Krašte, kur anksčiausiai pateka saulė, – ūkininkavimas kitoks

Ignalinos rajonas – ne grūdų aruodas. Akį džiuginantis kraštovaizdis – miškai, ežerynai, kalvos ir kalneliai – tik gaivus vėjelis ūkininkų piniginėje.

Grikių skonis senoliams stringa gerklėje Ignalinos r. – ryčiausia Lietuvos dalis. Aukštaitijos ir Dzūkijos etninė riba. Žemyniškiausia Lietuvos klimato zona trijų aukštumų – Švenčionių, Sėlių ir Breslaujos – sandūroje. Žiemos čia gilios, sniegingos, šaltesnės, sniegas laikosi vidutiniškai 90 dienų (pajūryje – 45), regione iki 2010 m. fiksuota žemiausia temperatūra – 43 laipsniai. Oras čia sausesnis, vasaros šiltesnės, daugiau saulėtų dienų. Bet pavasaris užtrunka dvi tris savaites, sėja baigiasi beveik kartu su geguže, o tik­roji vasara dažniausiai prasideda tik po Joninių. Vietinių gyventojų nestebina, jei kartais „nuo Verbų sekmadienio ligi Joninių – nė lašo lietaus“. Atvykus į šį kalvotą, ežerų ir girių turtingą kraštą ir šūkčiojant iš susižavėjimo, senesni žmonės tik linguoja galvomis ir sako atėjonims: „Vaikela, tu nežinai, kap cia sunku buva gyvinc, žames gi mažai, karves giriosna ganydavam. Grikiai ir grikiai, da daba anys man smirda...“ Dažnai jau liepos pradžioj kalvos nugelsta, išdžiūva žolė. Tuomet karvės leidžiasi į paežeres ir kramsnoja ajerus. Pabandžius pajuokauti, kad pienas kvepės ežeru, gali susilaukti nepikto: „Ale tai durna uturka, žiemu ajerais taigi neprišersi...“

Ignalinos žemės – tai ne Vidurio Lietuva Kaip šitam krašte gyvena ūkininkai, kokius iššūkius jiems tenka įveikti, „ŪP“ papasakojo Marijona Lukaševičienė. Visų mylima ir gerbiama Marytė – ūkininkė, Ignalinos r. tarybos narė, Kaimo ir ekologinių reikalų komiteto pirmininkė, LŪS vicepirmininkė, vadovaujanti ir savo rajono ūkininkų sąjungai, Šiūlėnų k. bendruomenės pirmininkė ir senovinių amatų centro kūrėja, viena pirmųjų Lietuvoje gavusi tautinio paveldo sertifikatą už senovinio veltinių vėlimo amato atgaivinimą. Buhalterės diplomą ir kultūros darbuotojos kvalifikaciją turinti moteris yra ir Edukologijos universiteto socialinės pedagogikos bakalaurė, o kitąmet apsigins ir magistro laipsnį. „Bandau suspėti, nepasiduodu, – juokiasi Marytė. – Mano projektai naudingi žmonėms.“ Rajono ūkininkų sąjungos lyderė plačiai žvelgia į smulkiųjų ūkių savininkus ir kylančius ūkininkavimo nederlingose žemėse iššūkius: „Neturėtume pamiršti, kad Lietuvos žemės ūkis išsivystė iš mažųjų ūkių, iš viensėdžių, kad tai ne tik gyvenimo būdas, bet ir socialinis aspektas, tradicijos, etninis paveldas, kaimo gyvastis.“ Pati M. Lukaševičienė su vyru Jonu, inžinieriumi mechaniku, turi augalininkystės ūkį ir laiko 8 galvijus, visa tai – šalia vilnų vėlimo ir didžiulio visuomeninės veiklos krūvio. Ignalinos kraštas – šalyje vienas sparčiausiai senstančių ir tuštėjančių. Pernai rajone gimė 123 naujagimiai, o smėlio kalneliuose atgulė 350 žmonių. Anot Marytės, kai prireikia ūkyje talkininkų, bėda: bedarbiai negali apsispręsti, nežino, kiek paimti už savo paslaugas. Kai kas nori atlygio cigaretėmis, alumi, kitas be 30 eurų nepradės dirbti. Bet dažnai turi eiti kartu, prižiūrėti. Už mažą darbelį 5–10 eurų bedarbiui – ne pinigas, geriau valdiškas euras dovanų ir nieko nedirbti. „Rytinio šalies paribio žemdirbys – kitoks negu Vidurio Lietuvos, todėl mums netinka ta tvarka, kuri gera kitame krašte, – akcentuoja Marytė, tą patį mėgindama įteigti ir politikams. – Kraštas skiriasi reljefu, dirvožemiu, sėjos terminais. Štai link Didžiasalio žemės šlapesnės, tik gegužės antroj pusėj sėja baigta. Pasėjus, nežinia, kuo baigsis. Ant kalno raudonas molis – kas pasėta, nedygo, išdžiūvo, pakalnėj užmirko, melioracijos įrenginiai sutrūnijo, bebrai laukus užtvindė. Pajėgumai čia mažesni, metų metus tenka triūsti, kol uždirbi kombainui, o jis – visam gyvenimui. Bet vis tiek stengiamės maitinti Lietuvą. Todėl prašome palikti didelio nepalankumo ūkininkauti vietovių statusą. Mums labai svarbūs tie pinigėliai, tos išmokos – didelė parama biednesnio krašto žmonėms.“

Neliko kiaulių – pražuvo skerstuvių tradicijos Sunkioje žemėje siūloma laikyti avis, ožkas – to ignaliniečiai neatsisako. Bet kiaulių, kurias buvo priversti išskersti dėl Afrikinio kiaulių maro, labai gaili. Ne vien dėl naminės mėsytės, lašinukų. „Praradom tradiciją“, – apgailestauja Marytė. Nebeliko kaime skerstuvių, kai suvažiuodavo giminė, įpročio nunešti skerstuvių kaimynams. Senieji gyventojai, mokėję ir mėgę auginti kiaules, sunkiai susitaiko su tokia neteisybe. Net anūkai nebežino, kaip atrodo paršiukai. O miesto vaikui būtina matyti, kaip auga kiaulaitės, kaip keičiasi viščiukai, koks švelnus kačiuko kailis... Apie tai, kaip dėl paprastam žmogui sunkiai suprantamos politikos nyksta kaimo tradicijos, Marytė sako kalbėjusi ir Briuselyje. „Tik atrodo, kad tiems ponams nusispjaut, po jų nors ir tvanas.“ Atvykę danai porino, anot Marytės, tokias kvailystes, kad pikta klausyti. Patys savo kiaulienos nevalgantys norėjo statyti prie gyvenvietės didžiulę kiaulidę. Žmonės protestavo. Kita vertus, iš danų vertėtų pasimokyti racionalumo. Važinėdami po didžiuosius šalies ūkius jie stebėjosi technikos gausa, klausė, ar čia mūsų servisai. Pas juos technika dalijamasi, o mums reikia viską turėti patiems, lygina pašnekovė.

Svetimus krūmynus deklaruoja kaip miežių pasėlius Ignalinos žemdirbiams pikta dėl miestiečių, deklaruojančių savo krūmynus ir balas kaip neva miežių laukus. „Gyvenime čia miežiai neaugo, bet tokiems „ūkininkams“ – jokių sankcijų. Yra žemės savininkų, kurie net nežino, kas jų žemes deklaruoja ir pelnosi. Kitaip nei babeliūtei, vidury dobilienos sumaniusiai kelias vagas bulvelėms praarti... Na, žiūrėsim, kaip čia seksis su ta sugriežtinta tvarka“, – „sofos“ ūkininkų tramdymo tikisi pašnekovė. Bulvės – kultūra, kurią mėgsta ignaliniečiai. Ypač skanios šio krašto bulvelės, joms tinka priesmėlis, net mėšlu tręšta paežerių vopna – vadinamasis baltasis molis. Bet čia M. Lukaševičienė įžvelgia kitą nesutvarkytos rinkos problemą: svarbu ne tik užauginti, bet ir laiku parduoti. „Užaugintume daugiau, bet kol įvykdomi visi reikalavimai, ypač parduodant pieną, sūrius, neretai imama ir nusispjaunama, kad velniams to reikia.“ Gyvulių supirkimo kainos – 70–90 centų už kg gyvojo svorio – tarsi pasityčiojimas iš tų smulkių ūkininkų, kurie metus ar pusantrų augina galviją. Jei neturi parduoti furgono gyvulių, tai vienas kitas gyvulėlis pelno ūkiui neatneš.

Į kaimą grįžta mokyti vaikai Vis dėlto optimizmo šiame krašte netrūksta. Reto grožio aplinka ir specifinė šalies paribio kultūra ugdo estetus. Gal todėl čia žmonės itin kūrybingi, dainingi, muzikalūs. Antai Marytės tėvukas kažkada pakortavęs iš kaimynų grįžo giedodamas. „Jei negiedoč, ant kalnalia neužlipč“, – juokaudavo. Žmonės labai tvarkingi. Nors ir kukliai gyvendami, taip pedantiškai išpuoselėja aplinką, kad akiai būtų gražu, širdžiai ramu. Ir kad kaimynai pagirtų – tai labai svarbu. Dar vienas bruožas – saikingumas. Kai Marytę vienas Kupiškio didžiažemis sudurnino, kad ji teturinti 39 ha, o jis – visus 700 ha, ji net nustebo: „O kam žmogui tiek daug reikia?“ Ignalinos r. tik keletas stambesnių ūkių, turinčių po kelis šimtus hektarų žemės. Yra du robotizuoti pienininkystės ūkiai. Tačiau vilčių kraštui reikia į tėvų žemę grįžtantys vaikai. Baigę mokslus, kvalifikuoti, išmanūs, sugebantys keisti įprastą ūkininkavimą į modernų. Jaunimas vis drąsiau vysto turizmo verslą ir paslaugas, įvertinę unikalias gamtos sąlygas, kurios tik vargą nešdavo jų žemdirbiams seneliams. M. Lukaševičienė pasidžiaugia, kad Vilniaus universitete įgijęs hidrologo specialybę į kaimą grįžo sūnus. Jam patinka kaimas, jau turi 150 ha, taigi, įsitvirtins.

Gertrūda RINKŪNIENĖ „ŪP“ korespondentė

Asmeninės ir Ignalinos r. leidinių nuotraukos