Ko stinga triušininkystės proveržiui?

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos (LKŽTAD) pirmininko, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos profesoriaus Artūro Stimbirio teigimu, triušininkystės šaka nepelnytai pamiršta žemės ūkio politikų, mokslininkų, ekonomistų ir pačių žemdirbių. Žvelgiant į tarpukariu ir netgi prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje kur kas populiaresnę gyvulininkystės šaką triušininkystę, galima prognozuoti, kad ir šiuo metu šalyje yra susiklosčiusi palanki ekonominė situacija naujam mėsinių veislių triušių auginimo proveržiui. Vienas, labiau pasiturintis, šalies gyventojų sluoksnis rinkoje vis dažniau ieško sveikų, ekologiškų produktų (tad triušiena jau turi savo pirkėją), kita gyventojų dalis, vis garsiau besiskundžianti augančiomis maisto produktų kainomis, savo ruožtu galėtų sutaupyti bei užsidirbti, jei ūkyje ar netgi nedidelėje sodyboje rastų vietos triušidei. Tačiau Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos (LKŽTAD) pirmininkas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos profesorius Artūras Stimbirys teigia, kad spartesnei triušininkystės plėtrai reikia kelių „dedamųjų“ – pačių augintojų entuziazmo, jų kooperacijos ir žemės ūkio politikos, kurioje triušininkystei nebūtų priskirtas tik antraeilis pagalbinės šakos vaidmuo. Ir stambiam ūkiui, ir šeimos ratui „Iš tiesų triušis Lietuvoje yra tas naminis gyvūnas, kuris it lakmusas atspindėjo ir atspindi mūsų visuomenės gyvenimo tendencijas. Tarkime, tarpukariu Žemės ūkio rūmai jaunųjų ūkininkų ratelių narius itin aktyviai skatino užsiimti triušininkyste, mat manyta, jog gyvūnais besirūpinanti naujoji karta užaugs atsakingesnė ir brandesnė. Pokario sunkmečiu triušiai tiesiogine žodžio prasme tiek kaime, tiek mieste mūsų žmones gelbėjo nuo maisto nepritekliaus. O šiuo metu triušininkystė laikosi vien pavienių entuziastų dėka, nes, sakyčiau, ydinga socialinės paramos sistema jos gavėjus skatina veikiau gyventi iš pašalpų, nei imtis auginti didelių investicijų nereikalaujančius triušius. Nors iš tiesų triušininkystė vienodai sėkmingai gali būti ir specializuoto gyvulininkystės ūkio gamybos šaka, ir smulkaus šeimos verslo pajamų šaltinis“, – neabejoja A. Stimbirys. Tačiau, jo teigimu, kaip ir bet kuri kita žemės ūkio veikla, ji taip pat turi savų ypatumų bei reikalauja atitinkamų žinių. „Suabsoliutintai nereikėtų manyti, kad auginti triušius yra visiškai paprasta, kad esą jiems nereikia nei priežiūros, nei kokybiškų pašarų. Dėl to vėliau žmonės neišvengia nuostolių bei nusivylimų“, – pastebi profesorius. Jis pasakoja, kad prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje buvo bandymų įdiegti rusų mokslininko Igorio Michailovo triušių auginimo pramoniniu būdu technologiją, tačiau ji, deja, nepasitvirtino. „Buvo galvojama, kad ir šiems gyvūnams, kaip, tarkime, vištoms, pakaks automatinių šėryklų bei girdyklų. Bet triušis yra jaukus ir nuovokus gyvūnas. Ir jį reikia prižiūrėti individualiai – ar jis ėda, ar nėra liūdnas. Jeigu triušis žmogų matys kartą per savaitę, taps baikštus ir kiekvienas susitikimas su šėriku jam sukels stresą. O tai, be abejo, turės neigiamos įtakos tiek gyvūno sveikatai, tiek jo produktyvumui. Vokietijoje pats esu lankęsis veislininkystės ūkyje ir stebėjęs, kaip šeimininkas bendrauja su savo augintiniais, juos kalbina. Triušiai tikrai vienaip reaguoja matydami šeimininką, kitaip – pašalinį žmogų“, – aiškina A. Stimbirys. Jo pastebėjimu, triušių auginimas pramoniniu būdu būtų rentabilesnis, galutinė produkcija pigtų. Tarkime, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Olandijoje yra pramoninių triušininkystės ūkių. „Dėl afrikinio kiaulių maro šalyje sumenkus kiaulininkystės sektoriui, dėl žemų pieno supirkimo kainų – pieno ūkiams, turimus pastatus būtų galima pertvarkyti triušiams auginti. Tačiau raginčiau „neužsigriebti“ didelių investicijų, nes būta skaudžių atvejų, kai žmonės investavo į fermų statybas, o nepasisekus verslui liko skolingi bankams didžiules sumas. Triušius galima auginti ir pašiūrėse – tik svarbu, kad į jas nepatektų lietaus, sniego, tiesiogiai nespigintų saulė. Tačiau tokiu atveju teks pasirūpinti, kad žiemą pašiūrėje neužšaltų vanduo“, – dėsto pašnekovas. A. Stimbirys pasakoja, kad triušiai gali būti skirstomi įvairiai: į ūkinius ir dekoratyvinius, į ilgaplaukius angorinius ir trumpaplaukius reksus, į veislinius ir mišrūnus. Tačiau mėsą ir kailiuką galima gauti praktiškai iš visų jų. Nelygu veislė, triušiai gali sverti nuo 1 kg iki 10 kg. Pasaulyje mėsai dažniausiai veisiami Kalifornijos, Naujosios Zelandijos, Vienos veislių vidutinio dydžio triušiai, o siekiant heterozės efekto, – šių veislių mišrūnai. Pamiršti valdžios ir mokslo Pašnekovas sutinka, kad žiūrint iš vartotojo pozicijų triušienos kaina – 6–7 Eur/kg yra didelė – juk šie gyvūnai auga beveik taip pat sparčiai kaip ir vištos, tačiau vištiena yra perpus pigesnė. „Triušiena Lietuvoje kainuoja tiek pat, kaip ir Vakarų šalyse. Šie gyvūnai iš tiesų auga sparčiai, tačiau jų auginimo savikaina nėra maža. Triušininkystės verslą bet kuriuo momentu gali pakirsti triušiams pavojingos ligos – hemoraginė liga, miksomatozė bei įvairios kitos. Norint gyvūnus bent iš dalies apsaugoti, yra būtina vakcinacija. Taigi vien tai „išaugina“ savikainą“, – skaičiuoja pašnekovas. Bet bene labiausiai triušininkystės plėtrą, LKŽTAD pirmininko įsitikinimu, stabdo tai, kad valstybė į šią šaką žiūri tik kaip į pagalbinę. „Tarkime, šiuo metu valstybė teikia paramą veislinei medžiagai įsigyti. Šia parama gali naudotis mėsinių galvijų, avių, ožkų augintojai, o štai triušių augintojai – ne. Parama taip pat teikiama ir už kiekvieną ūkyje iki 12 mėn. amžiaus išaugintą mėsinį galviją, pieninį bulių, ožką, avį. Mes negauname ir šios paramos, nors motininės patelės, vedančios veisimui ar skerdimui skirtą prieauglį, taip pat gali būti laikomos 3–4 metus. Iš tiesų veisliniai triušiai nėra tokie pigūs, kaip kai kas mano. Užsienyje vykstančių parodų metu eilinio rekso be 50–70 Eur nenupirksi, o yra ir tokių egzempliorių, už kuriuos prašoma 300 Eur. Taigi galvojant apie sektoriaus plėtrą, reikia keisti politinį požiūrį į jį“, – neabejoja A. Stimbirys. Profesoriaus pastebėjimu, triušininkystės sektoriui stinga ir mokslininkų, ekonomistų dėmesio. Kartu pašnekovas neabejoja, kad šalyje išplėtojus triušininkystę būtų galima orientuotis į užsienio rinkas, nes Vakarų Europos šalyse triušienos nepasigaminama tiek, kiek suvartojama. Bet ir šiuo atveju yra problema – augintojams būtina kooperacija, kurios procesas kaip ir daugumoje kitų žemės ūkio sektorių vyksta vangiai. Sveika, skanu, bet nepopuliaru A. Stimbirys apgailestauja ir dėl to, kad triušiena mūsų šalyje tradiciškai žmonių nėra tokia mėgstama kaip kiauliena ar vištiena. „JAV mokslininkai nustatė, kad būtent triušiena yra pati vertingiausia mėsa, nes ją vienintelę žmogaus organizmas pasisavina 96 proc. Kitų rūšių mėsos šis rodiklis tesiekia iki 50 proc. Taigi ekonomiškai skaičiuojant, brangesnę triušieną pirkti apsimoka netgi labiau. Be to, triušiena turi itin daug baltymų, geležies, ji nesukelia alerginių reakcijų. Triušienoje, palyginti su kitokia mėsa, mažiausiai cholesterolio. Stebina ir tai, kad triušio riebalai, skirtingai nei kitų mėsos rūšių, yra sveiki. Pastaruoju metu žmonės vis dažniau atsisako gyvulinės kilmės riebalų ir vartoja daugiau augalinio aliejaus, kuriame gausu omega 6 riebalų rūgščių. Tačiau pastarajame nėra žmogaus organizmui labai naudingų omega 3 medžiagų. Todėl dietologai pataria valgyti riebios žuvies, vartoti žuvų taukų preparatus. O štai triušio riebaluose omega 6 ir omega 3 riebalų rūgščių balansas yra kone tobulas“, – triušienos privalumus vardija pašnekovas. Hobis į verslą gali peraugti sparčiai LKŽTAD pirmininko nuomone, turint omenyje, kad triušių kailiukai rinkoje nėra vertinami taip, kaip brangiakailių žvėrelių, pelningiausia būtų triušius auginti mėsai. „Deja, Lietuva nėra išvedusi nė vienos triušių veislės. Todėl siūlyčiau rinktis Kalifornijos, Naujosios Zelandijos, Vienos mėlynųjų, Vienos pilkųjų, Burgundijos mėsinių veislių triušius. Visi minėti triušiai dideli neužauga, realizacinio 4 mėn. amžiaus jie sveria 3–4 kg, o jų skerdenos išeiga siekia 52–53 proc. Mėsinių veislių triušių motininės patelės gali atvesti iki 14 jauniklių siekiančias vadas. Tačiau rekomenduojama palikti ne daugiau nei 8 jauniklius, nes priešingu atveju ir jie auga sunkiai, ir patelė suvargsta. Per metus iš vienos motininės patelės galima gauti iki penkių jauniklių vadų“, – pasakoja pašnekovas. Jo pastebėjimu, yra augintojų, kurie teigia, kad triušius augina tik ekologiškai ekstensyviai ir šeria juos žoliniais pašarais bei daržovėmis. Tačiau iš tiesų kombinuotųjų pašarų triušiams reikia bent iki to momento, kol jie „pagauna“ augimo startą. Kiekvienam pradedančiajam augintojui A. Stimbirys pataria visų pirma užmegzti kontaktą su Žemės ūkio rūmuose įsikūrusia Kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugija, šiuo metu vienijančia apie 40 narių. Jie pasidalys patirtimi ir patars, kur ir kokios veislės gyvūnų konkrečiu atveju tikslinga įsigyti. „LKŽTAD yra valstybės pripažinta veislininkystės institucija, atliekanti veislinių gyvūnų vertinimus bei išrašanti jų kilmės pažymėjimus. Dauguma mūsų narių aktyviai užsiima selekcine veikla, įsigyti naujų augintinių vyksta į parodas užsienio šalyse. Šiuo metu yra oficialiai registruoti 8 triušių veislynai. Todėl žmonėms nepatarčiau pirkti augintinių pagal atsitiktinius skelbimus. Pardavėjo visada būtina teirautis, ar jis turi Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos veislynui suteiktą sertifikatą“, – įspėja LKŽTAD pirmininkas, kartu ypač jaunuosius ūkininkus ragindamas nesibaiminti triušininkystės, iš pradžių kaip patraukliam hobiui įsigyti porą triušių patelių ir vieną patinėlį. „Triušiai neatsitiktinai mūsų tautosakoje yra tapatinami su vislumu. Įsitikinus, kad jų auginimas yra „pagavus“ užsiėmimas, bandą bus galima išplėsti labai sparčiai“, – neabejoja A. Stimbirys, pastebėdamas, kad jei triušininkystė būtų nepelningas verslas, ši niša ūkininkų turgeliuose šiandien tebebūtų tuščia.