Kitokie kaštonai

„Rasų“ skaitytoja Nijolė iš Kauno mūsų teiraujasi, ar būna kaštonų raudonais žiedais, nes praeitą pavasarį ji nustebo, kai Santakos parke pamatė žydintį kaštono medelį ne su baltos, o raudonos spalvos žiedais. Iš tiesų būna, taip žydi raudonžiedis ir rausvažiedis kaštonai. Tad šį kartą nusprendėme papasakoti apie įprastus ir neįprastus kaštonus Lietuvoje, kokių būna rūšių ir kaip reikia jais rūpintis, kad puoštų aplinką.

Kaštonai ir Lietuva Kaštonų medžiai nuo seno auga Lietuvos parkuose ir miestų želdynuose, bet retai kada juos pamatysite augančius miške, nes tai nėra mūsų krašto medis. Lietuvoje jis išplito dėka žmogaus. Tiesa, dar kartais juos platina paukščiai, mėgstantys slėpti maisto atsargas. Paprastasis kaštonas į mūsų šalį atkeliavo XVIII–XIX a., kai Europoje pradėjo dominuoti angliškojo (romantinio) stiliaus parkai, kuriuos puoselėdavo Lietuvos dvarininkai šalia dvarų, padedami kraštovaizdžio specialistų. Daugelis iš šių parkų pasižymėjo dideliu plotu ir gausiu dekoratyvinių augalų asortimentu. Iš pradžių augę vien tik dvarų parkuose, vėliau kaštonai sėkmingai aklimatizavosi ir paplito miestų bei miestelių aikštėse, privačiose sodybose ir kitur. Tad šiomis dienomis net sunku patikėti, kad šis dažnas medis yra nesavaiminis mūsų krašto augalas, o įsikūręs čia tik prieš kelis šimtus metų.

Rūšys Pasaulyje kaštonų rūšių šiuo metu suskaičiuojama apie 16, tarp jų yra natūraliai augančių Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje bei hibridinių rūšių, t. y., sukurtų selekcininkų. Kaštonai gali augti ne tik medžiais, bet ir krūmais. Lietuvoje auginamos tik kelios kaštonų rūšys, nes visos kitos nenoriai auga dėl joms kiek per šalto klimato. Visos kaštonų rūšys pasižymi stambiais ir pirštuotais lapais, jų žiedai gali būti balti, gelsvi arba raudoni, stačios šluotelės formos; sėklos stambios, apvalios ir rudos, o vaisių dėžutės gali būti su neaštriais dygliukais arba be jų. Paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum) savaime auga Balkanų pusiasalio šalyse, gan nedideliame plote kalnuotoje vietovėje, kur veša mišrūs lapuočių ir spygliuočių miškai. Ten jis pasiekia 35 m aukštį ir 2,2 m skersmenį. Kaštoną gan lengva pažinti net kai jis ir be lapų, pagal storus ūglius ir rausvai rudus bei lipnius pumpurus. Žali ir sudėtiniai pirštuoti lapai, sudaryti iš penkių ar septynių iki 20 cm ilgio lapelių, skleidžiasi anksčiau nei žiedai. Žiedai susitelkę į stačias, iki 30 cm ilgio kekes, žydi gegužės pabaigoje arba birželį. Žiedlapiai būna balti ir banguotais kraštais, su raudonai gelsvomis dėmelėmis. Paprastieji kaštonai mėgsta derlingas, drėgnas, bet ne šlapias dirvas. Jie ganėtinai atsparūs užterštam miestų orui, tad gali augti šalia judrių gatvių, nebijo šalčių, tad retai kada apšąla. Mėgsta saulėtas vietas, bet pakenčia ir dalinį pavėsį. Kaštonų sėklos. Rugsėjo mėnesį sunoksta žavingos rudašonės kaštonų sėklos, besislepiančios žaliose ir dygliuotose dėžutėse, kuriose gali būti nuo dviejų iki keturių sėklų. Paprastasis kaštonas nėra ilgaamžis medis, nors auga gan greitai, bet dažniausiai gyvuoja iki 200 metų, daugių daugiausia gali pasiekti 300 metų amžių. Vienas seniausių kaštonų Lietuvoje auga Aukštadvario dvaro parke (Trakų r.). Jo kamieno apimtis virš 4 m, o aukštis – daugiau nei 20 m. Ir kituose dvarų parkuose galima rasti įspūdingų kaštonų senolių. Paprastojo kaštono panaudojimas. Šio kaštono mediena minkšta, kartais naudojama baldų ir taros gamybai. Rudose sėklose, ypač šviežiose, yra alkaloidų, tad jų valgyti nepatartina, nes yra šiek tiek nuodingos. Kartais šios sėklos yra painiojamos su valgomaisiais kaštainiais, nes pakepintos jų sėklos yra valgomos. Vis dėlto kaštainis – visiškai kitas augalas, juos sieja tik sėklų panašumas, be to, kaštainiai Lietuvoje labai retai auginami. Natūraliose augavietėse paprastojo kaštono sėklos yra vartojamos maistui, bet tik po specialaus terminio apdorojimo. Iš kaštono sėklų gaminami vaistai, kurie naudojami išoriškai – išsiplėtusioms venoms, hemorojui ir kt. ligoms gydyti. Paprastojo kaštono veislės. Be rūšinio augalo želdynuose kartais auginama keletas paprastojo kaštono veislių. ‘Laciniata’ lapeliai būna siauri ir plunksniški, ‘Wratislawia’ lapų spalva – šviesi, žalsvai gelsvos spalvos, ‘Pendula’ medžio šakos svyrančios, o ‘Baumannii’ žiedai – pusiau pilnaviduriai. Rausvažiedis kaštonas (A. x carnea) sukurtas selekcininkų, sukryžminus dvi kaštonų rūšis, siekiant didesnio atsparumo kenkėjams ir įdomesnių dekoratyvinių savybių. Daug kuo panašus į paprastąjį kaštoną, bet tik specialistai jį gali atskirti pagal labiau blizgančius bei apvalesnius lapus. Tik kai jau pražysta, tada pasimato išskirtiniai ir ryškiai rožiniai, su geltona dėmele viduryje žiedynai. Jie tikrai labai puošnūs, iš toli traukiantys dėmesį. Rudenį sunokina vaisius, kurių dėžutės būna lygios ir mažiau dygliuotos nei paprastojo kaštono. Želdynuose dažniau auginamas ne rūšinis augalas, o veislė ‘Briotii’ su dar ryškesniais ir tamsiai rožinės spalvos žiedynais. Kitos kaštonų rūšys. Dar galima paminėti ir kitas, tik gerokai rečiau pasirenkamas kaštonų rūšis, kurios kartais auginamos ir Lietuvoje. Tai geltonžiedis kaštonas (A. flava), kuris, be abejo, žydi geltonais žiedais; glotniavaisis (A. glabra), kurio vaisių dėžutės būna glotnios ir be dygliukų; raudonžiedis (A. pavia), kuris panašus į rausvažiedį, tik kiek mažesniais žiedais, ir smulkiažiedis kaštonas (A. parviflora), kuris yra 3 m aukščio krūmas ir žydi baltai bei vėliausiai iš visų kaštonų – antroje vasaros pusėje.