Kooperacija pieno sektoriuje žengia keliu į niekur

Praėjusį ketvirtadienį Žemės ūkio rūmuose (ŽŪR) susirinkę Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos (LŽŪKA) „Kooperacijos kelias“ atstovai žemės ūkio ministrei Virginijai Baltraitienei išsakė pagrindinius per daug metų susikaupusius skaudulius dėl kooperatyvų veiklos ir galimybių šiems iš viso gyvuoti.
Anot ŽŪKB „Pieno gėlė “ direktoriaus Jono Kuzminsko, dešimtmetį vardijamos vis tos pačios problemos, o niekas nesikeičia į gerąją pusę. Nors susirinkime dalyvavęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius paprieštaravo, jog į gerąją pusę tikrai pasikeitė pieno kokybė, tačiau tai, matyt, menka paguoda.

Esame prie suskilusios geldos
Pasak J. Kuzminsko, didžiausia kooperacijos problema slypi pačiose ištakose. „Šiandien lietuviška kooperacija – prie suskilusios geldos, nes laikotarpis iki nepriklausomybės atgavimo visiškai ją sunaikino. Bepigu lenkams, kai jų žemės ūkyje 60–70 proc. pieno produkcijos gamintojų ir perdirbėjų kooperuoti nuo seno, o Lietuvos laukia liūdna ateitis, – prognozavo J. Kuzminskas. – Mūsų didžiausia bėda ir yra ta, kad pieno gamintojai savo rankose neturėjo ir neturi perdirbimo įmonių. Gaila, kad tokia galimybė buvo paleista iš rankų ir šiandien pieno gamintojai visiškai priklauso nuo kelių didžiųjų perdirbėjų ir situacija jau tampa katastrofiška, – griežtai vertino J. Kuzminskas. – Todėl tikimės Žemės ūkio ministerijos geranoriškumo ir pagalbos gelbstint pieno gamintojų ir perdirbėjų santykius, nes kitu atveju pirmųjų greitai iš viso neliks. Situacija labai nepalanki, nes šiandien pieną parduodančių ūkių šeimininkai jau pasiekė vidutiniškai 65 metų amžių, o jaunimas verčiau renkasi tarnauti kariuomenėje arba emigruoti, nei perimti tėvų ūkį,“ – tvirtino J. Kuzminskas.
Jo teigimu, bet kokios pieno gamintojų kooperatyvų derybos su pieno perdirbėjais labiau panašios į patyčias nei į konstruktyvų darbą. „Kaina už pieną kooperatyvams visada siūloma gerokai mažesnė nei pavieniams ūkininkams ar bendrovėms, o kai kada iš viso atsisakoma pieną supirkti. Žmonės iš kooperatyvų bėga, nes natūralu, jog jie turi gelbėti savo verslą, į kurį yra nemažai investavę, tad kooperacijos kelias mūsų šalyje veda į niekur, – sakė J. Kuzminskas neslėpdamas pesimizmo. – O dar perdirbėjai reikalauja ir paramos, atseit jie patiria didžiulių nuostolių dėl Rusijos embargo.“

Ilgalaikės supirkimo sutartys nesudaromos sąmoningai
LŽŪKA valdybos pirmininkė Jūratė Dovydėnienė sakė, kad pienas superkamas direfencijuota kaina. Pasak jos, perdirbėjai už perteklinį pieną moka dar mažiau.
Žemės ūkio ministrė patvirtino pati matanti, kad bendrovėms ir ūkininkams kainos už pristatomą pieną yra tikrai didesnės nei mokamos kooperatyvams. Ji teiravosi, kokias sutartis sudaro kooperatyvai su pieno perdirbėjais dėl pieno kiekio, jei galima taip nesiskaityti.
Pieno gamintojai atsakė, jog perdirbėjai sąmoningai nesudaro ilgalaikių pieno supirkimo sutarčių ir kiekvieną mėnesį kainas keičia kaip nori, dažniausiai vis mažina. ŽŪR pirmininko Andriejaus Stančiko teigimu, pieno gamintojams labiausiai rūpi, kad pienas iš viso būtų supirktas, todėl perdirbėjai ir gali taip juos šantažuoti. „Perdirbėjai tvirtina, kad lietuviško pieno yra perteklius, tai kodėl jiems dar reikalingas latviškas ir estiškas pienas?“ – retoriškai klausė ŽŪR pirmininkas.
„Matyt, tik tam, kad lietuviško pieno gamintojams numautų paskutines kelnes“, – įsiterpė J. Kuzminskas.
Žemės ūkio ministrė sakė suprantanti ir pieno gamintojus, ir pieno perdirbėjus, bet kaip rasti abiem pusėms naudingą sprendimą, nežinanti.
Pasak J. Kuzminsko, jeigu Lietuvos pieno gamintojai gautų 90 proc. kainos vidurkio už pieną Europoje, viskas būtų ne taip blogai. Žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė atsakė, jog reikėtų orientuotis į kainų vidurkį. Pvz., kaip Vokietijoje ir kitose aplinkinėse ES šalyse, nes vidutinę pieno supirkimo kainą visoje Europoje labai iškelia Kipras ir Malta, šalys, kuriose pieno pagaminama labai mažai, bet mokama už jį labai brangiai. „Orientuotis reikėtų į maždaug 25–28 euro centus“, – sakė ministrė.

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir VMVT direktorius Jonas Milius išklausė kooperatyvų atstovų nuomonių.

Bankai atsisako teikti paskolas
Kupiškio r. pieno ūkio šeimininkas Andrius Mykolaitis ministrei išdėstė savo problemas: „Susidūriau su situacija, kai bankai į žemės ūkį, ypač į pieno sektorių, žiūri labai nepalankiai ir atsisako teikti paskolą.“ V. Baltraitienę tai nustebino, nes, pasak jos, paskolą gauti neturėtų būti sunku, juk Žemės ūkio paskolų garantijų fondas garantijas padidino iki 80 proc., o palūkanas sumažino, todėl keista, jog bankai atsisako skolinti ūkininkams.
Kooperatinės bendrovės „Panemunys“ vadovė Eugenija Petrylienė sakė, jog skaudžiausia yra tai, kad pieno perdirbėjai neoficialiuose pokalbiuose net neslepia, kad pieno gamintojų kooperatyvai bus privesti prie bankrotų, o pavienius pieno gamintojus valdyti nebus sudėtinga.
Susirinkime aptarta dar viena skaudi problema – vadinamieji pseudokooperatyvai, kurie dalyvaus naujojo finansinio periodo paramos kaimui priemonėse. Taigi paramos pinigai pasklis po visą pieno sektorių ir tie, kuriems ji reikalingiausia, ją gaus mažesnę arba iš viso negaus. Pasak J. Kuzminsko, tokie kooperatyvai ir steigiami tik siekiant gauti paramą. „Jau „apšvarino“ jie mus visus“, – žodžio kišenėje neieškojo ŽŪKB „Pieno gėlė “ direktorius.

O jei būtų pačių kooperatyvų kooperacija?
ŽŪK „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas Mindaugas Maciulevičius įsitikinęs, kad reikalinga pačių kooperatyvų kooperacija. Tik tokiu būdu bus įmanoma paruošti reikalingus kiekius produkcijos, su kuria galima konkuruoti užsienio rinkose, pvz., Kinijoje, kurioje susidomėjimas lietuviškais pieno produktais labai didelis.
ŽŪK „Ėriškių pienas“ vadovas Povilas Nemanis teigė, kad šiuo metu veikiantis Kooperacijos įstatymas turi būti vykdomas, o ne patys kooperatyvai turi galvoti, kaip kovoti už išlikimą. „Valstybės institucijos privalo sergėti įstatymo vykdymą. Skaudu, kai kooperatyvai paliekami likimo valiai, o valdžia, užuot galvojusiir prižiūrėjusi, klausia: ką daryti? Kooperatyvai supažindina valdžią su situacija ir faktais, o kaip problemas spręsti, norime išgirsti siūlymų“, – sakė P. Nemanis.
Žemės ūkio ministrė pripažino, kad dabartinis Kooperacijos įstatymas yra ydingas, todėl ministerija laukia konkrečių pasiūlymų, ką būtina keisti. „Būtų gerai, jeigu kuo greičiau juos gautume ir galėtume registruoti bei teikti Seimui svarstyti norimus įstatymo pakeitimus“, – diskusiją apibendrino žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė.

Autorės nuotraukos

Elena RINKEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.