Laisvės kovų dalyvis apdovanojimo sulaukė po daug metų

J. Žemaičiui-Vytautui išgyventi padėjusiam A. Puišiui savivaldybės ženklą „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ nuvežė rajono meras S.kirmantas Mockevičius.

Lietuvos nepriklausomy­bės atkūrimo proga Jurbarko savivaldybės meras ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ apdovanojo Pažėrų kaime gyvenantį Antaną Puišį. Tai žmogus, nuo kurio pasiaukojimo beveik trejus metus priklausė Lietuvos laisvės kovų vado Jono Žemaičio-Vytauto gyvybė. Šapališkės miške surasta, po daugelio metų atstatyta ir dabar saugoma ketvirtojo Lietuvos Prezidento vadavietė. Šis ženklas – vienintelis A. Puišiui už pasiaukojimą Lietuvai skirtas apdovanojimas.

Draugavo su generolo adjutantu
Devintą dešimtį bebaigiantis Antanas pokario įvykius atsimena taip pat ryškiai, lyg krauju ir ašaromis jie buvo aplaistyti ne prieš septyniasdešimt metų, o tik vakar. Mintyse dažnai nusikelia į Dargių kaime buvusius tėvų namus. Gyveno skurdžiai, nes tėvai iš 8 ha žemės dviejų arklių ir dviejų karvių iššerti negalėjo, o vienos šeimai išmaitinti niekaip neužteko, tačiau šeima su miške gyvenančiais vyrais dalijosi kiekvienu kąsniu.
Pasakoti apie tuos, su kuriais bendravo, Antanas ryžtasi ne kiekvienam, bet kai į jo namus Pažėruose užsuka šauliai ar seniūnijos darbuotojai, mielai sutinka dar ir palydėti iki generolo J. Žemaičio-Vytauto vadavietės, pasidalyti prisiminimais ten, kur dažnai nuklysta jo mintys. Takus į tą mišką per tiek metų jau numynė – ne ekskursijas vesdamas, o žeminę prižiūrėdamas, nes ir miške pasitaiko blogos valios žmonių.
Bet dar skaudžiau Antanui, kad pažiūrėti, kaip devynerius metus miškuose laisvės kovotojai išsilaikė, prie bunkerio atvažiuoja svetimų valstybių prezidentai, o daug vietinių gyventojų ten niekada nėra buvę – žmonės nesidomi istorija, nežino, kur yra laisvos Lietuvos ištakos.
Pirmieji laisvės gynėjai greta esančiame Šapališkės miške pasirodė iškart po karo. Į kaimą jie ateidavo iš daržų pasirinkti tabako, gyventojų prašydavo paieškoti odos kabūrams – šovinių maišeliams.
Antanui tada ėjo dvidešimti, o Simas Palubeckas, saugojęs J. Žemaitį-Vytautą, buvo vos keliais metais vyresnis. Likimas vaikinams lėmė susidraugauti.

Pirkdavo vaistus ir žibalą
Pirmą kartą į mažažemių Puišių namų duris laisvės gynėjai pasibeldė 1946 ar 1947 metais.
„Tėtės paklausė, ar kurį pažįsta. Tas sako, kad vienas lyg atrodytų panašus į Kyliotaituką. Kažin, sako, kaip tas Kyliotaitis į mišką papuolė? Tėtis aiškino, kad kaime buvo girdėti, jog iš armijos sugrįžęs namo neparėjo. Ne, sako, ne Kyliotaitis. O po kelių dienų jau vienas atėjo – toks patenkintas. Še, sako, šeimininkas mane iš karto pažino. Jis, vaikinas, ir eidavo pas mus iki pat 1950 metų – su tokiu Borkentuku iš Šapališkės, jo slapyvardis buvo Leonas“, – anų dienų prisiminimus pasakojo Antanas.
Jo pusbrolis Vytas Puišys į mišką 1951-aisiais išėjo. Prie Miliušgirio mėnesį tepakovojo – birželio 10 d. per apsiaustį žuvo. Klasės draugas Zigmas Jagminas tada išsisuko, bet po dvejų metų Butkaičių miške bunkeryje susisprogdino.
„Apie 1950 metus pajutome, kad laisvės gynėjų taktika ir poreikiai pasikeitė. Kraujas kaime nebesiliejo, trėmimai baigėsi, o iš miško ateidavęs Simas prašydavo nupirkti žibalo ir vaistų – ant popieriuko surašydavo, kokių reikia, pamokė, kad paklaustas, kam tiek daug perku, sakyčiau, jog rengiu giminėms siuntinį į Sibirą“, – pasakojo Antanas. Pasak jo, žibalui iš pradžių atnešdavo 5 litrų lekutį, paskui atgabeno bankerį. Tokiais dideliais kiekiais nesukeldamas įtarimo žibalo pirkti negalėjo, todėl eidavo į kelias vietas. Kartą aiškino, kad reikia mašinos varikliui – anuomet variklių buvo ir žibalinių.
Dargių ir aplinkiniuose kaimuose laisvės gynėjai turėjo ir daugiau patikimų, jų pavedimus vykdžiusių žmonių. Visomis išgalėmis miške gyvenusius vyrus rėmė ir pažėriškio Kazio Skrickio šeima. Pas juos dažnai užsukdavo tolima giminaitė, jurbarkietė medicinos seselė Marytė Žiliūtė. Į mišką ji išėjo gal 1947 metais. Apie M. Žiliūtės sugebėjimą konspiruotis sklandė legendos. Kartą kareiviams krečiant kaimą į Skrickių namus užėję rusai nekreipė dėmesio į besimeldžiančią ubagę. Kitąsyk, pasak Antano, ant aukšto užlipę kareiviai pagalvojo, kad indus iš vienos vietos į kitą kilnoja namiškė.
„Marytė kaime dažnai pasirodydavo, įtarėme, kad ji bunkeryje kažką slaugo, tačiau ką – niekas nežinojo, net savo artimiausiems draugams, su kuriais dalijosi duona ir patalu, ji nesakė, su kokiu daktaru Jurbarke dėl Žemaičio gydymo konsultuojasi“, – sakė Antanas.

Niekada nebūtų pats pasidavęs
Kaip suėmė bunkeryje gyvenusius laisvės kovotojus ir jų giminaitę M. Žiliūtę, Antanas nematė, tik girdėjo žmones kalbant, kad girioje visas Raseinių garnizonas buvo suvažiavęs. Po kiek laiko į sodybą užsukęs Vilčinskas iš Antkalniškių pasakojo, kad Simo nesulaukia, nors prieš mėnesį dar buvo susitikę. „Pamaniau, ką reiškia prieš mėnesį, jei aš jį prieš savaitę mačiau“, – svarstė žmogus.
Svečias įsitaisė ant tvarto nakvoti, prašė rytą pakelti – žadėjo eiti tėviškės pusėn Palubeckio pėdsakų ieškoti. Nepatiko Antanui tuomet Simo draugo akys. Vėliau sužinojo, kad tai ir buvo tas pats Narbutas-Rolandas, pakvietęs į susitikimą ir išdavęs Simą. A. Puišys įsitikinęs, kad pats Simas niekada nebūtų gyvas pasidavęs – nė minutei nesiskyrė su naganu, ir granata ant diržo visada kabojo, bet Rolandas jį apglėbė rankomis, kad negalėtų pasipriešinti. Rusams žūtbūt reikėjo paimti gyvą generolą Žemaitį, o tik vienas Simas žinojo, kur jis slapstosi.
„Knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“ skaičiau, kad Simas penkias dienas tylėjo, o paskui pasakė nuvesiąs parodyti bunkerį. Žinojo, kad jei sutartu laiku nepareis, jo draugai turi išeiti į kitą vietą. Simo sesuo Elena jau ir buvo dalį daiktų pernešusi, bet kodėl Žemaitis su moterimis nepersikėlė į saugią vietą, dabar galima tik spėlioti. Gal Žemaitis pats jau nepajėgė nueiti, o menka tebuvo jau likusi jo kariuomenė“, – sakė Antanas.
Prileidę į bunkerį migdomųjų dujų, rusai leisgyvius ištraukė lauk generolą ir abi moteris.
Jurbarkietė M. Žiliūtė, kompozitoriaus Vito Žiliaus sesuo, insultą patyrusį, pusiau paralyžiuotą Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininką, generolą J. Žemaitį-Vytautą slaugė daugiau nei dvejus metus. Kartu su Elena jos buvo ištremtos į Sibirą, J. Žemaitis ir jo adjutantas Simas – sušaudyti Butyrkų kalėjime Maskvoje.
Generolo J. Žemaičio-Vytauto žeminę Šapališkės miš­ke 1991 metais surado vie­tiniai Girdžių seniūnijos gyventojai, o atstatė ir prižiūri Jurbarko savivaldybė.

Daiva BARTKIENĖ
ŪP korespondentė