Klumpę išdrožti – tai ne kepurę nukelti

Adolfas Teresius: „Klumpes skaptuoti turėtų geri amatininkai, ne menininkai.“

Tautinių kostiumų ir senovinio apavo grįžimas į madą lyg ir prognozuoja tautinės savimonės atgimimą – kaip ir dera sutinkant Valstybės atkūrimo šimtmetį. Valdovų rūmuose žavėjomės tautinių rūbų kolekcijomis, dizaineris Juozas Statkevičius savo modelius apavė… klumpėmis.

Tačiau pasidomėjus klump­d­­­­­­­­­­­­­­irbystės amatu, aiškėja, kad auganti karta po keliolikos ar kelerių metų gali nebesuprasti, ką reiškia šmaikštūs lietuviški posakiai bei patarlės apie klumpes. Ar šis apavas, kurį primena tik ansamblio „Lietuva“ šokėjų „Klumpakojis“, – jau beviltiška atgyvena? Ar tikrai Lietuvoje, kur apstu tinkamos medienos ir medžio drožėjų, nebėra klumpdirbių?

Tik „Klumpakojui“ ir kaimo turizmo sodyboms

Uteniškis tautodailininkas Vytautas Šemelis senųjų amatų šventėse mielai pasakoja apie klumpdirbystę, demonstruoja ir pamoko, kaip skaptuoti buvusį populiarų medinį apavą. Tačiau apgailestauja, kad amatui atgaivinti jau reikia didžiulių pastangų. Miršta senieji meistrai, klumpėmis niekas nebeavi, jaunimas tuo nebesidomi ir nebesupranta. Klumpių prireikia nebent šokėjams ar jaunavedžiams. Kartais žmonės nori jų kaip suvenyrų, prašo parduoti vieną klumpę, tuomet meistras porą išardo. Pasitaiko norinčių įsigyti kaimo turizmo sodybose kaip atrakciją svečiams, apauti pirtininkus. Drožiniais puoštų V. Šemelio klumpių pora kainuoja apie 20 Eur. Kaimyninėse valstybėse, anot meistro, – tris, keturis kartus brangiau.

„Mugėse žmonės susižavi, pamėgina skaptuoti, pamato, kad nelengva, tuo ir baigiasi“, – sako meistras, vis dar atkakliai drožiantis klumpes. Pasak V. Šemelio, klumpės daromos iš liepos, drebulės, beržo, klevo, tuopos, juodalksnio. Medinis lengvas ir ekologiškas apavas – sena tradicija, turinti šaknis ir prasmę. Dėvėti klumpes, sako tautodailininkas, buvo pigu ir patogu. Vasarą vėsu, neprakaituoja kojos, taigi, nesiveisia ir pėdų grybelis. Žiemą – pakankamai šilta su vilnonėmis kojinėmis.

Klumpės nešiotos dar ir pokario nepritekliaus laikais, vaikai jomis kaukšėjo į mokyklą. Kai šalies ūkis atsigavo, žmonės įsigijo batus. Klumpės tapo skurdo, senamadiškumo simboliu.
Drabužių dizaineris J. Statkevičius stilingai pasivaikščiojo Dariaus Jakaičio išdrožtomis ir juodai nulakuotomis klumpėmis. O štai „Lietuvos“ ansamblis, pastatymų skyriaus vedėjo Kęstučio Baltrūno teigimu, klumpes pagaminti užsakė olandams, nes Lietuvoje nerado meistrų, kurie padarytų patogias, lengvas, šokiui tinkamas. Olandijoje klumpės gaminamos milijonais.

Senieji meistrai klumpėms rinkosi šviežiai nupjautą beržą.

Ne tik kaip suvenyrai turistams, bet ir tautiniams renginiams, ir kasdien avėti – nukaukšėti iki parduotuvės, pas kaimynus ar į daržą. Tai, kad su klumpaitėmis eina kapstytis į savo rūtų darželį, pasakoja Olandijoje gyvenanti ir lietuviško modelio klumpių skaptavimą propaguojanti lietuvė Odetė Abromavičiūtė.

Klumpdirbystė pirmiausia – amatas

Apie senąjį amatą pakalbino garsų dievdirbį iš Garliavos, tituluotą tautodailininką Adolfą Teresių, prieš keletą metų Žemaitijos nacionaliniame parke prie Platelių organizavusį klump­dirbystės pamokas nagingiems medžio drožėjams. Lengvą ranką ir ilgametę patirtį turintis medžio skulptorius pripažino, kad klumpių drožyba pasirodė kietas riešutėlis. „Dirbau iš peties, rimtai nusiplakiau, bet per savaitę išdrožiau tik tris poras“, – stebėjosi A. Teresius. Anot skulptoriaus, išskaptuoti ir sumodeliuoti lengvas, plonom sienelėm ir švelniu vidumi klumpes, kurios būtų patogios vaikščioti, netrintų kojų ir ilgai laikytų – tikras iššūkis.

Meistrai pasidarė „ožius“, pasiruošė įrankius – grąžtą, „striūną“, kulnasukį, atvirkštinį kulnasukį, skaptus, kuriuos specialiai klumpdirbystės mokymams nukalė mažeikiškis kalvis Virgilijus Mikuckis.

Vytauto Šemelio klumpės.

Tačiau pas drožėjus atėjęs į dešimtą dešimtį įkopęs klumpdirbys Antanas Kniūkšta pirmiausia išpeikė medį. „Drožėm iš gerai pastovėjusios drebulės, o pasirodo, reikia žalio beržo. Pakankamai trapaus, kurį sukimo būdu galėtum gremžti specialiu skaptu. Klumpė drožiama pradedant vidaus skaptavimu, įtaisius medį į specialius spaustus, o išdrožus vidų, tašomas ir dailinamas viršus“, – aiškino pašnekovas.

A. Teresiaus žodžiais, pamėginti buvę įdomu. Bet tam reikia ranką turėti. Jei esi skulptūrų drožėjas ar kitų žanrų meistras, smagios klumpės gali ir neišdrožti: „Čia privalai būti amatininkas, ne menininkas, nes tai ne tas pats.“ Dievdirbys sakė pasilikęs visus reikiamus įrankius, galėtų perleisti juos tikram klumpdirbiui, jei toks atsirastų. Amatą atgaivinti būtina, nes jo išnykimas visai ant ribos, – įsitikinęs A. Teresius ir pažeria gražiausių žemaitiškų posakių klumpių tema.

Yra vilčių, kad klumpdirbystė, kaip kalvystė ir šaukščiaus amatas, atgims Platelių dvaro sodybos tradicinių amatų centre iš entuziazmo ir už projektines lėšas.

Tautodailininkas Vytautas Šemelis: „Klumpdirbystės kaip amato likimas – ant išnykimo ribos.“

Posakiai ir patarlės apie klumpes

Geriau sava klumpė negu svetimi čebatai.
Naujom klumpėm apsiavė, tuoj uodega krypt, kalės akim – žybt.
Spirgis kaip dzūko klumpė.
Kad batus turėtum, klumpių neavėtum.
Iš klumpės išlipus su batais sunku vaikščioti.
Klumpes nešioja ne dėl zdabos, tik dėl vygados.
Klumpės kaip Rubinavo dvaro skląsčiai.
Tauška kaip Medvyčių klumpės.
Susimaišė galva kaip prūsui klumpės.
Te, tėte, klumpės, – aš jau danguj.

Gertrūda RINKŪNIENĖ
Nuotraukos autorės ir asmeninės