Laimėjo... neišpardavęs karvių

„Kiek leidžia orai, ruošiu dirvą žiemkenčiams“, – sako Žagarių kaimo ūkininkas Rimantas Trakymas. „Mano laimė, kad neišpardaviau karvių, – džiaugiasi Žagarių kaimo (Prienų r.) ūkininkas Rimantas Trakymas, – šiemet beveik visas vasarojus paskendo, nuostolius dengsiu pajamomis už pieną.“ Prieš keletą dienų ūkininkui teko galingu traktoriumi iš savo javų lauko ištempti iki ašių nuskendusį kombainą. Dirvoje palikusį derlių pasidalys paukščiai... Darbų įkarštyje sustabdytas, išlipęs iš traktoriaus ūkininkas sakė ruošiantis dirvą žiemkenčiams: sūnus iš vakaro suarė, vėjas lauką prapūtė, padžiovino. Šiemet R. Trakymas deklaravo dirbantis šimtą hektarų žemės, laikantis dvi dešimtis galvijų. Pagal Vyriausybės nustatytą pieno supirkimo kainų gradaciją jo ūkis priklauso gausiausiai Lietuvoje – antrai nuo galo pieno gamintojų grupei. Ir atspariausiai rinkos pokyčiams žemdirbių kategorijai: džiaugiasi garsiai, dejuoja tyliai. Tai ne didžiųjų ūkių savininkai – tie ežerus priverkia. „Sugrįžau į senelių žemę, – kalba R. Trakymas, – pradžioje dar prisidurdavau pajamų iš darbo lentpjūvėje, dirbau ir Alytuje, o nuo 2000-ųjų atsidėjau vien ūkininko misijai.“ Pasak R. Trakymo, apylinkių dirvos labai nevienodos, vienose gerai dera kviečiai, kitose – miežiai, yra vietos ir grikiams, dažniausiai Dzūkijoje puoselėjamai kultūrai. Šalyje pieno rinkos pokyčiams atspariausi nedideli pieno ūkiai. Šiųmetė vasara parodė me­lio­racijos kokybę. Aplink buvusį Pramezio dvarą dirvos sausintos prieš daugiau nei šimtą metų, sistemos veikia ir šiandien. Sovietmečiu laukus išvagoję melio­racijos grioviai paženklinti po lietaus telkšančiomis balomis. „Senoliai žemę kalbindavo, įdirbtą ir pasėtą peržegnodavo, ką suklydę atsiprašydavo“, – istorijos pamokas mena ūkininkas R. Trakymas. R. Trakymo senelis gimė išeivių iš Lietuvos šeimoje už Atlanto, Niujorke, grįžęs Žagarių kaime pirko žemės, rentė namą, ūkinius pastatus, paženklindamas juos „amerikono autografu“ – angliškos skardos stogais. Nepriklausomos Lietuvos klestėjimo pagrindu laikytas ūkininkas sovietinių okupantų ir jų talkininkų buvo palydėtas į Sibirą, atskirtas nuo šeimos ir mirė lageryje ar kalėjime. Artimieji iki šiol nežino, kur jo kapas. „Aš dirbu ne tada, kai noriu, o kai leidžia gamta, – kalba ūkininkas R. Trakymas, – kiekvienas lietuvis turi žemdirbio genų, jų neužslopino nei Amerika, nei Sibiras“. Statistika skelbia, jog ES šalyse vidutinis ūkis – 16 ha. Lietuviai po 1990-ųjų skelbėsi kursią vakarietiškų standartų žemės ūkio verslą, tačiau nuėjo Rytų Vokietijos keliu. Šimtų ir tūkstančių hektarų ūkiai tapę Vakarų Vokietijoje gyvenančių ūkininkų rūpesčiu. Paveldėta socialistinė žemėvalda agrarinį verslą daro nepaslankų, kupiną rizikos ir gresiančių nuostolių. Lietuvos kiaulininkystės kompleksus ištikusi pavojinga liga – tik užuomina apie kitus agrarinio verslo sektorius tykančius pavojus. „Europietiško“ mastelio ūkininkas, patekęs į grūdų, pieno ar mėsos rinkos kainų „duobę“ tik ašarą išspaus, diržą susiverš, o tūkstančio hektarų ar tokio pat skaičiaus galvijų savininkas kals prie sienos valstybę, reikalaus atlyginti nuostolius. Kaip neprisiminus „auksinių“ kolūkio laikų: baigiantis finansiniams metams, visas dėl neūkiškumo susidariusias milijonines skolas valstybė nurašydavo. Neištrinsi iš sąmonės šiandien to „paveldo“. Ūkininko sūnus iš vakaro suarė lauką, tėvui liko tik iškultivuoti. „Valstybė ignoruoja mažus ūkius, taip žmonės atsisako smulkaus verslo ir bėga iš Lietuvos, – apgailestauja R. Trakymas, – siūlymas stambėti ar kooperuotis ūkininkui skamba kaip įžeidimas, žinant socialinę situaciją kaime ir paties lietuvio mentalitetą.“ Pasak ūkininko, jo pastatai, žemė – keliuose kaimuose, kaimynai – tokie patys nuosavos ar nuomojamos žemės artojai. Nekilnojamasis turtas, agrarinės paslaugos, darbo jėga brangsta, ūkio produkcijos kaina nepakyla aukščiau nei jos gamybos kaštai. Valstybė pabandė padėti pieno gamintojams reguliuoti kainas – išėjo tik dar blogiau. „Buvo laikas, kai už pieno kilogramą gaudavome daugiau nei litą, – prisimena R. Trakymas, – tada ir investuoti galėjome, ir apie ūkio plėtrą minčių atsirasdavo.“ Būtent tada ūkininkas įsigijo naują traktorių, žemės dirbimo, pašarų ruošimo technikos. Pasak ūkininko, Žagarių, Sūkurių, Mackių, Pramezio apylinkės –tinkamiausios vystyti pienininkystę. Pavasarį, kai iš dirvų dar neišėjusi drėgmė, žolė kaip ant mielių auga. Įvažiuoti su traktoriumi dar ankstoka, o kai ateina laikas, pasirodo, jog dirvos perdžiūvo. Žagarių kaime ūkininko rankų laukia 1965 m. statyta ferma. Pastatas erdvus, tilptų apie pusšimtis karvių, tačiau verkiant reikalinga renovacija. Jeigu už pieną kaina nenukris, galbūt atsiras tam lėšų. Tik trylikametis sūnus Dovydas purtosi gyvulininkystės – jam arčiau širdies javų ūkis, žemės ūkio technika. Tėvai viliasi, jog baigęs mokslus jis nepasirinks emigracijos. „Kaimo ir visos šalies gyvybingumo laidas – šeima“, – teigia R. Trakymas. Su žmona Lina jiedu augina keturis vaikus: Dovydą, Jokūbą, Pijų ir Patriciją. Pats ūkininkas kilęs iš vienuolikos vaikų šeimos, buvo septintas. Kai jis dėliojo Trakymų giminės medį, per kelis šimtmečius visos „šakos“ turėjusios daug „lapų“. Justinas ADOMAITIS Autoriaus nuotraukos