maisto produktams PVM iki 9 proc. ir padidinę standartinį iki 23 proc. (tokiu atveju šalies iždas beveik nenukentėtų) išspręstume „lenkiškos“ prekybos problemą. Viskas priklauso nuo finansininkų, kurie turi du argumentus, dėl ko nereikalingas mažesnis PVM maistui, kodėl turime remti ir pasiturinčius vartotojus, be to, sumažinus PVM, jis atsidurs gamybininkų ir prekybininkų kišenėse. Tačiau iš tikrųjų tai ne vartotojų rėmimas, o mokesčių mažinimas gyventojams, kurie nuo sutartos algos dar sumoka 15 proc. pajamų mokestį ir 21 proc. pirkimo (PVM) mokestį. Valstybė taip pat gauna naudą iš didesnės mažmeninės apyvartos. O kad PVM neatsidurtų pas prekybininkus, reikalinga reali konkurencija.

Albertas GAPŠYS Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovas