„Šeimininkė Nr. 23, 2014 m. birželio 6-12 d.

0,75 € 0,38 €

Elektroninis leidinys

Boingo pilotė dėmesio sulaukia kaip žvaigždė


Gintarė Valuckytė
„Jeigu tai įkvėps kitus siekti savo svajonių, papasakosiu“, – atsako lakūnė Lina Malakauskaitė, kai paprašau pasikalbėti apie darbą danguje. Lina savąją svajonę pasiekė. Kol kas ji yra antroji pilotė, valdanti lėktuvą „Boeing 373 CL“. Netrukus gali tapti kapitone. Dabar – didžiausios Baltijos šalių oro linijų bendrovės pilotė. Gyvena Rygoje. Iš šio miesto dangų ji skrodžia į daugelį Europos, keletą Azijos bei Afrikos miestų. Piloto darbas nėra vien mėgautis debesimis...

Plačiau...

Viena darbo diena
21 val. 55 min. „Ruošiamės naktiniam skrydžiui iš Rygos į Tbilisį. Į oro uostą ateinu likus valandai ir dešimčiai minučių iki skrydžio. Aš, antroji pilotė, išspausdinu skrydžio planus, meteorologinę informaciją. Išsiaiškinu, iš kur ir kada atskrenda mūsų lėktuvas. Su kapitonu įvertiname lėktuvo techninę būklę, peržiūrime būsimos kelionės maršruto orų prognozes. Apskaičiuojame planuojamą lėktuvo pakilimo masę. Nusprendžiame, kiek degalų reikės skrydžiui. Tada įgula trumpai aptaria skrydį. Įgula, kaip ir keleiviai, pereina saugumo, pasų kontrolę. Jau lėktuvo kabinoje. Iki pakilimo – 45 minutės. Kapitonas apžiūri lėktuvą iš išorės, aš paruošiu kabiną skrydžiui. Palydovai tikrina saloną, maisto ir vandens atsargas. Kai sulipa keleiviai, paaiškėja galutinis svoris.
23 val. 5 min. Durys užsidaro. 54 tonų lėktuvas su 10 400 tonų degalų, penkiais įgulos nariais ir keleiviais kyla į dangų. Už 3 valandų 15 minučių lėktuvas leisis Tbilisyje. Kai kapitonas pilotuoja lėktuvą, aš vykdau jo komandas, palaikau radijo ryšį su skrydžių vadovais, tikrinu praskrendamų oro uostų meteorologinę informaciją ir sudegintų degalų kiekį. Šis skrydis – vienas ilgesnių, tad užtenka laiko pažvelgti, kaip teka didžiulis raudonas mėnulis. Sidabrine šviesa jis nudažo debesų viršūnes. Apačioje – didesnių miestų šviesos, kontūrai. Viršuje – krintantys meteoritai ir žvaigždynai. Rodos, visai netoliese praskrenda lėktuvai. Galima pavalgyti ir išgerti kavos. Skrydžio greitis – 780 kilometrų per valandą. Aukštis – 11,3 kilometro. Žvelgiu į Lietuvos paviršių – matosi Panevėžys, Kaunas, Vilnius. Netrukus pamatau, kaip ryškiai šviečia Minskas. Vėliau skrendame virš Ukrainos, Rusijos ir Gruzijos.
Kerintis vaizdas pilotams budrumo neatima. Prieš pasiekdama Kaukazo kalnus įgula aptaria veiksmų planą, kurį reiktų vykdyti sugedus varikliui ar kitoms sistemoms. Pilotų mintys skrieja dvidešimt minučių priekyje lėktuvo. Likus maždaug valandai iki skrydžio pabaigos, įgula ruošiasi nusileidimui: išklauso orų prognozes, peržiūri oro uosto schemas, įvertina degalų kiekį, jei tektų skristi į atsarginį oro uostą. Tbilisio oro uostas plyti tarp kalnų. Lėktuvas tupia statesniu nei lygumoje kampu, kilimo takas prastos būklės. Leisdamasis lėktuvas aplenkia žaibuojančius audros debesis.
2 val. 25 min. Grakščiai paliečiame žemę. Iki skrydžio atgal turime beveik dvi valandas. Per tą laiką išlipa keleiviai, bagažą nuveža į oro uostą, užpila degalų, vėl peržiūrime orų prognozes, maršrutus. Jei lieka laiko, įgula pusvalandį nusnaudžia. Vėl viskas iš pradžių.
4 val. 50 min. Užsidaro durys, tik lėktuvą dabar pilotuoju aš, o kitus darbus atlieka kapitonas. Magiškas ir tyras vaizdas, nes saulė teka būtent tada, kai skrendame virš Didžiojo Kaukazo viršukalnės – Kazbeko. Vėl pusryčiai 11 kilometrų aukštyje – kava ir javainiai su jogurtu. Akiniai nuo saulės. Rusija, Ukraina, Baltarusija, Lietuva.
8 val. 5 min. Lėktuvas jau Rygos oro uoste. Vėl pasų kontrolė. Atiduodame skrydžių dokumentus ir keliaujame namo.“


Lina MAlakauskaite 1„Sakau, kad vairuoju autobusą“
Lina trykšta energija ir optimizmu. Ji, kaip ta beribė erdvė, traukia žmones. Tiesa, prisistatydama ne visada atskleidžia tikrąją profesiją. „Prasitarus, kad esu pilotė, dažniausiai pokalbis virsta interviu, todėl kartais pasakau, jog vairuoju autobusą“, – juokiasi pasakodama, kaip išvengia nemielų situacijų.
Boingą pilotuojanti mergina dėmesio sulaukia daugiau negu jos draugai muzikantai arba aktoriai. „Kažkodėl žmonės įsitikinę, kad man sekasi geriau nei kitiems, – stebisi Lina. – Jie įsivaizduoja, kad piloto kelias klotas raudonu kilimu, darbas labai švarus ir baltas. Tik užmiršta, kad už galimybę skraidyti pilotas aukoja normalų gyvenimą, sekina savo organizmą temperatūrų kaita, triukšmu kabinoje, ryškia saulės šviesa, laiko juostų keitimu, bemiegėmis paromis. Artimųjų gyvenimą pilotas dažnai mato tik socialiniuose tinkluose. Visur yra dvi pusės. Jei nemoki džiaugtis tuo, ką turi dabar, nemokėsi ir dirbdamas svajonių darbą, todėl nereikia galvoti, kad kaimyno žolė žalesnė“, – samprotauja Lina.


Nelieka šiukšlių galvoje
Pilotės darbo žavesys atperka visus nepatogumus. Skrydžio jausmas sunkiai perteikiamas žodžiais.
„Erdvė, kuri atsiveria pakilus į orą, suteikia vidinės laisvės. Darbas piloto kėdėje priverčia susikoncentruoti, būti čia ir dabar. Skrydžio metu nelieka šiukšlių galvoje. Įdomu stebėti žmones lėktuvuose, oro uostuose. Žavi laiko reliatyvumo pajautimas: minutės pakilus lėktuvui ištįsta iki valandų, o „įsitvirtinus“ ore laikas tiesiog sustoja“, – kasdienius stebuklus vardija Lina.
„Nuostabu žiūrėti į debesis. Jausti jų erdvę, sluoksnius. Magiška matyti, kaip užeina naktis. Kartais tai būna ryški tamsi banga, užliejanti dangų ir žemę. Smagu išvysti šiaurės pašvaistes, krintančius meteoritus. Manau, kiekvienas matome tiek grožio, kiek mokame jo įžvelgti“, – teigia pilotė.


Atsitiktinių žmonių čia nėra
„Lakūnas, išėjęs vienos dienos skrydžiui į Romą, gali netikėtai grįžti tik po savaitės iš Barselonos. Niekada nežinau, kas laukia, todėl dantų šepetukas visada su manimi. Man taip gyventi lengva ir įdomu“, – su šypsena pasakoja L. Malakauskaitė.
Nuolatinis judėjimas ir piloto darbas privertė prisitaikyti. Lina tapo gerokai ištvermingesnė, nesureikšmina buities smulkmenų. Labiau rūpinasi savimi – sportuoja, užsiiminėja joga, daug būna gamtoje, kelerius metus yra vegetarė.
„Kartais apima jausmas, kad gyvenimas teka kažkur sau, o aš tūnau 11 kilometrų aukštyje, – atvirauja pilotė. – Ta erdvė man kaip penktoji stichija.“
Aviacijos žmones Lina priima kaip dovaną. Aerodrome atsitiktinių žmonių nėra. „Mūsų visų širdyse – Dangus! Alpinistas Vladas Vitkauskas yra pasakęs, kad kalno viršūnėje nebelieka tautybių. Tą patį jaučiu ir oro uoste. Ypač per aviacijos šventes, tarptautines akrobatinio skraidymo varžybas. Pilotai iš visų pasaulio kampelių prie vieno stalo – man tai neįkainojamos akimirkos. Tokios kelionės mane įkvepia, suteikia ryžto, naujų idėjų, augina mano asmenybę“, – džiaugiasi ji.


Kliūčių buvo, dvejonių – ne
Paauglystėje Liną pamokų metu dažnai galėdavai rasti Kauno viešojoje bibliotekoje. Ji domėjosi daugeliu drąsių dalykų – nuo karo žurnalistikos iki alpinizmo ir astronomijos. Jau tada jautė: jos kelias – skraidyti. Sudėjo visas pastangas į savo svajonę. Kliūčių buvo, dvejonių – ne. Dvejonėms Lina ir dabar nepasiduoda, nes tai būtų iššvaistyta energija.
Ji įsitikinusi, kad ne lytis lemia profesinę sėkmę: „Techninius dalykus galima išmokti, pilotuoti lėktuvą – taip pat. Lakūnui svarbu priimti teisingus sprendimus dirbant kartu su kitu pilotu“, – pabrėžia darbo ypatumus Lina.
Kodėl tiek mažai moterų aviacijoje? Ji spėja, kad moterys labiau save saugo, nes šis darbas reikalauja fizinių ir emocinių jėgų. Pirmieji skrydžiai tik sustip­rino Linos norą pilotuoti. Pirmą kartą pati ore valdė sklandytuvą „L13 Blanic“ Pociūnų aerodrome. Paskui pakilo ir lėktuvu „Cessna 152“ Kyviškių aerodrome: „Neapsakomas džiaugsmas, kai skrendi vienas. Širdis dainuoja!“
2005 metais Lina baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą. Įsidarbino Lietuvos oro linijų bendrovėje „FlyLAL – Lithuanian Airlines“, kur ji, pirmoji šios įmonės pilotė, pilotavo keleivinį lėktuvą „Saab 2000“.
Pirmasis skrydis iš Vilniaus į Taliną irgi išliko ilgam. Tada laiko trūko viskam. Skrydžio planas ir kiti popieriai skraidė po visą kabiną. Dar ilgai neužmirš ironiškos instruktoriaus šypsenos...
„Ar susilaukiu daugiau dėmesio nei vyrai pilotai? Tikriausiai taip. Briuselio oro uoste, kai greta stovinčio lėktuvo pilotai pamatė mane, padovanojo vyno butelį. Aptarnaujantis oro uostų personalas taip pat nuolat šypsosi ir moja“, – sako Lina.
Žinoma, niekada neužmirš ir pirmojo savarankiško skrydžio akrobatinėje zonoje lėktuvu „Jak 52“. Kol kas tai buvo sudėtingiausias, daugiausia valios, drąsos ir pastangų pareikalavęs skrydis, bet kartu – ir džiaugsmingiausias. Nebestebina, kad Linai patiko leistis parašiutu, šokti su guma nuo 50 metrų krano. Skrido ir skraidykle bei oro balionu.


„Mano namai – Žemė“
Daugiausia laiko žemėje Lina praleidžia Rygoje. Dėl darbo grafiko dauguma lakūnų, gyvendami Rygoje, išties joje negyvena. Oro uostas, skrydžiai, miegas, sportas, laisvadienis Lietuvoje. Taip ir Lina gyveno porą metų, kol suprato, kad laikas kelyje tiesiog ištirpsta. Dabar ji seka kultūrinį gyvenimą Latvijos sostinėje, keliauja po apylinkes.
Rygos įlanka – vos 15 kilometrų nuo jos namų. Lina pastebėjo, kad Latvijoje puikiai išplėtotas ekstremalusis sportas, daug baseinų, dviračių takų, nuostabūs nacionaliniai parkai.
„Daugumai tu esi tas, kokiu automobiliu važinėji. Juokinga! Pasiilgstu Vilniaus kavinių, skanaus kokybiško maisto, žmonių šypsenų, laisvumo. Rygoje labai jaučiamas tylus šaltasis karas tarp rusakalbių ir latvių. O jis jau daugelį metų nė vienai pusei nėra naudingas“, – dalijasi nerimu lietuvė.
Danguje ji praleidžia 30–90 valandų per mėnesį. Namais vadina Žemę. Linai patinka Dalai Lamos išmintis. Pavyzdžiui, kad visur reikia jaustis kaip namuose, elgtis pagarbiai, mylinčiai, rūpestingai. „Tada daug lengviau gyventi, laisviau kvėpuoti. Kad ir kur būtum, jautiesi savas“, – įsitikinusi pilotė.

Mažiau...

sugrize lietuviaiSugrįžę būti lietuviais

Daiva Budrienė

Jie grįžta taip pat tyliai, kaip ir išvažiavo. Gimę, augę ir gyvenę Lietuvoje, jie prisitaiko ir kitose šalyse, tačiau tėviškės trauka, paslėpta labai giliai, vieną dieną išplazda iš slėptuvės. Tada jie kraunasi lagaminus. Namo.
Pasiklausiusi sugrįžusiųjų istorijų supranti, kad Lietuvoje dar ne viskas prarasta.

Seneliai ir anūkai: išmokite džiaugtis drauge

Giedrė Budvytienė

Vasarą nemažai vaikų atostogauja pas senelius. Dažnai pasitaiko, kad seneliai nusprendžia taisyti tėvų auklėjimo klaidas: vieni būna pernelyg griežti ir reikalauja paklusnumo, kiti leidžia viską ir lepina kaip įmanydami. Tokiais atvejais viešnagė gali virsti išbandymu abiem pusėms, o kartais peraugti ir į visos šeimos konfliktą. Ką daryti, kad taip neatsitiktų? Pataria psichologė Alma Želvienė.

iskylos laukeIškylų sezono naujienos iš viso pasaulio

Giedrė Budvytienė

Patogiai ir jaukiai paiškylauti paplūdimyje ar miške, pagaminti skanų maistą gamtoje padeda įvairūs naudingi daiktai ir prietaisai. Pasaulio gamintojai nesnaudžia ir kuria naujoves. Šio vasaros sezono tendencija – prietaisai, atliekantys ne vieną, o kelias funkcijas.

Vietoj išpuoselėtos vejos – žydinti pieva

Rita Šemelytė

Prižiūrėti veją, kad ji būtų minkšta ir tanki kaip kilimas, nėra lengva. Ekologai vis dažniau teigia, jog laikas keisti požiūrį į veją. Ji – ne tik dekoratyvinė sodybos danga, bet ir natūraliai auganti velėna. Viksvos, samanos ir dobilai auga be trąšų, atsparūs drėgmės stokai. Natūralią pievą reikia rečiau pjauti.

KITI NUMERIAI
Susisiekite su mumis

Šiuo metu nesame prisijungę. Bet Jūs galite palikti mums žinutę ir mes su Jumis susisieksime artimiausiu metu.

Turite klausimų? Mes Jums padėsime.

Žinutės išsiuntimui paspauskite ENTER
PAGALBA
Norėdami skaityti pilną leidinio versiją ir aiškiai matyti tekstą, spauskite PRIDĖTI Į KREPŠELĮ ir atlikite apmokėjimą.