Klasikinis rašytojas yra žmogus iš paraščių

Vienas iš Lietuvos literatūrinį pasaulį sudrebinusių įvykių – pernai pasirodęs pirmasis literatūros kritiko, poeto ir rašytojo Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“. Šiaulietiška šneka apie gimtuosius Šiaulius parašytas kūrinys apdovanotas Jurgos Ivanauskaitės premija, taip pat pateko į praėjusių metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Su knygos autoriumi kalbamės apie rašytojo misiją, profesiją ir ją gaubiančius mitus.

Prieš kelis dešimtmečius buvo pagarbiai ir su susižavėjimu sakoma: „Oho, jis rašytojas“. O dabar?
Aš ne tik rašytojas, bet ir literatūros mokslininkas, kritikas. Išleidau tris poezijos knygas, taigi, esu ir poetas. Mano pirmasis romanas pasirodė visai neseniai, tad rašytojo amplua man visai naujas. Ką galima pasakyti apie rašytojo įvaizdį? Vyresniosios kartos atstovai vertina šią profesiją kaip išskirtinę. Jų nuomone, parašyti knygą yra didelis dalykas, nors šiais laikais jos tiesiog kepamos, bet kuri televizijos ar pramogų pasaulio žvaigždė gali išleisti knygą, net nebūtinai savo parašytą. Todėl, man rodos, pati knyga nebėra tokia, kokia buvo, ji tapo preke, o rašymas – komercija. Jaunesni žmonės, ko gero, apskritai nelabai turi supratimo, ką tie rašytojai daro, kaip gyvena ir kuria, kur jie yra ir ar iš viso yra.

Kokia šiandien rašytojo misija?
Akivaizdu, kad pasikeitusi. Sakykime, prieš dvidešimt metų buvo nesunku įsivaizduoti, kad kokį politinį įvykį komentuotų rašytojas, dabar tai būtų kažkoks nesusipratimas. Visuotinį autoritetą rašytojas turbūt yra praradęs, išlaikęs tik tarp tam tikrų socialinių sluoksnių, žmonių grupių. Ypač autoriai, kurie nėra rašytojai, o tik išleidžia knygą, jie bus autoritetai kokiai nors socialinei grupei, tarkime, jaunimui, arba tiems, kurie domisi pramogomis, jei jie yra iš to pasaulio.
Klasikinis rašytojas, kurio pagrindinė veikla rašymas bent jau viešumoje (nes vien iš rašymo gal nelabai kas ir gyvena), yra žmogus iš paraščių, kuris užsiiminėja kažkokiais sunkiai suvokiamais dalykais. Tai kodėl jis ką nors turėtų aiškinti visuomenei aktualiais klausimais? Didesnę įtaką nei rašytojai turi viešieji intelektualai, dažniausiai filosofai ar istorikai, nuolat besireiškiantys žiniasklaidoje, dalyvaujantys laidose. Iš rašytojų tokių yra vienas kitas, galėčiau paminėti galbūt Marių Ivaškevičių. Jis gal ir nedažnai rašo, bet jau kai parašo, tai sulaukia atgarsio.
Kita vertus, visi rašytojai turi savo poziciją, bet reiškia ją nebent feisbuke. Net nežinau, ko reikia, kad jų tekstai sulauktų dėmesio ir būtų jais dalijamasi. Gal kad juos paskelbtų kokia nors populiari žiniasklaidos priemonė? O gal jie daugiau kalba apie patiems, jų bendruomenei aktualias problemas ir tai, kuo gyvena dauguma, praslysta pro akis. Dažnai tai būdinga ir jų kūrybai. Kai kurie rašytojai, literatūrologai, kultūrinės, švietimo bendruomenės autoritetai, kad ir prof. V. Daujotytė, linkę savo nuomonę išsakyti tik kultūriniuose leidiniuose, o jų tiražai maži, todėl balsas lieka neišgirstas.

Kaip Lietuvos literatūrinis pasaulis atrodo tarptautiniame kontekste?
Vienas iš mūsų išskirtinumų – rašytojai negyvena iš savo knygų, juo labiau kad dabar daug kalbama apie naujus mokesčius, dėl kurių atlyginimas už kūrinius gali dar sumažėti. Bet situacija nėra tokia jau bloga. Kolegos iš kitų Europos šalių, kad ir iš Čekijos ar Lenkijos, Ukrainos, apskritai tokių dalykų kaip literatūrinės stipendijos, nuolatinis literatūros eksporto, vertimų į kitas kalbas rėmimas neturi.
Lietuvoje galimybę ir progą realizuoti gerą idėją tikrai gali rasti. Aišku, turime ir literatūrinių megažvaigždžių mūsų masteliais, tokių kaip K. Sabaliauskaitė ar A. Tapinas, kuriems rašyti apsimoka. Tačiau dauguma rašytojų rašo ir leidžia knygas tik dėl to, kad kitaip negali.
Mūsų literatūros pasaulis labai įvairus tiek kūrinių, tiek autorių prasme, bet didžioji jo dalis palenkta komerciniams dėsniams. Prieš kokius 15–20 metų daugiau dėmesio sulaukdavo ką nors originalaus sukūrę autoriai, o dabar net ir kalbėjimas apie knygas, literatūros kritika įgauna komercines formas. Apie naują knygą pirmiausia sužinoma iš žiniasklaidos, ir ne iš kultūrinės, o iš populiariosios, dažnai iš užsakomųjų tekstų, anotacijų, taip pat iš feisbuko, draugų, o ne iš kritikų, kurie reiškiasi kultūriniuose leidiniuose ir tikrai neformuoja nuomonės apie autorius, knygas. Kita vertus, ir profesionalai išmoko dirbti su viešaisiais ryšiais – kasmet skelbiami Metų knygos rinkimai, Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas, tai atkreipia dėmesį į literatūros naujienas, taip bandoma pateikti profesionalų nuomonę.

Rašytojai ir kritikai dažniausiai yra skirtingose barikadų pusėse. Kaip Jums pavyko suderinti tokius skirtingus vaidmenis rašant romaną?
Tarp rašytojų ir kritikų išties yra nemažai nesusikalbėjimo. Kaip mokslininkas ir literatūrologas kai kuriais dalykais savo knygoje likau nepatenkintas. Ir kaip rašytojas turėjau sau priekaištų. Manau, antroji knyga bus geresnė.
Nors daug dirbau, nepatyriau didelių kūrybinių kančių, kuriomis dažnai rašytojai skundžiasi. Priešingai, buvo daug atradimų, džiaugsmo. Iki šiol prozos nebuvau rašęs, todėl labai daug dėmesio kreipiau į techninius dalykus, pavyzdžiui, kaip konstruojami pasakojimai, skaičiau ir teorinę literatūrą, ieškojau pavyzdžių grožiniuose kūriniuose, kaip aprašyti tam tikras scenas. Labai padėjo tai, kad esu mokslininkas. Darbas nuo ryto iki vakaro man jau seniai natūralu, kaip ir medžiagos rinkimas bibliotekoje ar archyve, kol jį uždaro. O grįžus namo įprasta toliau skaityti arba gromuliuoti, ką sužinojai. Pravertė ir įprotis pagrįsti kiekvieną žodį, įgytas rašant mokslinius tekstus.
Rašyti romaną man patiko ir dėl to, kad kaip mokslininkas esi užsidaręs tam tikroje srityje, o čia prireikia sužinoti daug įvairių dalykų, kai pradedi juos aiškintis, pasaulis pasidaro spalvotesnis. Tenka pabūti ir istoriku, ir filosofu, ir psichologu.
Yra ir minusų. Dažnai, kai literatūros kritikas parašo romaną, sklando išankstinė nuostata, kad bus nuobodus. Kai kurie kolegos kritikai prisipažino taip galvoję, bet daugumos požiūris perskaičius romaną pasikeitė.

Ar vienas iš dažniausių mitų – kad rašytojui svarbiausia nepritrūkti įkvėpimo, o ne kantriai dirbti, tebėra gyvas?
Taip, bet, man rodos, jį labiausiai palaiko patys rašytojai. Jie apie tą įkvėpimą daug kalba, arba aiškina, kad rašytojo darbo niekas neįvertina, nes tai padaryti sudėtinga, o sykiu rauda dėl mažų honorarų. Įprasta teigti, kad rašyti neišmoksi, tai įgimta, nors visų kitų amatų žmonės mokosi, rašytojams kažkodėl esą to nereikia. Mano nuomone, jei rašymas nėra amatas, jei nereikia įdėti darbo, tik sulaukti įkvėpimo ir ši veikla tik malonumą teikia, tai kodėl už tai dar pinigų jie nori gauti? Rašydamas romaną įsitikinau, kad darbo reikia įdėti labai daug.

Savotiškas paradoksas, kad lituanistas, literatūros kritikas parašė knygą šiaulietiška tarme. Kaip kilo ši idėja?
Ilgokai galvojau, kad beveik neturime tekstų apie praėjusio amžiaus pabaigą, jo paskutinio dešimtmečio pradžią. Kadangi jų niekas taip ir neparašė, pasitaikius progai pats tai padariau. Dabar šis spalvingas laikotarpis yra tapęs istorija, egzotišku mūsų gyvenimo, kuriame vyko keistų, sunkiai įsivaizduojamų dalykų, tarpsnis.
Gavęs kūrybinę stipendiją, prieš trejus metus buvau išvykęs į Prahą, netikėtai visus darbus užbaigiau, dar liko laiko, tad nusprendžiau imtis rašyti tai, ką planavau. Sukūriau porą fragmentų ir kaip tik tuo metu Lietuvos ambasada mane pakvietė į susitikimą. Juos ten paskaičiau, pamačiau, kad žmonės puikiai priima. Tada pradėjau pasakoti istorijas iš tų laikų, viešai skelbti, skaityti, atsirado daug žmonių, kurie pradėjo dalintis savo istorijomis ir jos įsipynė į knygą.
Norėjau atkurti savotišką anų laikų muziejų – ir kalbos, ir įvykių, ir mados. Buvo smagu prisiminti tuometį požiūrį tiek į Rusiją, tiek į naujienas, atėjusias iš Vakarų, jis šiandien atrodo naivus, idealistinis, o labiausiai – tą laisvės pojūtį. Buvau paauglys, kai valstybė atkūrė nepriklausomybę, man tikrai atrodė, kad galiu daryti, ką tik noriu, kad viskas mano rankose.
Kalba yra svarbi laikotarpio rekonstrukcijos dalis, padeda atskleisti jo autentiškumą, charakterius, turi didelę energiją. Lietuvių literatūroje daugelis kūrinių rašomi bendrine kalba, lyg filologo bakalauro darbe, o vartoti šnekamąją, kuria turėtų kalbėti vienas ar kitas herojus, vengiama. Daug kas ją pritaiko tik atskiruose dialoguose.
Tiesą sakant, visą kūrinį parašyti šiaulietiškai nebuvo paprasta, ne visus specifinius žodžius, terminus prisiminiau, teko ir su draugais, pažįstamais konsultuotis, ir to meto šiaulietišką spaudą tyrinėti. Nežinau, ar šiandien jaunimas viską supranta, bet į knygos pristatymus susirenkanti auditorija mane stebina – nuo moksleivių iki senjorų, ir visi romane randa kažką sau.

Giedrė Budvytienė