Kodėl interneto laikais degtinė virto „Lithuanian vodka“?

Kaip nepasiklysti šiuolaikinės medijos platumose?

Kultūros istorikas Darius Kuolys apgailestauja, kad vieši kalbėtojai ir rašytojai nepasivargina susirasti vaizdingesnių, tikslesnių, lietuviškesnių žodžių.

Pasaulinį informacijos tinklą (internetą) sugalvojo inteligentiški žmonės, britas Timothy`is Johnas „Timas” Bernersas-Lee ir belgas Robertas Cailliau, o socialinį tinklą „Facebook“ sukūrė gerai išauklėtas amerikietis programuotojas Markas Elliotas Zuckerbergas kartu su keturiais mandagiais studijų draugais. Šie mokslininkai ir novatoriai tikėjosi, kad jų išradimais visame pasaulyje naudosis įstatymų ir padoraus elgesio taisyklių šventai besilaikantys rimti, atsakingi žmonės. Tačiau daug Lietuvos gyventojų, kurie šiaip jau gal ir nelaužytų bendrinės kalbos normų, įsitikinę, kad, patekus į virtualią erdvę, rašant tinklaraščius ir siunčiant trumpąsias žinutes mobiliaisiais telefonais, galima ir netgi reikia nepaisyti gramatikos reikalavimų, leidžiama išsijuosus vartoti barbarizmus, žargonizmus, necenzūrinius keiksmus, trumpinti ir kraipyti žodžius, nerašyti lietuviškų diakritinių ženklų. Taip surašyta informacija, paskleista žinia neva greičiau ir geriau pasieks didesnę visuomenės dalį. „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo kalbininkų, kodėl „nemadinga“ internetu bendrauti tobula „jablonskine“ lietuvių kalba. Pašnekovų požiūriai į internetinės kalbos kultūrą labai skyrėsi.

Nuogi mėnesienoje Atėję į svečius normalūs civilizuoti žmonės elgiasi oriai, gerbia šeimininkus, nešokinėja purvinais batais ant naujų baldų. O daugelis Lietuvos internautų virtualiose platybėse tikisi atsikratyti varžančių oficialiųjų kalbos taisyklių, stengiasi kurti savo naujakalbę. Pasaulinį informacijos tinklą jie įsivaizduoja taip pat, kaip sovietų satyrikų Iljos Ilfo ir Eugenijaus Petrovo aprašyti Rusijos provincijos miesto Arbatovo ūkvedžiai ir sovietų įstaigų tarnautojai pasivažinėjimą pirmaisiais Sovietų Sąjungoje pasirodžiusiais vakarietiškais automobiliais. Rusai juos laikė „nešvankiais“ viešnamiais ant ratų, iš kurių išlipus būtina nusigerti ir šokti nuogiems mėnesienoje.

Nekalti žaidimai? Pasak Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centro vadovės Loretos Vaicekauskienės, socialinio tinklo „Facebook“ nevalyva leksika – tik nekaltas žaidimas. Štai sovietinių daugiabučių kiemuose, LTSR daželiuose vaikai susigalvodavo vien jiems suprantamą žodyną – sukeisdavo skiemenis vietomis, pridėdavo pa­pildomas galūnes. Asmenines „Facebook“ paskyras susikūrę Lietuvos internautai, anot L. Vai­cekauskienės, irgi panašiai linksminasi. Rimtą informaciją jie siunčia ir gauna kitais kanalais. „Trumpinti mobiliojo ryšio žinutes prispiria aplinkybės. Reikia rašyti greitai, taupyti kalbos ženklus ir mobiliojo telefono ekrano erdvę. Bendravimas trumposiomis žinutėmis labiau panašus į rašytinį šnekėjimą, o ne į apsikeitimą laiškais“, – kalbėdamasi su „Ūkininko patarėju“, „elektroninius“ kalbos darkytojus gynė humanitarinių mokslų daktarė L. Vaicekauskienė.

Nemokšiškumą dangsto „žanro dėsniais“ Asociacijos „Lituanistų sambūris“ valdybos vicepirmininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentas dr. Darius Kuolys žvelgia giliau, skvarbiau. „Lietuvos visuomenė nelabai raštinga. Daliai mūsų žmonių taisyklingai kalbėti ir rašyti per sunku. Štai jie interneto erdvėje ir atsipalaiduoja nuo visų taisyklių, nemokšiškumą dangsto „žanro reikalavimais“. Kalbu iš savo patirties, nes tenka dažnai skaityti jaunimo, studentų rašinius“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė D. Kuolys.

Nepilietiškos visuomenės bruožas Pasak kultūros istoriko D. Kuolio, yra valstybių, kurių visuomenė, įvairūs socialiniai sluoksniai susitaria dėl elektroninės erdvės tekstų rašymo tvarkos, todėl internetinė žiniasklaida, interneto dienoraščių autorių kūrybinė saviraiška ten gerokai civilizuotesnė. „Ir anoniminiai interneto straipsnių komentarai Vakaruose, Skandinavijoje santūresni, mandagesni, ne tokie pikti. Kuo pilietinė visuomenė silpnesnė ir turi mažiau galimybių viešai išsakyti savo rūpesčius, tuo agresyvesni tampa tos menkai susaistytos visuomenės narių bevardžiai komentarai“, – pabrėžė D. Kuolys.

Kalbinę anarchiją propaguojanti sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė – nuolatinė, mėgstama televizijos, radijo ir spaudos žurnalistų pašnekovė.

Beveik pusė milijono nevartojamų žodžių Lietuvių kalba turi apie 350 tūkst. savų gražių, grynai baltiškos kilmės, ne skolintų žodžių visiems žmogiškiems jausmams išsakyti. Tačiau matydamas, kad vyresnioji karta, norėdama neva gudriau, įmantriau pašnekėti, griebiasi nuvalkiotų rusiškų tauškalų ir blevyzgų, Lietuvos jaunimas taip pat nesivargina gerbti Pirmajai Lietuvos Respublikai, kurios šimtmetį minėsime 2018-aisiais, Jono Jablonskio sukurtos norminės lietuvių kalbos. Daugelis internautų išsiverčia keliais slaviškais–totoriškais keiksmais, vienu hibridiniu būdvardžiu „nerealus“, visomis prasmėmis, išskyrus tikrąją, vartojamu prieveiksmiu „žiauriai“ ir iš rusų kalbos pažodžiui išverstomis sakinių konstrukcijomis.

Kalbos normos – ne eismo taisyklės? „Niekas negali primesti socialinėms grupėms jokių elgesio ir bendravimo sąlygų. Žmonės atsirenka iš bendrinės kalbos tai, kas jiems geriausia“, – nekantriai atšovė iš valstybės biudžeto išlaikomo Lietuvių kalbos instituto, kurio paskirtis – ugdyti ir puoselėti gimtąją kalbą, ją norminti, vyresnioji mokslo darbuotoja L. Vaicekauskienė. Jos nuomone, kalbos normos – ne eismo taisyklės. „Kalba keičiasi kiekvieną dieną priklausomai nuo kalbėtojų ir kitų veiksnių“, – tvirtino L. Vaicekauskienė.

Socialinio paviršutiniškumo atspindys Anot „Lituanistų sambūrio“ valdybos nario D. Kuolio, Lietuvoje dar yra jaunų intelektualų, kurie puoselėja internetinę kalbą, rūpinasi jos švara. „Svetainės www.doxa.lt administratoriai daug dėmesio skiria straipsnių stiliui, autorių minčių raiškai. Galima pagirti portalą „Pro Patria“. Bet, deja, sunku paprieštarauti filosofui Arūnui Sverdiolui, kuris sakė, kad viešasis Lietuvos gyvenimas darosi vis lėkštesnis. Netvarkingi, atmestinai surašyti internetiniai tekstai – puikiausias to socialinio paviršutiniškumo atspindys. Tinklaraštininkai, interneto apžvalgininkai nesistengia atrasti reikiamą vaizdingesnį, tikslesnį, lietuviškesnį žodį“, – apgailestavo Vilniaus universiteto docentas D. Kuolys.

Pateisina žurnalistinio nevalyvumo madą Kalbininkai nieko nesako dėl interneto portaluose įsigalėjusios naujos mados tiesioginę kalbą užrašyti su visomis didžiosiomis klaidomis (net ir bendratimi po jungtuko kad), nelietuviškais jaustukais, kalbėtojų miksėjimais ir nerišliais sakiniais. O mokslinės lietuvių kalbos stilistikos pradininkas Juozas Pikčilingis sakė, kad tikras žodžio meistras, žurnalistas ar rašytojas, aklai nekopijuoja šnekamosios kalbos, bet perleidžia ją per savo koštuvą. Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos centro vadovė L. Vaicekauskienė pateisina lietuvių kalbos pagrindų griovėjus. „Gal žurnalistai nori atkreipti dėmesį, supykdyti, pritrenkti. Kalbėjimas, rašymas – ne tik informavimas. Kalba turi ir daugiau tikslų“, – tikino sociolingvistė L. Vaicekauskienė.

Smulkus žiniasklaidos kerštas D. Kuolio manymu, žurnalistai, cituodami aukštų, įta­kingų asmenų, kurių sprendimai lemia visuomenės gyvenimą, pa­sisakymus, dažnai stengiasi pa­teikti stilistiškai nesutvarkytas vals­tybės, ministerijų, savi­val­dy­bių vadovų mintis, nes nenori, kad cituojamieji apkaltintų žiniasklaidą iškraipius jų žodžius. „Kartais tai būna ir smulkus žurnalistinis kerštas nemėgstamam politikui: štai koks medinis jo liežuvis, negali kelių sakinukų pasakyti be daugybės gramatikos, sintaksės klaidų“, – aiškino D. Kuolys, nesutinkantis, kad ateities žurnalistika turi būti nevalyva.

Nusileidžia beraščiams ekonomistams Patys kalbininkai, bijodami būti apkaltinti lingvistiniu purizmu, perdėtu kalbos išgryninimu, besąlygiškai kapituliuoja, nusileidžia kalbos jausmo neturintiems beraščiams ekonomistams, aiškinantiems, kad iš anglų kalbos atėjęs suslavintas daiktavardis „kaštai“ yra svarbi ekonomikos, finansų sąvoka, kurios jokie lietuviški atitikmenys nepakeis. Kalbotyrininkai tylėjo, kai svaigalų gamintojai ir juos rėmę valdininkai nusprendė degtinę oficialiai vadinti rusišku žodžiu „vodka“, nes esą Vakarai, į kur daugiausia savo produkcijos eksportuoja Lietuvos degtindariai, įsivaizduoja, kad visa Rytų Europa tik pagal rusiškus receptus varo „ugninį vandenį“. „Žinokite, mane labiausiai pykdo tai, kaip „Rinkuškių“ alaus gamintojai savo produkciją pristato Vakaruose. Stažavausi Amerikoje ir pasibaisėjau, kad ant lietuviško stipraus alaus, pardavinėjamo užatlantėje, butelių rusiškai parašyta „žigulinis“ (rusiško alaus rūšis – red. past.). Tačiau tai mano pilietinė, bet ne kalbininkės nuostata“, – apsidraudė L. Vaicekauskienė. Galų gale ji prisipažino, kad kalbininkai „nieko nevertina, o tik tiria kalbą iš vartosenos faktų.“

Kalbinis liberalizmas triumfuoja Pasak kultūros istoriko D. Kuolio, Lietuvos kalbininkai šiandien nevieningi, susiskaldę. „Suprantama, laisva visuomenė negali išvengti nuomonių įvairovės. Neseniai miręs lietuvių kalbos gynėjas profesorius Vincas Urbutis buvo išleidęs nerimo kupiną knygą apie lietuvių kalbos dabartinę būklę, tačiau mažai kas šio žymaus baltisto klausėsi. Principingesnių lituanistų bandymai apvalyti mūsų kalbą šiandien pašiepiami arba praleidžiami pro ausis. Liberalesnių kalbininkų požiūriai labiau palaikomi, plačiau pristatomi“, – pesimistiškai baigė asociacijos „Lituanistų sambūris“ valdybos vicepirmininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentas D. Kuolys.

Seimo, LRT  nuotraukos

Rašinių ciklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros tarybos administruojamas Kultūros rėmimo fondas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.