Krosnys sugrįžta ir sušildo

„Senovinės dzūkų krosnys populiarėja, – sako alytiškis krosnių meistras Vladas Buinickas, – namams jos suteikia šilumos, jaukumo.“ Vyras pastebi, kad vis dažniau žmonės, ypač menininkai, su nostalgija iš miesto suka į kaimą, į tėvų žemę. Čia iš naujo atgimsta seni namai, statomi nauji, kuriuose būtinai turi būti krosnis ar židinys. Štai tada ir ieškoma V. Buinicko – gerai žinomo ir Dzūkijoje, ir visoje Lietuvoje meistro, kurio sukurti darbai šildo ne tik kūną, bet ir sielą.

Pameistrio „studijos“

Šįkart meistras darbavosi vieno Alytaus rajono Kriaunių kaimo ūkininko sodyboje. Užduotį gavo nelengvą – ardyti galbūt prieš septynias dešimtis metų sumūrytą ir vėliau ne kartą pačių šeimininkų „tobulintą“ krosnį, o į jos vietą statyti kitą, vėlgi dzūkišką, universalią, ugnį tieksiančią ne tik virtuvėje viralui gaminti, duonai kepti, bet ir šilumą erdvioje svetainėje skleisti numatytai sienelei su suoleliu atsisėsti ar atsigulti.

Karkliniškių kaime netoli Alytaus gimęs V. Buinickas aktyviuoju darbinės veiklos laikotarpiu buvo inžinierius statybininkas, dirbo kaimo ir miesto įmonėse, vadovavo kelių šimtų žmonių kolektyvui, o nūnai, išėjęs į užtarnautą poilsį, gyvena laisvalaikiu – mūrija krosnis. Beje, šiai veiklai turi visus reikalingus valdžios leidimus.

Meistras prisimena, kaip 1972 m. liepos mėn. pradėjo „pameistrio“ studijas, talkindamas uošviui mūrijant kaimo sodybos krosnį. Darbas reikalavo ne tik žinių apie plytas, koklius, molį, smėlį, bet ir gebėjimo išmanyti šilto ir šalto oro cirkuliaciją, šilumos išlaikymą krosnies sienelėse, o ne kaminu į dangų. Beveik kiekvieną savaitgalį V. Buinickas talkindavo uošviui statyti krosnis. Vienas meistrai vadindavo dzūkiškomis, kitas – suvalkietiškomis, prūsiškomis ar švediškomis. Tais laikais medžiagų trūko, kaimiečiai krosnims naudojo senus koklius, kažkada dvarų plytinėse pagamintas plytas. Krosnių pakurai reikalingų šamotinių plytų namų šeimininkai parsiveždavo iš vienos įmonės Kaune. Krosnims tinkamo molio teko patiems meistrams ieškoti, jį mirkyti, minkyti, perleisti per sietą, paskui maišyti su sijotu smėliu. Vienai krosniai vien tik vandens reikėjo 200 litrų. Paruošti tinkamos konsistencijos molio skiedinį buvo pats sunkiausias darbas.

Pameistrio praktika, pasak V. Buinicko, truko dešimtmetį. Savarankiškai pirmąją krosnį meistras sumūrijo 1982 m. lapkričio mėn. Darbai užtruko savaitę laiko.

Sovietmečiu į kaimo gyvenvietes brovėsi naujos pastatų šildymo technologijos. Namų savininkai rūsiuose įrenginėjo dyzeliniu kuru maitinamus katilus („Beržus“), kambariuose – vamzdžiais karštam vandeniui cirkuliuoti sujungtus ketaus radiatorius.

Lauko židinių paklausa

Krosnis gebančio mūryti meistro rankų prireikė miestiečių pamėgtose sodų bendrijose. Jose savininkai pageidavo kiemo židinių, kepsninių. Funkcionalumą, pasak meistro V. Buinicko, teko derinti su aplinkos dizainu, ieškoti naujų medžiagų. Raudonos plytos derėjo su dekoratyviais lauko akmenimis, puikiai pasitarnavo ir kalvių darbo metalinės grotelės, židinio puošybos elementai. Keitėsi ir paties meistro darbų geografija: V. Buinickui teko savaitgalius praleisti darbuojantis ne tik Alytaus, bet ir Kauno, Klaipėdos, Zarasų regionuose. Prasidėjus kaimo turizmo sodybų erai, naujų darbų pasipylė ir krosnių meistrui. Vėl po visą Lietuvą. Naujausios technologijos – gerai, bet šiandien į kaimą kaip į svečius atvykstantį savą ar svetimą miestietį traukia senovinės trobos romantika. Vienaip gyvenamosios patalpos širdį – krosnį – meistravo dzūkai, kitaip – žemaičiai, o lietuvininkai ar suvalkiečiai dar kitaip. Toje pačioje Dzūkijoje šiandien jau pageidaujama name įrengti duonkepę pagal Marcinkonių senųjų meistrų pavyzdį, sienelę ir suoliuką („priculį“, „zelikį“) – kaip Mažojoje Lietuvoje, viryklę virtuvėje – kaip suvalkiečių „mašiną“, krosnį seklyčioje (svetainėje) – kaip Švedijoje.

Krosnies „turinys“

„Su kiekvienu krosnies užsakovu aptariame jo pageidavimus, pateikiu savo pasiūlymus, sudarau rašytinę sutartį ir imuosi darbo“, – pasakoja V. Buinickas.

Pasak meistro, kiekviena krosnis turi atitikti ne tik patalpų estetikos, saugos reikalavimus, bet ir apšildyti numatytą erdvę. Pagal tai apskaičiuojamas medžiagų poreikis, darbų apimtis, įkurtuvių data. Pavyzdžiui, erdvią svetainę apšildyti skirtai  „švediškai“ krosniai (900x700x2000 mm) reikia 36 kampinių koklių, 90 lygiųjų, 4 koklių su skyle, 4 kamščių, 4 porų kampinių karnizų koklių, 14 karnizų, 14 raudonų pilnavidurių apdailos plytų, 160 šamotinių plytų, 60 raudonų pilnavidurių paprastų plytų, 2,8 kg 3 mm cinkuotos vielos, 130 kg „Palemono keramikos“ gamyklos molio miltelių, 480 kg smėlio, 140 kg nedidelių (3–4 cm) akmens atraižų, gautų iš paminklų dirbtuvės, vienerių durelių, grotelių. Anksčiau ir meistras, ir užsakovas ieškodavo retesnių detalių krosniai turgavietėse, o dabar viskuo aprūpina prekybos tinklai. Ir darbams palengvinti (molio skiediniui maišyti, kokliams, plytoms pjaustyti) jau atsirado elektrinių įrankių.

Naujausias darbas Kriaunių kaimo ūkininko sodyboje – duonkepė krosnis, židinys viename kambaryje ir šildoma sienelė su suoliuku – gretimame.

Per savo ilgą kūrybinę krosnių meistrystės veiklą V. Buinickas darbuodamasis negailėjo liaudiškų patarimų sodybų šeimininkams. Į tautosakos išmintį šiandienos žmogus tiesiog nespėja įsiklausyti. O juk meistras visus tuos dešimtmečius mokėsi būtent iš bendravimo su kaimo ir miesto žmonėmis, ypač senoliais, turinčiais laiko ir savo istorijomis trumpinančiais meistro darbų rutiną.

Pečius, priežda ir pamina

Atmintyje išlikę pasakojimai apie duonkepę, Dzūkijoje vadinamą pečiumi. Ją statydavo su kaimynų talka. Pirmiausia suplūkdavo tokio dydžio padą, kad krosnies viduje tilptų šeši duonos kepalai. Tada ręsdavo medinį karkasą skliautui formuoti – vadinamą „kiaulę“. Ant viršaus krėsdavo keletą labai gerai išminkyto molio sluoksnių. Pradžiūvus moliui, kiaulę „pešdavo“ – išimdavo medinį karkasą. Krosnies priekis vadintas „kakta“ arba „priekakčiu“. Anga būdavo uždengiama medine ar skardine pečiadangte. Prieš angą padarydavo prieždą – vietą pelenams ir žarijoms iššluoti, puodams su gaminamu valgiu pastatyti. Krosnies viršų išlygindavo, truputėlį įduobdavo, kad senoliai ar vaikai galėtų šaltuoju metų laiku ten patogiai miegoti, kailinius po šonu pasikloję. Ten pat ir grūdus prieš maldami girnomis padžiovindavo. Šonuose padarydavo nišas – „pečiurkas“, pirštinėms ar šiaip kam išdžiovinti. Užbaigti duonkepę stengdavosi mėnuliui dylant, – bus ilgaamžė, neskilinės. Kaminą užbaigti reikia per pilnatį – šeimininkė visados turės iš ko viralą gaminti. Iš pasakų žinomos vaikų pramogos ant krosnies ir senolių patarimai saugiai nulipti: „šok nuo pečiaus ant prieždos, nuo prieždos ant paminos, nuo paminos ant žemės“.

Darbai su garantija

„Ilgametė praktika ir fizikos traukos dėsnių išmanymas leidžia sumūryti krosnį taip, kad visa šiluma tektų patalpoms, – kalba meistras V. Buinickas, – nuo pakuros iki kamino karštas dūmas krosnies ertmėmis vingiuoja aštuoniolika metrų ir kaminą pasiekia visiškai drungnas. Išmanant karšto ir šalto oro cirkuliacijos dėsnius, virš krosnies durelių niekuomet nesusiformuos dūmų pėdsakas, į patalpą nepateks smalkių.“

Meistras savo krosnims ir židiniams suteikia penkerių metų garantiją, tačiau per tuos darbo dešimtmečius dar nepasitaikė atvejo, kad kas nors priekaištautų. „Geras vardas – geriausia reklama“, – sako V. Buinickas, iki šiol užsakovų kviečiamas tik pagal jų kaimynų, draugų ar giminaičių rekomendacijas. Meistras pastebi, jog pastaruoju metu į kaimą keliasi nostalgijos tėviškei vedini menininkai, teisininkai, medikai, suprantama, jau pasiekę atitinkamą amžiaus brandą. Jų pasiūlymai praturtina meistro projektus naujais elementais, tačiau principiniai krosnių statybos ir veikimo principai tebelieka V. Buinicko profesine paslaptimi.

Tarp krosnių meistro lagaminėlių su įrankiais ir krosnininkystės smulkmenomis yra odinis aplankas su dirbinių nuotraukomis. „Krosnys – kaip vaikai, turi savo gyvenimus, tačiau kiekvieną jų prisiminus dienos tampa šiltesnės“, – sako alytiškis krosnių meistras V. Buinickas.

Justinas ADOMAITIS ŪP korespondentas