Kur pakastas šuo? Pienininkų realybė nuo direktyvų nepriklauso

Violeta LIUKAITIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) išplatino pranešimą, kad nuo 2015 metų balandžio 1 d. Europos Sąjungoje nustos galioti pieno kvotų sistema ir pieno gamintojai galės nevaržomai tiekti pieną rinkai. Dėl to jau prieš dvejus metus ES raginusi steigti pieno gamintojų organizacijas ir jų asociacijas, kurios stiprintų pienininkų galias derybose su pieno supirkėjais. Tačiau, pasak ministerijos specialistų, Lietuvoje kol kas nėra nė vienos pieno gamintojų organizacijos, kuri tokias galias turėtų. Pienininkai atkerta, kad specialiai tokioms deryboms suburtos pieno gamintojų grupės supirkimo kainų problemos neišspręstų! Kodėl?

pienininkuTurėtų išimtinę teisę derėtis
ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Maisto pramonės skyriaus vyr. specialistė Vida Kučinskienė sako, kad praėjusių metų gruodį priimto Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (juo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas) nuostatos sudaro šalims narėms galimybes pripažinti pieno gamintojų organizacijas bei jų asociacijas, kurioms suteikiamos išimtinės teisės derantis su pieno supirkimo ir perdirbimo įmonėmis. Reglamente numatyta, kad pieno gamintojų organizacijos galės derėtis dėl savo narių parduodamo pieno visų sutarties sąlygų, tarp jų ir kainos, jeigu bendras pieno kiekis, dėl kurio pardavimo bus deramasi, neviršys 3,5 proc. viso ES pagaminamo pieno kiekio ir 33 proc. viso šalyje pagaminamo ir parduodamo pieno kiekio.
Šios nuostatos, kitaip vadinamos „pieno paketo“ dalis, perkeltos iš 2007 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, buvo patvirtintos 2012 m. kovo 14 d. ir įsigaliojo nuo 2012 m spalio 3 d. Tad dar 2012 m. rugpjūtį LR žemės ūkio ministras įsakymu „Dėl pieno gamintojų organizacijų ir jų asociacijų administravimo taisyklių patvirtinimo“ apibrėžė nacionalinius reikalavimus gamintojų organizacijoms ir nustatė pripažinimo administracines procedūras.
Juridinis asmuo, vienijantis pieno gamintojus ir siekiantis gamintojų organizacijos pripažinimo, privalo turėti patvirtintus įstatus, atitikti reikalavimus, nustatytus minėtame reglamente, turėti ne mažiau kaip 20 narių, kurių bendras turimas melžiamų karvių skaičius prašymo pateikimo dieną yra ne mažiau kaip 200, o parduodamo pieno kiekis per metus (imant paskutinių 12 mėn. periodą nuo paraiškos pateikimo dienos) – ne mažesnis kaip 1000 t, – sakė V. Kučinskienė. – Pieno gamintojų organizacijos turėtų įgalioti fizinį asmenį, kuris būtų atsakingas už gamintojų organizacijos vardu vykdomas derybas dėl parduodamo pieno sutarčių sąlygų.
Gamintojų organizacija, siekianti pripažinimo, turi kreiptis į Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrą, pateikdama reikiamus dokumentus. Galutinį gamintojų organizacijų ir jų asociacijų pripažinimą priims Žemės ūkio ministerija.

Jei bus stambesni dariniai
Šiuo metu Lietuvos pieno gamintojus vienijančios organizacijos, taip pat ir kooperatyvai, norėdami derėtis dėl savo narių pieno pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygų, taip pat dėl didesnės kainos ir nepažeisdamos konkurencijos principų, turėtų tapti pripažintomis gamintojų organizacijomis pagal jau minėtą reglamentą.
ŽŪM specialistų teigimu, didžiausia nauda pieno gamintojams pasijaustų tada, kuomet kelios (ne mažiau kaip trys) pripažintos gamintojų organizacijos susijungtų į asociaciją, tada būtų realu sujungti iki trečdalio Lietuvoje pagaminamo pieno kiekio ir derėtis dėl jo pardavimo sąlygų.
– Pavyzdžių, kai už keletą pieno gamintojų derasi juos vienijančio kooperatyvo atstovas, Lietuvoje yra, tačiau kooperatyvai veikia atskirai, nesivienija ir nesiregistruoja kaip pieno gamintojų organizacija. O kodėl? – svarstė V. Kučinskienė. – Tai gali atsakyti tik patys pieno gamintojai. Deja, matyt, žemdirbiams susijungti į tokį didelį darinį ir susitarti pirmiausia tarpusavyje yra nelengva.
Teisinė bazė kurti pieno gamintojų organizacijas ir pieno gamintojų organizacijų asociacijas yra parengta ir galioja. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje veikia penkios stambios pieno perdirbimo įmonės ir yra daugiau nei 30 tūkst. pieno gamintojų, parduodančių pieną, pieno sektoriui būtų naudingas pieno gamintojų telkimasis į stambesnes, geriau organizuotas bei efektyviau veikiančias grupes. Žemės ūkio rūmai galėtų raginti pieno gamintojus steigti pripažintas gamintojų organizacijas, kurios galėtų derėtis dėl savo narių parduodamo pieno visų sutarties sąlygų, tarp jų ir kainos.

Ne visoms šalims tinka tas pats modelis
Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Bronius Markauskas įsitikinęs, kad raginti steigti pieno gamintojų organizacijas yra beprasmiškas dalykas, bent jau Lietuvoje.
– Žinoma, Žemės ūkio rūmai, Lietuvos pieno gamintojų asociacija tokių funkcijų neatliks, deryboms su pieno perdirbėjais reikėtų specialiai sukurtų grupių, – sakė B. Markauskas. – Ir jos turėtų sujungti kuo daugiau pieno gamintojų. Tačiau ir grupės Lietuvoje neišgelbės nuo kainų mažėjimo, nes tai priklauso tiesiog nuo situacijos rinkoje.
B. Markausko įsitikinimu, tokių grupių, kaip raginama kurti, Lietuvoje jau yra, tik jos vadinamos ne specialiu vardu, o tiesiog tai yra kooperatyvai, jungiantys prekinius ūkius. Jie puikiausiai galėtų atstovauti pieno gamintojams derybose su supirkėjais. Tokių kooperatyvų galėtų rastis ir daugiau arba tiesiog jie turėtų stambėti.
Kodėl tuomet ŽŪM apgailestauja, kad Lietuvoje nesikuria visai nauji pieno gamintojų ūkių dariniai, jeigu problemos iš esmės nėra?
– Tiesiog ministerija kalba Europos Komisijos lūpomis, – mano B.Markauskas. – Bet ne visada visoms šalims tinka vienodas modelis.

Grupių reikia, tik kas jas kurs?
Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad niekada ir iš niekur pieno gamintojai nejautė jokios pagalbos, todėl yra įsitikinęs, kad tik jie patys turi pasirūpinti savo reikalais.
– Tokių grupių reikėtų, nes kiekvienai pieno supirkėjų įmonei visada yra geriau, kai pieno gamintojai neorganizuoti, – sakė kooperatyvo vado-
vas. – Dabar gi atvažiuoja pieno supirkėjai pas ūkininką, išgeria kartu kavos, papasakoja, kokios pieno kainos Naujojoje Zelandijoje ar Šveicarijoje, ir susitaria individualiai, kiek jam mokės.
Deja, kai kurie pieno gamintojų kooperatyvai Lietuvoje yra nelabai atitinkantys apibrėžimą, mat būna sujungę tik, pavyzdžiui, atskirus šeimos narius.
Tad kas vis dėlto sukurs tokius naujus darinius, minimus ES direktyvoje?
V. Lekešys mano, kad iniciatyvą įsteigiant tokias ES minimas pieno gamintojų organizacijas turėtų rodyti ŽŪR arba Lietuvos pieno gamintojų asociacija. O jeigu neįsteigs, nors yra parašytas net ministro įsakymas?
– Ministras sukūrė ir gyvulininkystės programą, kurią dabar įdėmiai studijuoju, – pasakojo kooperatyvo vadovas. – Tik nematau, kad nuo jos kas nors pagerėtų. Realybė kartais kitokia nei matoma direktyvose.
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis į ES ir ŽŪM siūlomas kurti pieno gamintojų organizacijas žvelgia skeptiškai.
– Ką tokios grupės duos? – retoriškai klausia J. Vilionis. – Taip, kitose šalyse tokios grupės yra, bet ten jos sukurtos dėl visai kitų priežasčių. Jie ten turi kitokių problemų. Juk jie nuolat viršydavo pieno kvotas, nuolat už tai mokėdavo baudas, o mes niekada neįvykdydavome kvotų. Taigi situacija šalyse iš esmės skirtinga.
J.Vilionio įsitikinimu, užtenka, kad yra Pieno gamintojų asociacija, kooperatyvai. O kaimuose pavienių pieno gamintojų liko labai mažai, tad kaip juos suburti?
– Be to, perdirbėjai moka už pieno kiekį, – sakė Pieno gamintojų asociacijos pirmininkas. – Kuo didesnis kiekis, tuo daugiau moka.

Sukūrė darbo vietų valdininkams
ŽŪR vicepirmininkas B. Mar­kauskas teigiamai įvertino Europos Komisijos įdiegtą naują pieno rinkos stebėjimo sistemą. Ji padidins EK galimybes stebėti pieno sektorių, pateikti išsamesnius rinkos duomenis, todėl ir patys rinkos dalyviai, ir EK galės priimti teisingesnius sprendimus. Sistema padidins ir duomenų pateikimo skaidrumą.
– Lietuvoje šioje srityje labai trūksta objektyvios statistikos, – sakė B. Markauskas.
O „Lietuviško pieno“ vadovas V. Lekešys mano kiek kitaip. Jis sutinka, kad informacijos trūksta, bet pirmiausia siūlo susitvarkyti šią sritį mums patiems.
– Pirmiausia čia, Lietuvoje, turėtume sukurti informacines sistemas, o ne žiūrėti, ką daro Europa, – teigė pieno gamintojų kooperatyvo vadovas. – Juk turėtų būti skelbiamos kiekvieno mėnesio pieno supirkimo kainos, kokia dalis tenka gamintojui, kokia – perdirbėjams, kokia – prekybininkams, valstybei pridėtinės vertės mokesčio pavidalu ir kokią galutinę kainą moka vartotojas. Tada viskas būtų skaidru ir aišku. Jis nemano, kad ES sukurta sistema bus itin reikalinga.
– Tiesiog reikėjo surasti valdininkams darbo, – skeptiškai nusiteikęs pašnekovas. – Kiek valdininkų visose 28 ES šalyse dirbo prie pieno kvotų? – klausia ir pats atsako: – Kad jie neliktų be darbo ir sugalvota pieno rinkos stebėjimo sistema.
O J. Vilionis mano, kad ES tiesiog gudrauja – jie turbūt nori tiksliai žinoti, kiek mes neįvykdome kvotų, tiek mūsų kvotų jie užpildys…

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.