Laura Remeikienė: „Aš – už pakvailiojimus, tada nereikia nei kremų, nei dietų“

Kol su Laura Remeikiene, susitikusios Šiaulių pėsčiųjų bulvare, nueiname iki kavinukės, ji porą kartų šnekteli telefonu. Po akimirkos, padavėjos paprašiusi stiklinės vandens, prisipažįsta: labiausiai jai patinka kalbėtis gyvai. Svarbu išgirsti  balsą, pamatyti akis. Todėl ir pradeda pasakojimą nuo draugystės.

Atsakydama į klausimą, ar daug turiu draugų, pafilosofuosiu. Kas yra draugas? Kiek yra daug? Tikrai turiu daug mielų bičiulių, pažįstamų. Draugams reikia dėmesio. Aš jo skiriu per mažai. Draugams, kaip gėlėms, reikia meilės. Ir laistyti reikia jas ne tik sekmadieniais.

Svarbu pasidalyti gera emocija
Draugu įprasta vadinti laiko patikrintą žmogų, bet pastaruoju metu mano kelyje atsirado draugų, su kuriais nepraleidau vaikystės, nesėdėjau mokyklos suole. Suartėjome po projektų, bendros veiklos, pajutau, kad galiu su jais nuoširdžiai būti, produktyviai dirbti ir turėti panašių svajonių.
Nors sako, kad su draugu turi suvalgyti pūdą druskos, man labai svarbu, kaip su juo gali linksmintis. Bėdoje mes vienas kitam ir taip padedame. Į laidotuves atvažiuojame, vos gavę žinutę. Pasidalyti gera emocija yra taip pat labai svarbu. Kartais mes gyvuosius mažiau mylime nei išėjusiuosius anapilin, kur kas rečiau juos lankome. Ne vienas kalbėdamas telefonu esame girdėję sakant: kažkada paplanuokime susitikimą. Tas „kažkada“ reiškia „negreitai“, o gal ir „niekada“.
Gal neplanuokim… Gal susitikim be plano? Dabar.

Dažniausiai kliaujuosi jausmais
Į muziką mano kelias buvo ganėtinai tiesus. Nors grįžusi iš uostamiesčio baigiau kirpėjų-kosmetologių kursus. Ši profesija mane šiek tiek traukė nuo vaikystės. Kirpėjas taip pat yra kūrėjas. Daugiau nei metus dariau progines, vestuvines šukuosenas, kurios reikalavo didelio kūrybingumo. Dabar būsimos nuotakos tariasi iš anksto, net repetuoja šukuosenas. Kai aš dirbau, viskas vyko ekspromtu. Truputį apsitardavai ir kibdavai įgyvendinti sumanymo. Turėdavai pataikyti į dešimtuką, nes jei suklysi – sugadinsi visą šventę.
Kirpėjos patirtis dabar labai praverčia. Prieš konkursus, koncertus savo studijos vaikus sušukuoju, padarau šukuosenas, atitinkančias dainų charakterį. Ir pačiai nereikia skubėti į kirpyklą. Bet prieš rimtus koncertus, projektus, žinoma, naudojuosi profesionalių vizažistų ir kirpėjų paslaugomis.
Apskritai, gyvenimas yra nuolatinė kūryba. Kūrybos rasi ir gamindama maistą, ir rengdamasi, ir planuodama dieną. Jei sugebėsi gražiai sudėlioti, ji bus kupina neišdildomų akimirkų, atradimų, sklidina džiugesio.
Gyvenime daug dalykų negaliu paaiškinti ir visai nesistengiu į tai gilintis. Kai sūnui buvo treji, vieną dieną supratau, kad visai nenoriu mėsos. Benui dabar dvidešimt. Mėsą valgau kartą per metus – per Kalėdas, kai šeimai iškepu žąsį.
Domiuosi astrologija, žvaigždėmis, kūno ženklais, Taro kortomis. Patinka mistiniai dalykai. Esu romantikė. Dievinu jūrą, saulėlydžius, muziką. Protas man nėra patarėjas, dažniausiai kliaujuosi jausmais. Pirmoji į galvą atėjusi mintis paprastai būna teisingiausia. Paskui pradedu galvoti, mąstyti, sverti, analizuoti, dėti pliusus, minusus, ir susipainioju.
Tiek daug prišnekėjusi, darau išvadą – mano širdis yra mano protas.

Svarbiausia – neskriausti kito
Seniau kvaršindavau galvą svarstydama, ką apie mane kalba kiti. Dabar nebegalvoju. Mes iš prigimties egoistai, todėl apie kitus galvojam labai retai ir labai trumpai. Paskui vėl iškart sugrįžtam prie savo rūpesčių, bėdų ir džiaugsmų.
Gyvenime, manau, gali daryti daugybę dalykų: smagiausių, pašėlusių, nutrūktgalviškų, bet reikia prisiminti vieną taisyklę – neskriausk kito.
Esu ne kartą sulaužiusi šią taisyklę, dėl to jausdavausi labai blogai. Tačiau metams bėgant įgauni patirties, išmoksti gerumo. Todėl ugdytiniams sakau: jeigu jūs rūkote už mokyklos kampo ir galvojate, kad neskriaudžiate savo mamos, pasukite galvą, ar tikrai taip yra ?
Bendravimo jėga – ne tai, ką sakome. Kur kas svarbiau, ko nepasakome. Mes daug ką nutylime: bijodami įžeisti, slėpdami jausmus, norėdami įsiteikti, atrodyti geresni, nei esame. Bet visi jausmai yra TAVO. Karti tiesa geriau nei saldus melas, ar ne?
O pavydas? Kartais jis tampa tavo mokytoju. Apkalbos, pašnairavimai, pikti žodžiai – visa tai yra tarsi variklis man. Analizuoju: ką padariau blogai, kur dar galėčiau pasitempti, o gal visa TAI tik vėjas laukuose. O jei dar pasigilinus – visi mes gauname, ko nusipelnėme. Ir kiekvienas esam IŠSKIRTINIS.
Kalbu apie asmenybę… Svarbu, kad spindėtų akys, tai nepaprastai svarbu. Kai žmogus švyti, tu net negalvoji, gražus jis ar ne, protingas ar ne… Tiesiog gera būti šalia. Vardai, pasiekimai, nuopelnai nebetenka prasmės.
Bandau ir noriu džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Suvokimas, kad tai būtina, jau atėjo. Kiekviena diena, minutė ir kiekvienas kelyje sutiktas žmogus, įvykis – geras, blogas, džiaugsmingas ar skaudus – skatina bręsti ir atsiskleisti, suvokti, ką turi šioje žemėje padaryti ir dėl ko tu joje esi. Tereikia tai pajusti ir išgirsti. Gyvenimas dabar – triukšmingas ir greitas kaip tie multikai, pilni vaizdinių. Seniau eidavo lapė pusę filmuko, kol sutikdavo kiškį. Dabar kosminės lėkštės nespėja skraidyti, o tu senu kailiu turi suvokti, kas vyksta.

Esu ne mokytoja, o padėjėja
Žmogus kasdien užsideda daug kaukių. Dažnai net nevalingai, bet vis tiek pabūname kitokie, nei esame. Dabartinis jaunimas, ačiū Dievui, vis mažiau turi kaukių.
Matau ryškų skirtumą tarp mūsų kartos ir jų. Vien tik pliusai jiems, nes jaunuoliai tikresni, labiau atsipalaidavę.
Apie jaunimą gražiai kalbu, nes nemažai su jais turiu reikalų. Pradedant savo pačios vaikais, baigiant mokiniais mokykloje, studentais universitete.
Studijos vaikų tėvai dažnai manęs teiraujasi: apsimoka vaikui dainuoti ar ne. Šis klausimas man visada truputėlį keistas. Kas yra apsimoka? Ar apsimoka valgyti kepsnį? Jeigu nori, valgai, nenori – nevalgai. Klausiantiesiems atsakau, kad „Du gaidelius“ jau kitą savaitę mes padainuosime. Visa kita priklausys nuo gyvenimo tikslų.
Mes patys renkamės, mokytojas tėra tik padėjėjas. Taip, aš save laikau ne mokytoja, o padėjėja. Kai vaikas ugdosi, aš jam padedu pamilti muziką, pramokti dainuoti, laisvai jaustis scenoje. Visa kita – jau jo darbas.
Štai pavyzdys – Bernardas Garbačiauskas, buvęs mano mokinys, dabar jau studijuojantis Niujorke muzikos Harvardu pramintoje Džiulijardo mokykloje. Aš jam skirdavau užduotį, jis ją atlikdavo ir ateidavo dar sukūręs dainą. Į pripažinimą jį vedė didžiulis noras. Bernardas visada žinojo, kad bus tame kelyje. Jau ketverių buvo labai brandus. Tos savybės nuvedė labai toli ir, manau, tai dar ne pabaiga.
Bet būna ir taip, kad aštuoniolikmečiai nežino, ko nori. Tai nėra blogai. Aš ir pati po muzikos mokytojos ir choro dirigentės mokslų gilinausi į kirpimo subtilybes. Gal dėl žinių troškimo, gal dėl savybių, kurios retsykiais prabunda ir išlenda į paviršių. Abejonės, stabtelėjimai yra gerai. Svarbiausia – išgirsti širdies balsą.

Po TV3 projekto pasipylė dainų prašymai
Dainas kuriu daug metų, bet seniau parašiusi į dienos šviesą neišleisdavau, dėdavau į stalčių. Muzikos pramonė reikalauja didelių pinigų, juos taupydavau, įrašydavau dainą ir niekam nerodydavau. Kodėl? Gal kad niekuomet neturėjau tikslo dainuoti, retransliuoti savo jausmų.
Kitaip viskas pradėjo klostytis po muzikinio projekto „Dangus“. Pravertė tai, ką turėjau stalčiuje.
Neseniai išleidau autorinių dainų albumą „Pažadai kavos puodukui“. Į jį sudėjau senas ir naujas dainas, kūrinius, sklidinus įvairiausių nuotaikų. Albumas išėjo trigubas. Daug kas kraipė galvas. Geriau, sakė, būtum išleidusi tris kartus po vieną. Nenorėjau, nes tai tas pats, kaip bendrauti su žmogumi nematant jo visumos. Juk norisi matyti ne tik batus, pečius, krūtinę, kojas, norisi visumos. Gal aš daugiau albumų nebeišleisiu. Mirti nesiruošiu, bet nežinau, kas bus rytoj. Ką galiu daryti šiandien, tą ir darau, leidžiu trigubą. Paskui žiūrėsiu.

Su vaikais draugauju
Savo filosofijos už durų nepalieku įžengusi į namus. Vaikų visai neauklėju. Jų turiu du. Sūnui Benui dvidešimt, dukra Jorė – devynmetė. Mano mergaitė gimė per Jonines, birželio 23-iąją. Janina nepavadinau, nes turiu draugę, nenorėjau, kad šalia būtų dvi Janinos. Rinkdama dukrai vardą galvojau apie Jonę, bet naktį susapnavau prašymą būti Jore. Atsibudusi užprotestavau, bet tas zvimbimas nepaleido visą dieną, kol galiausiai nusileidau. Dabar tas vardas dukrai tinka, tikrai nenorėčiau jokio kito.
Tarp vaikų nemažas vienuolikos metų skirtumas. Vėlgi, taip susidėliojo. Aš ne iš tų, kurios tvirtai žino, kad turės šešis vaikus – tris mergaites ir tiek pat berniukų. Tikrai šitaip neplanuoju savo gyvenimo. Ir vaikų neplanavau. Skamba neatsakingai, bet taip yra.
Esu nepaprastai laiminga juos turėdama. Jie mane pamoko, paauklėja. Mes tikri draugai. Visi šneka, kad nesveika prie kompiuterio sėdėti valandų valandas, tą suprantu, bet niekuomet nenurodinėju, kada prie jo būti, o kada ne. Žinau, kad pamokas negerai ruošti dešimtą valandą vakaro, bet kartais taip atsitinka. Girdėjau, kad negerai ir saldainius valgyti, ir kokakolą gerti, bet kartais taip atsitinka.
Šiuo metu sūnus studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete multimediją ir kompiuterinį dizainą, į namus dažnai grįžta. Kai būna sostinėje, kiekvieną dieną susiskambiname, susirašome. Bendravimas nenutrūksta. Kiek duodi, tiek ir gauni.

Viskas tikrai susitvarko
Abu vaikai linkę į muziką. Tik abu skirtingai. Jorė muzikai atviresnė. Ji režisierė, kūrėja, skrajotoja. Benui labiau patinka kurti muzikinius klipus, turi savo klausomą, mėgstamą muziką.
Pasakoju ir atrodo, kad viską jau labai teisingai darau. Toli gražu ne. Visko būna – ir susipykstame, ir liūdime, ir nesiseka.
Užklupus nesėkmėms, visuomet žinau, kad tai laikina, po blogojo etapo ateis gerasis. Su savimi pasikalbu: Laura, dar truputėlį pakentėk, ir viskas bus kaip buvę. Kiti susitvarko, ir tu susitvarkysi. Tiesa, kartais atrodo, kad kitiems kur kas paprasčiau klojasi. Būna, eini vakare ir matai kavinėje sėdinčius žmones. Jie niekur neskuba, gurkšnoja vyną, arbatą, valgo, o tu pilnais krepšiais eini namo ir turi padaryti tą, aną ir dar tą. Galvoji, kodėl jie sėdi? Gal ir man prisėsti? Bet renkiesi nepadarytus darbus. Taip. TU renkiesi PATS.

Jurga Sajenkienė

Lauros Remeikienės asmeninės nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.

a b c d e f g