Ketvirčio amžiaus transformacijos

„Patvinusioje spaudos jūroje žavingiausias man pasirodė „Ūkininko patarėjas“. Leidžiate žavų laikraštį – tiek savo turiniu, tiek forma.  (Norėčiau ir aš tokiame leidinyje dirbti.) Esu tikra, kad „Patarėjas“ nenudžius kaip nereikalinga šaka. Kuo puikiausios Jums kloties! Jūs tikrai prisidėsite prie mūsų varganos žemelės atgimimo. Ilgiausių metų!“ – viename pirmųjų „Ūkininko patarėjo“ numerių rašė klaipėdietė Janina Zvonkuvienė.
Nuoširdūs kolegės linkėjimai-įžvalgos išsipildė su kaupu. Per ketvirtį amžiaus atkurtasis „Ūkininko patarėjas“ atlaikė ekonominius, politinius ir populiarumo išbandymus. Periodikos gausoje „Ūkininko patarėjo“ leidinių grupė šiandien yra pastebima ir vertinama. Tačiau iki šios dienos nueitas vingiuotas ieškojimų – atradimų bei praradimų – kelias.

Atgimimo euforiją keitė pats gyvenimas
1989-ųjų pabaigoje naujam gyvenimui prikeltas „Ūkininko patarėjas“ atgimė su visa Lietuva. Stengdamasis išlaikyti 1925-1944 metais leistojo pirmtako populiarumą, atkurtasis įdėmiai stebėjo ir kartu gyveno kaimo žmonių gyvenimą. Jau pirmajame numeryje Kreipimesi į skaitytoją pasižadama nesustabarėti – keistis sulig skaitytojų poreikiais, ne tik patarti, bet ir patarimų klausytis. Todėl atkurtojo laikraščio iniciatoriai: Vytenis Neverdauskas, Gražina Petrošienė, Rolandas Adomavičius ir Dalia Juškienė, pasistengė formuoti leidinį nepamirštant tarpukariu leistojo tradicijų. 1990 m. kas dvi savaites pasirodančiame 8 puslapių numeryje svarbiausią vietą užėmė rašiniai apie Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) veiklą, kitas besiburiančias žemdirbių bei kaimiškas organizacijas, buvo spausdinami žemdirbiams aktualūs įstatyminės valdžios sprendimai, teisininkų konsultacijos, reportažai iš pirmųjų savo žemę dirbančių kaimo žmonių gyvenimo ir analitiniai straipsniai apie ūkininkavimo trukdžius, valdininkų savivalę, pagalbos ranką tiesiančių užsienio agrarininkų viešnages ir paramą. Nemažai vietos skirta rubrikai „Retro“. Čia pristatyta, kas buvo rašoma iki 1944-ųjų leistame „Ūkininko patarėjuje“. Taip tolerantiškai skaitytojas buvo skatinamas domėtis anuomet pasiteisinusia ūkininkavimo praktika, raginamas būti pilietiškas ir aktyviai dalyvauti formuojant savo paties gyvenimą. Nuo pat pirmųjų dienų pilietiškumą, meilę gimtajam kraštui, kalbai laikraštyje liudija rubrikos „Kultūra“, „Gražioji Lietuva“, „Senųjų gryčių šviesa“, „Tikinčiųjų dienos“, kalbos kultūros mokė „Aldona ir Džeirana“. Net humoristiškoje „Ūkininko Kanapės palėpėje“ Rimanto Kluso sueiliuoti ūkininko Kanapės nutikimai mokė sumanumo ir geranorystės.
Paimti į rankas „Ūkininko patarėją“ ragino ir tų laikų akimis žiūrint patraukli jo išvaizda – dailininko Algimanto Snarskio teminiai piešinukai, atsakingai parinktos iliustracijos. O jei ir kliūdavo dailininkui nuo skaitytojų, tai tik už ilgas Kanapės bei jo žmonos Vandos nosis…
Sentimentai ikikariniam leidiniui, žengimas koja kojon su dienos aktualijomis sparčiai didino atkurtojo „Ūkininko patarėjo“ populiarumą. 1991 m. jau kas savaitę išeinančiame laikraštyje daugėjo praktiškų patarimų pradėjusiesiems ūkininkauti. „Idėjų banko“ rubrika talpino ir praktinius, ir politinius skaitytojų sumanymus. Kasmėnesinius „Dėdės Juozo patarimus“ (juos rašydavo agronomai Vytautas Švirinas ir a.a. Jonas Eidžiūnas) ypač pamėgo mažo žemės lopinėlio savininkai – sodininkai ir daržininkai. Atsirado ir fenologinis sėjos  bei kitų lauko darbų kalendorius, padėjęs geru laiku sėti ir nuimti gausų derlių.
Skaitytojų pageidavimai, poli­tinė ir ekonominė situacijos keitė „Ūkininko patarėjo“ veidą. Šiandien tai tris kartus per savaitę išeinantis įtakingas agroinformacijos ir reklamos lyderis, objektyviosios žiniasklaidos tradicijas puoselėjantis laikraštis.

„Jaunąjį ūkininką“ primena tik seni komplektai
Prisimenant istorinį tęstinumą būtina paminėti, jog atnaujintasis „Ūkininko patarėjas“ perėmė tarpukario leidinio tradiciją nušviesti Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos (LJŪRS) gyvenimą, leisdamas priedą „Jaunasis ūkininkas“. 1990 m. kovą kartu su „Ūkininko patarėju“ išėjo pirmasis jo numeris. Jis buvo skirtas informuoti apie jaunųjų ūkininkų ratelių veiklą, svarbiausius jaunimo politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykius, teikti patarimus žemės ūkio ir ekonomikos klausimais, o tiksliau – padėti ugdyti visavertį gimtosios žemės jaunąjį šeimininką. Nuo 1991 m. „Jaunasis ūkininkas“, kurio redaktorė buvo aktyvi JŪR judėjimo šalininkė Aurelija Kretavičiūtė, buvo leidžiamas kaip atskiras leidinys. Netrukus „JŪ“ pasiekė net 18 000 egz. tiražą! Nuo 1994 m. jis vėl kurį laiką buvo leidžiamas kaip „Ūkininko patarėjo“ įdėklas. „Jaunasis ūkininkas“ nunyko savaime, mat pati Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjunga kaip organizacija neišlaikė išbandymo laiku…

Gyvuoja ir klesti
1990 m. balandį buvo atnaujintas dar vienas „Ūkininko patarėjo“ tarpukariu leistas leidinys – „Šeimininkė“. Kaip būti darbščioms ir energingoms, kaip gyventi ir nepasenti, kaip sutikti gyvenimo išbandymus, kaip palengvinti sunkią namų buitį, rūpintis artimaisiais, puoselėti tautos kultūrą ir tradicijas – į visus šiuos ir daugelį kitų klausimų stengėsi atsakyti tarpukariu leidžiama „Šeimininkė“. Jos tikslus ir siekius be didelių ieškojimų perėmė ir kartą per mėnesį leidžiamas nedidelio formato, vos 8 puslapių priedas moterims. Leidinėlis menkas, bet populiarumas stulbinantis – tiražas perlipo 100 000 egzempliorių. Todėl nuo 1992 m. „Šeimininkė“ skaitytojas lanko du kartus per mėnesį, o po metų tai jau savaitraštis. 1996-aisiais „Šeimininkės“ veidas vėl keičiasi. Spalvingas, didelio formato, 24 puslapių laikraštis noriai  prenumeruojamas ir perkamas. Jis masina įdomiais pasakojimais apie žymius žmones, straipsniais psichologijos, kultūros, istorijos, meno, sveikatos temomis, rankdarbiais, maisto gamybos receptais, puslapiais daržininkėms, gėlininkėms. Nuo 2011 m. „Šeimininkė“ – spalvotas, penktadieniais išeinantis populiarus savaitinis žurnalas šeimai, moterims, visiems, norintiems tapti savo paties gyvenimo šeimininkais. Žurnalą redaguoja pirmosios 1990 m. atnaujintosios „Šeimininkės“ redaktorė Dalia Juškienė.

Menamas su nostalgija
Nuo pirmųjų atgimusio laikraščio numerių „Patarėjuje“ radosi „Meistrystės“ skyrelis. Laikmetis buvo toks – verčiantis vyrus būti išradėjais ir racionalizatoriais tiek ūkyje, tiek buityje. Įvairių sričių specialistai ir patys skaitytojai laikraščio puslapiuose geranoriškai dalijosi ir paprasta, ir sudėtingesne savo išmone. Tad „Meistrystei“ ankšta ėmė darytis vienuose „Ūkininko patarėjo“ marškiniuose. 1991-aisiais rudenį išleisti trys pirmieji savarankiški „Meisterio“ numeriai, o nuo 1992 m. tai jau prenumeruojamas 16 puslapių kartą per mėnesį išeinantis vienintelis šalyje laikraštis meistraujantiems vyrams. „Meisterio“ pasirodymas, o ir išmoningasis redaktorius Stasys Zienius nediduko formato juodai baltą ant prasto popieriaus spausdinamą „Meisterį“ padarė patrauklų ir pageidaujamą. Jau pirmaisiais leidimo metais jis pritraukė per 30 tūkstančių prenumeratorių.
Tačiau laikas diktavo savo madas. Vis gausėjančioje leidinių jūroje sunku tapo konkuruoti su spalvingais „glenciniais“ žurnalais. Tad 1997 m. „Meisteris“ tampa žurnalu apie būstą, statybą, remontą, aplinkos tvarkymą ir vyriškus pomėgius. Buvusio „Meisterio“ šalininkai, į rankas paėmę spalvingą 52 puslapių leidinį, skilo pusiau. Vieni gyrė ir žadėjo išlikti jo skaitytojais, kiti atviravo nusivylę. Kaunietis skaitytojas S. Stankevičius rašė: „Dabartinis „Meisteris“ nedaug bendro turi su anksčiau populiariu tarp meistraujančiųjų „Meisteriu“. Anas buvo visų mūsų draugas, savas, liaudiškas, skirtas tiems, kurie dirba nuo aušros iki sutemos, tempdami iš skurdo duobės ne tik save, bet ir visą Lietuvą. Tai buvo auksarankių laikraštis, o dabar, deja, iš jo teliko „auksinė“ kaina…“
Nors pakeitęs išvaizdą „Meisteris“ prarado dalį savo gerbėjų vyrų, tačiau išliko populiarus ir laukiamas mėnesinis žurnalas. 2008 m. leidinio akiratis buvo praplėstas temomis ne tik vyrams, bet ir moterims. Tad ir pavadinimas galiausiai buvo pakeistas į „Meisteris ir Margarita“. Paskutinį savo numerį šis žurnalas išleido 2010 m. gruodį, ant viršelio stambiomis raidėmis užrašęs: „Dėl konservatorių, liberalų ir valinskininkų vykdomos mokesčių politikos žurnalo leidyba sustabdoma“.

1997-ieji – virsmas UAB „Ūkininko patarėjas“ leidykloje
„Ūkininko patarėjo“ redakcija mena ir kitus savo kūrinius, kurie dabar išlikę kaip graži neišsipildžiusių lūkesčių istorija. 1997 m.-1998 m. leistas laikraštis brandaus amžiaus moterims „Saulėgrąža“. Tiek pat laiko buvo platinamas laikraštis merginoms „Vėjavaikė“, kuris 1999 m. tapo „Dražė“ ir buvo skirtas visam aktyviam jaunimui. Tačiau šiems leidiniams surinkti pakankamo skaitytojų būrio ir reklamos pajamų, reikalingų laikraščiams leisti, nepavyko.
Tačiau du projektai pasiteisino. Tapdamas agroverslo lyderiu „Ūkininko patarėjas“ nepamiršo ir mažųjų žemdirbių, besidominčių savo sodybos, sodo, daržo ar gėlyno priežiūra.  1997-aisiais gegužės 7 d. pradėtas leisti dvisavaitis sodininkams, daržininkams ir gėlininkams skirtas laikraštis „Rasos“. Leidinys netruko suburti gausų skaitytojų ratą. 2008 m. lapkričio mėnesį „Rasos“ virto spalvingu 52 puslapių du kartus per mėnesį pasirodančiu žurnalu. Redaktorė Rasa Žemaitienė išmoningai praplėtė leidinio temų ratą: be sodo, daržo, gėlynų, gamtos aktualijų, daugiau dėmesio skiriama augalų įvairovei, ekologijos, aplinkos tvarkymo temoms, pažintims, žaliajam verslui. Skaitytojai leidinio puslapiuose nuolat sulaukia specialistų komentarų jiems rūpimais klausimais, leidinio patrauklumą didina įvairūs žurnale skelbiami konkursai.
2004 m. pradėtas leisti savaitinis laikraštis „Valstietis“, nuo 2009-ųjų tapęs „Kaimo laikraščiu“, taip pat turi gausų ištikimų skaitytojų būrį, kuris kasdien auga. Žmonės jį žino kaip nebrangų,  padedantį gražiau, patogiau gyventi praktišką, nepolitišką, kupiną kaimo dvasios laikraštį.

***
Patikrintas laiko, garbingai išlaikęs pirmtako nuosaikumą ir ištikimybę žemei bei ją dirbančiam žmogui, ištvėręs politinių potvynių ir atoslūgių pasekmes, išbandytas augančiomis kainomis, didinamais mokesčiais, keliamais PVM-ais, išlikęs aršios konkurencijos beribėje žiniasklaidos erdvėje „Ūkininko patarėjas“ yra laukiamas, skaitomas ne tik kaime. Ar ne tai yra svarbiausia ketvirtį amžiaus visuomenei reikalingam leidiniui? Juk didžiausias periodinio leidinio turtas – skaitytojas. Kuo jų daugiau, tuo ir laikraštis, žurnalas stabilesnis, neblaškomas politinių vėjų.

Angelė PILVELIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.