„Ūkininko patarėjas“ Nr. 50, 2014 m. gegužės 3 d.

0,43 € 0,22 €

Elektroninis leidinys

MINČIŲ BRASTA...


Spausdinto žodžio užkulisiai


Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, vėl visi prabyla apie žiniasklaidą. Liejasi upės sveikinimų, prisimenama istorija... Tądien pamirštami priekaištai žurnalistams, jie nevadinami „tūpais“ ir net kritiškiausi rašiniai staiga tampa teisingi ir reikalingi. Tačiau mums patiems, žurnalistams, kartais taip pat  knieti pasidalyti patirtimi, kuri labai dažnai nulemia rašinių temas ir jų kokybę. Kiekvienas straipsnis turi užkulisius, apie kuriuos skaitytojas nežino. Jam nerūpi ir, žinoma, neturi rūpėti, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis žurnalistas surenka informaciją, ką jis patiria dėliodamas įvairiausias detales arba bandydamas prakalbinti pašnekovus. Bet kartais labai maga parodyti tą žiniasklaidos „virtuvę“ ir su nuoskauda konstatuoti: LR Visuomenės informavimo įstatymas tarsi garantuoja žurnalistams  teisę rinkti ir skleisti informaciją, tačiau praktiškai tai nėra taip lengva, o kartais ir visai neįmanoma.

Plačiau...

Violeta LiukaitieneParadoksas – ypač kalbant apie valstybės institucijas ar jos įstaigas.  Informacijos rinkimo ypatybių, detalių nereglamentuoja joks teisės aktas, o tuo labai dažnai ir naudojasi  valdininkai, užmiršdami, kad žurnalistai kaupia informaciją ne savo asmeniniam smalsumui patenkinti, o norėdami ją pateikti visuomenei. T.y. piliečiams, kurie sąžiningai mokėdami mokesčius tuos pačius valdininkus ir išlaiko. Tad slėpti informaciją, ją riboti ar bet kokiais kitais būdais varžyti žiniasklaidos atstovų teises yra mažų mažiausiai amoralu.
Aiškinuosi situaciją Kaišiadoryse. Viena gyventoja skundžiasi, kad rajono žemėtvarkininkai atėmė iš jos dalį žemės, atiduodami kaimynei. Ir viskas dėl to, kad kažkada to paties Nacionalinės žemės tarnybos skyriaus  specialistai matuodami padarė klaidų. Suprantama, kad tą situaciją pradedu aiškintis nuo to rajono žemėtvarkininkų, kurie geriausiai turėtų žinoti, kas čia atsitiko. „Atsiųskite klausimus raštu ir mes jums atsakysime“, - sako skyriaus vedėja, aiškiai demonstruodama nepakantumą. Kaip, beje, prieš kurį laiką ir jos pavaduotoja, rengiant kitą rašinį. Nejučia galvoju, kaip tuomet kalbama su kokia kaimo bobute, jei jau ir su žurnaliste taip...
Tad rašome, siunčiame. Kad straipsnis būtų kuo išsamesnis ir tikslesnis, bandome skambinti ir į pačią Nacionalinę žemės tarnybą (NŽT), kurios viena darbuotoja situaciją Kaišiadoryse prieš kokius metus yra tyrusi ir parengusi ataskaitą, kurią pasirašė NŽT direktoriaus pavaduotojas Evaldas Čijauskas.
Situaciją tyrusi darbuotoja sako, kad ji negali kalbėti be savo skyriaus vedėjos leidimo. Skambinam skyriaus vedėjai. O ši negali kalbėti be direktoriaus leidimo. Ar gali kalbėti, tarkime, E. Čijauskas? Skyriaus vedėja atkerta: kodėl reikia kalbėti su direktoriaus pavaduotoju, jeigu yra direktorius? Gerai, skambiname direktoriui. Aišku, jo telefonu atsako administratorė, nes direktorius pasitarime. Bet iškamantinėja, ar aš asmeniniu klausimu, ar ne, apie ką noriu kalbėti. Klausimai, matyt, netinka, nes galiausiai ji sako, kad direktoriaus čia man net nereikia, nes tokiems klausimams yra atstovė spaudai. Susisiekiame, nors man reikia tik tiek, kad kas nors leistų kalbėti situaciją geriausiai išmanančiai specialistei. Tačiau to leidimo negaunu. Po paros atstovė spaudai atsiunčia atsakymus į klausimus, kuriuos pateikiau Kaišiadorių r. skyriui. Žinoma, atsakymai paviršutiniški, nes jie – iš antrų rankų. O iš Kaišiadorių tegaunu žinutę, kad mano klausimai persiųsti į Vilnių...
Štai toks ratas apsukamas nežinia dėl ko, ir atsakymai vis tiek netenkina. Žinoma, po tiek skambučių tau užlipdoma įkyraus, nepatenkinto žurnalisto etiketė. O viso labo tik nori išsamiai viską išsiaiškinti, kad straipsnis būtų kuo objektyvesnis. Formaliai žvelgiant, taip, informacija tarsi ir buvo suteikta, bet tokie dirbtinai sukurti barjerai žurnalistams, beje, ne tik NŽT sistemoje, yra rimta užuomina apie pažeidžiamą pagrindinę teisę į informaciją. Žurnalistas priverčiamas dirbti paviršutiniškai, o tai valdininkams labai naudinga.
Kolegos pasakoja ir savo patirtus įspūdžius, bendraujant su valstybinių institucijų atstovais. Štai valstybinės įmonės, pavaldžios Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM),  Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros direktoriaus pavaduotojas Artūras Bagotyrius, pakalbėjęs su žurnaliste, tiesiog prisakė: mano pavardės neskelbkite.  Bijo prisiimti atsakomybę už savo žodžius? Betgi yra valstybės tarnautojas, jis privalo teikti informaciją ne anonimiškai. Beje, labai sunku išpešti informaciją ir kitose ŽŪM pavaldžiose institucijoje, ir pačioje ŽŪM, kurios buvusi atstovė spaudai Ramunė Visockytė išdrįsdavo „Ūkininko patarėją“ gąsdinti, kad sužlugdys, pavyzdžiui, organizuojamą apskritojo stalo diskusiją, jeigu pasikvietus aukšto rango valdininkus kartu su žurnalistu nedalyvaus ir pats leidinio redaktorius! Liūdnas metas atėjo žurnalistams, bendraujantiems su Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centru, mat R. Visockytė čia tapo patarėja... komunikacijai.
Valstybės institucijos kažkodėl pastaruoju metu labai daug galių suteikia savo komunikacijos skyrių darbuotojams, kurie tarsi turi padėti žiniasklaidos atstovams rinkti informaciją, tačiau akivaizdu, kad dažniausiai tik trukdo, menkindami institucijų, jų vadovų ar specialistų autoritetą. Labai dažnai teisinamasi, kad žurnalistai, pakalbėję su valdininkais, „prirašo visokių nesąmonių“. Kur neprirašysi, jeigu nėra suinteresuotųjų suteikti išsamios informacijos.
Keisčiausia, kad pastaruoju metu lengviausia bendrauti su statutinių organizacijų darbuotojais ir atstovais spaudai, nors čia būtų labiau pateisinamas uždarumas. Nepamenu, ar buvo atvejų, kai, pavyzdžiui, iš policijos ar prokuratūros negautum atsakymo operatyviai, nepersiuntinėjant klausimų iš vieno kabineto į kitą, o paskambinus aukščiausio rango pareigūnams itin retai kuris žurnalistą pasiųs eiti kryžiaus kelius ieškant informacijos. Tokį supratingumą turėtų demonstruoti visi tie, kuriuos pasamdė mūsų šalies piliečiai. 

Mažiau...

Kelią skinasi nauja mokslininkų vizija

Elena RINKEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

spausdinto zodzioJeigu prieš aštuoniasdešimt metų Lietuvos veterinarijos akademijos (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija (LSMU VA) Stambiųjų gyvulių klinika buvo labai modernus ligų diagnozavimo ir gydymo centras, tai šiandien Kauno centre įsikūrusi ši gydykla nebeatitinka daugelio reikalavimų: pradedant higienos normomis, baigiant vidaus įranga, patalpų išdėstymu, žodžiu, visa infrastruktūra atgyveno. Tokiomis sąlygomis rengti aukštos kvalifikacijos būsimus veterinarijos gydytojus tapo labai keblu, kaip ir kokybiškai gydyti stambiuosius gyvulius.

Centrą pastatyti – paskutinis šansas
Visuomenei pristatytas kurį laiką LSMU mokslo žmonių brandintas projektas – steigti modernų Gyvūnų sveikatingumo centrą, kuris turėtų įsikurti Kauno r., Giraitėje, šalia LSMU VA Praktinio mokymo ir bandymų centro. Visas planuojamų pastatų ir statinių plotas užimtų 7 865 kv. m plotą. Centre būtų gyvūnų laikymo, gydymo ir reabilitacijos, mociono, mokymo, administracinės, ūkinės patalpos, teikiamos pažangiausios gyvulininkystės paslaugos. LSMU VA kancleris prof. Henrikas Žilinskas, pristatydamas būsimo centro idėją, pabrėžė, kad jame vykdoma mokslo veikla ir teikiamos universitetinio lygio diagnostikos bei gydymo paslaugos atitiktų visos šalies gyvulininkystės poreikius.
– Dar vienas labai svarbus aspektas, – teigė prof. H. Žilinskas, – iš valstybės nebus prašoma lėšų papildomiems darbuotojų etatams, nes LSMU VA įsipareigoja panaudoti jau turimą potencialą.
LSMU VA kancleriui antrino žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna. Pasak jo, jau seniai pasigendama valstybinio sisteminio požiūrio į veterinariją ir gyvulininkystę apskritai, galinčio užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą visiems gyvulininkystės subjektams šalyje, taip pat ir kaimyninėse valstybėse. Žemės ūkio ministro teigimu, 2014–2020 metų Europos Sąjungos (ES) paramos žemės ūkiui finansinis periodas – paskutinis šansas, kai dar būtų galima pasinaudoti ES parama minimam centrui steigti, todėl jį praleisti būtų neprotinga.

Menkina studijų kokybę
Diskusijoje apie tokio centro reikalingumą LSMU Veterinarijos akademijoje argumentus už ir projekto viziją pristatė LSMU VA Veterinarijos fakulteto dekanė prof. Vita Riškevičienė ir LSMU prorektorius veterinarijai prof. Antanas Sederevičius.
Dekanės prof. V. Riškevičienės teigimu, veterinarinės medicinos studijų programa yra viena iš septynių ES reguliuojamų profesijų, todėl dėl suderintų mokymo reikalavimų ES veterinarijos gydytojų diplomai pripažįstami visose ES valstybėse, o tai LSMU VA absolventams atveria kelius įsidarbinti ne tik mūsų šalyje:
– Būtų apmaudu, jeigu didžioji dauguma mūsų studentų taip ir padarytų. Vadinasi, privalome jiems pasiūlyti tokias pagrindinių studijų sąlygas, tęstines studijas ar mokslo tiriamuosius darbus, kad jauni ir kvalifikuoti specialistai liktų Lietuvoje.
Pasak dekanės, visi ES veterinarijos gydytojus rengiantys universitetai turi išlaikyti tokį lygį, kad studentai jau studijų metu įgytų būtiną kvalifikaciją, užtikrinančią paslaugų kokybę. Tam reikia atitinkamai įrengtų laboratorijų, gyvūnų klinikų, praktinių mokymų ir bandymo centro, stacionarių ir mobilių klinikų bei moderniausių priemonių gyvūnams gydyti.
– Iš esmės didžiąją dalį reikalavimų atitinkame ir vykdome, bet šiandien mūsų studentams užtikrinti kuo daugiau praktinių įgūdžių sunku. Pagrindinė problema – Stambiųjų gyvūnų klinika nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Vadinasi, naujojo centro įkūrimas – būtina sąlyga, norint neprarasti veterinarijos mokslo ir studijų kokybės pozicijų Europoje.

Centras išsilaikytų be valstybės paramos
Gyvūnų sveikatingumo centro įkūrimas – tai projektas, kurio aktualumas, LSMU prorektoriaus veterinarijai prof. A. Sederevičiaus teigimu, net nesvarstytinas, svarbiausia įvardyti, kokią konkrečią naudą jis atneš visuomenei.
– Prieš metus universitete buvo sudaryta darbo grupė klinikiniam darbui gerinti ir ji įvardijo pagrindines veterinarijos problemas: privatiems veterinarijos gydytojams sunku apsirūpinti tinkama diagnostikos įranga, šalyje nėra išplėtoto stacionarių specializuotų veterinarinių paslaugų teikimo tinklo, dauguma ūkininkų negali laiku gauti deramo lygio diagnostinių bei stacionaraus gydymo paslaugų savo gyvūnams, o Stambiųjų gyvulių klinika Kaune neatitinka reikalavimų, – kalbėjo prof. A. Sederevičius. – Pastačius naujas klinikas įvairių rūšių gyvūnai būtų gydomi visą parą ir be išeiginių dienų. Naujosiose patalpose būtų gyvūnų stacionaras, patalpos pooperacinei priežiūrai ir reabilitacijai, kas, pvz., labai aktualu žirgams. Svarbiausia, atsirastų galimybė sukurti visą parą veikiančią mobilią ambulatorinių paslaugų teikimo sistemą ir tam išnaudoti kvalifikuotą klinikų personalą bei įrangą, dirbtų keturios mobilios grupės, kurios, gavusios signalą apie negaluojantį gyvūną, per 2-3 val. galėtų nuvykti į vietą, – teigė prorektorius.
Pasak jo, projekto tikslas – ne tik gerinti veterinarines paslaugas, bet ir sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams atlikti, čia būtų ir gera bazė rezidentų praktiniams įgūdžiams formuoti. Juolab kad universitetas dalyvauja slėnio „Nemunas“ programose ir jau yra sukaupta unikalios įrangos, kuri naujoje modernioje bazėje būtų išnaudojama efektyviau.
Prof. A. Sederevičiaus optimistiniu teigimu, naujasis centras išsilaikytų pats. Tam reikalingų pajamų gautų iš gyvūnų gydymo paslaugų, embrionų transplantacijos, specialistų tęstinio mokymo, kursų veterinarijos gydytojams, studentų mokymo, mokslinių projektų ir įvairių užsakymų.
Į šiuos teiginius žemės ūkio ministras reagavo, jog tai ir buvo pagrindinė projekto laiminimo sąlyga: paslaugos turi būti aukščiausios kokybės ir prieinamos gyvulių augintojams, o centrui išlaikyti nebūtų ieškoma pinigų valstybės biudžete.

Buvo abejojančiųjų
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas įsitikinęs, kad veterinarinių paslaugų kokybė, turint tokį centrą, labai pagerėtų. Bet čia pat kėlė klausimą, kiek centro veterinarijos specialistų paslaugos kainuotų ūkininkams?
– Tikimybė, kad jos brangs – didelė, todėl universitetinio lygio veterinarijos paslaugų apmokėjimą turėtų dalytis universitetas, draudimo bendrovė ir ūkininkas ar žemės ūkio bendrovė, – sakė J. Talmantas. – Bet aukščiausio europinio lygio gyvūnų gydykla reikalinga, nevalia pamiršti ir privačių veterinarijos gydytojų, kuriems būtina parama bent įsikurti kaime. Jų paslaugų kaip reikėjo iki šiol, taip ir reikės vėliau.
Anot Lietuvos ristūnų sporto sąjungos vadovo Arūno Cicėno, žirgams, kurie dažnai kainuoja ypač daug, veterinarinės medicinos paslaugos turi būti aukščiausio lygio.
– Šiandien žirgininkai Lietuvoje kliaujasi vienu mūsiškiu profesoriumi – Audriumi Kučinsku ir dviem gydytojais iš Latvijos. Dar vienas – osteopatas – atvažiuoja iš Škotijos. Situacija sunkiai suvokiama, todėl ne vien būsimos klinikos infrastruktūra svarbi, būtina galvoti apie ypač kvalifikuotus specialistus.
Apie pastaruosius kalbėjo ir Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos prezidentas prof. Vid­mantas Bižokas, kuris tvirtino, kad tik baigusių studijas veterinarijos gydytojų rėmimo klausimas todėl ir yra toks aktualus, nes be jo jauni žmonės, gavę mokslo baigimo diplomus, dirbti eis kur nors kitur. O tokiu atveju iš kurgi rasis patyrę ir kvalifikuoti šių dienų veterinarijos mokslo žinovai?
Šiek tiek projekto sėkme abejojo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis, pabrėžęs, kad išsako didžiosios daugumos asociacijos narių nuomonę.
–Visi gyvulių augintojai suinteresuoti, kad šiuolaikiška gyvulių gydykla šalyje būtų, bet jeigu visa veterinarinė veikla bus sukoncentruota šiame centre, kyla daug klausimų, kaip paslaugos bus teikiamos visoje šalyje? Žinoma, tvirtinimas, jog jos bus teikiamos visą parą visus metus nuteikia labai gerai. Gal tikrai bus taip, kaip įvyko su stambiaisiais technikos pardavėjais, kai jų serviso paslaugos bet kuriuo paros metu buvo puiki naujiena, bet ji buvo ir pagrindinis argumentas konkurencijoje. O su kuo konkuruos šio centro specialistai? Su rajonų veterinarijos gydytojais, neapsiginklavusiais tokia medicinine įranga, kokią planuojama turėti centre? – kėlė klausimą J. Kraujelis.
LŽŪBA prezidento manymu, jeigu dėl projekto sutartų visi socia­liniai partneriai, geriausiu atveju centras pradėtų veikti apie 2025 m.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas pabrėžė, kad bet kuriam ūkininkui svarbiausia, kiek kainuoja gyvulio gydymo paslaugos. Ar jos bus įkandamos ne tik prabangių žirgų laikytojams, bet ir kelių karvučių, kurias šeimininkui į Kauną tektų vežti, pvz., iš Žemaitijos? Kita vertus, kalbant apie didelę investicinę vertę turinčius gyvūnus, visai suprantama, kad dabartinėmis Stambiųjų gyvulių klinikos sąlygomis jiems suteikti tinkamų paslaugų nebeįmanoma.
A. Stančikui visiškai pritarė AB „Agrowill Group“ įmonės gyvulininkystės vadovas Sigitas Japertas. Jo teigimu, planuojamas Gyvūnų sveikatingumo centras jau turėjo būti įkurtas.
– Jeigu kam nors atrodo, kad moderni gydykla labiausiai reikalinga žirgininkams, tai turiu pasakyti, kad bandoje turime ne ką pigesnių piendavių nei žirgai, todėl jų geriausia priežiūra ir, reikalui esant, geriausiu gydymu esame ypač suinteresuoti. Galvoje turiu tai, kad tokiame centre aukščiausią kvalifikaciją įgytų būtent būsimi veterinarijos gydytojai, kurie ateitų dirbti į privačias struktūras, – teigė S. Japertas.

Latvių ir estų projektai nepasitvirtino
LSMU VA Neužkrečiamųjų ligų katedros vedėjas, Stambiųjų gyvulių klinikos vadovas prof. Audrius Kučinskas tvirtino, kad tokio centro įkūrimas nėra fantazija, jo modelis ne laužiamas iš piršto, o sekama pažangiausia pasaulio praktika.
– Tiems, kas galvoja, jog centro mokslininkai – veterinarijos gydytojai bus konkurentai kolegoms rajonuose, noriu aiškiai pasakyti: jokiais būdais to nebus. Pakviesti mes vyksime būtent pas vietos veterinarijos gydytoją, kuriam teiksime reikalingą konsultaciją ar pagalbą pagal jo prašymą ir poreikį, o ne blaškysimės po ūkius siūlydami savo paslaugas. Šio centro esmė, dar kartą pabrėžiu, koncentruoti pažangiausias veterinarijos mokslo žinias, kurių privalo semtis šių dienų veterinarijos studentai, vystyti mokslinę tiriamąją veiklą ir tuo dalytis su gyvulių augintojais, o pačiame centre teikti aukščiausios kvalifikacijos veterinarinio gydymo ir kitas paslaugas, – sakė profesorius.
Į priekaištus ir abejones, kodėl tokį centrą reikia statyti būtent Kaune, prof. A. Kučinskas taip pat turi aiškų atsakymą:
– Kaimynai latviai ir estai moderniausius gyvulių gydymo centrus pasistatė gerokai anksčiau, tačiau juose nebuvo veterinarijos mokslo bazės, kokia yra Veterinarijos akademija. Į tuos centrus specialistai atvykdavo kartą per mėnesį savaitę padirbėti. Į tai, į ką prieš kelerius metus žiūrėjome su didžiausiu pavydu, šiandien žiūrime su užuojauta, nes nė vienas tų centrų veiklos beveik nebevykdo. Ir kitose šalyse tik gyvulių gydymo klinikos išsilaiko sunkiai, todėl vienintelis kelias – būsimų klinikų personalą išlaikyti privalo universitetas, ką LSMU jau įsipareigojo.
O trečias, prof. A. Kučinsko teigimu, labai svarus argumentas, kodėl naujasis centras reikalingas – gerokai išsiplėstų galimybė veterinarines paslaugas teikti kiaulių ir avių augintojams, ko šiandien pasiūlyti neįmanoma dėl esamų sąlygų.

Kiek reikės pinigų – atsakymo nėra
Konferencijoje–diskusijoje taip ir neišgirdus svarbiausio – kiek iš viso kainuos šis projektas, nors buvo įvardyti ir centro valdymo vadybos niuansai, ir kokias galimas pajamas iš savo veiklos gaus naujoji gyvūnų gydykla, to asmeniškai paklausus LSMU VA prorektoriaus veterinarijai prof. A. Sederevičiaus, šis atsakė:
– Apie projekto kainą kol kas nėra ką kalbėti, ji aiškės tik įvertinus priešprojektinius siūlymus, jeigu mūsų siūloma idėja dėl kokių nors priežasčių nebus atmesta.
O žemės ūkio ministro V. Juknos pasiteiravus, kada galima tikėtis naujojo centro statybos darbų pradžios, paaiškėjo – konkretūs veiksmai atsiranda tik kartu su pinigais.
– Kol Kaimo plėtros programa 2014-2020 metams, iš kurios lėšų ketiname remti centro įkūrimą, vis dar rengiama ir Europos Komisijos (EK) nepatvirtinta, negaliu įvardyti darbų pradžios datos. Tikimės, kad KPP bus patvirtinta liepą–rugsėjį, o tada jau bus rengiama nacionalinė programa, kurią vėl turės patvirtinti EK. Taigi ką nors konkrečiau pasakyti bus galima geriausiu atveju 2015 m. pradžioje, – sakė V. Jukna. – Bet tam, kad būtų daromi konkretūs žingsniai, būtinas visų socialinių partnerių supratimas ir sutarimas naująjį centrą statyti. O kol kas reikia kalbėti ir aiškinti žemdirbių visuomenei projekto esmę, išklausyti ir išgryninti konstruktyvius siūlymus, – kalbėjo žemės ūkio ministras apie vieną galimą projekto finansavimo šaltinį, neužsimindamas apie jokias kitas reikalingas lėšas.

Autorės ir Jolantos JONIKIENĖS nuotraukos

LŪS nenusiteikusi dirbti valdininkų darbo

EGLERasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Simbolinis sutapimas: išplėstinis Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) prezidiumo posėdis šią savaitę vyko tą pačią dieną, kai Žemės ūkio ministerijoje buvo minima mūsų šalies narystės ES dešimtmečio sukaktis. Tačiau LŪS posėdžio darbotvarkė itin šventiška nebuvo – jo dalyvių teigimu, šis laikotarpis ledų tarp žemdirbių savivaldos ir šalies valdžios neištirpdė, į ūkininkų lūkesčius reaguojama vangiai apsiribojant formaliu atsirašinėjimu, o įvairių prievolių bei reikalavimų kupra tik didėja.

Kredito unijos sutvirtino giminystės ryšius su žemdirbiais

Ūkininkams bent penkerius metus garantuotos lengvatinės paskolos

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Lietuvos centrinė kredito unija (LCKU), asociacija „Lietuvos kredito unijos“ (ALKU) šią savaitę pasirašė mažiausiai penkerių metų strateginės part­nerystės sutartį su Žemės ūkio rūmais (ŽŪR). LCKU sistemai priklausančios 62 kredito unijos įsipareigojo palankiomis sąlygomis finansuoti agrarinį verslą.
„Komerciniai bankai dažniausiai nesileidžia į kalbas su mažažemiais ir smulkiaprekiais ūkiais. Ši sutartis – tai bandymas sukurti tokią sistemą, kai visiems ūkininkams, nebūtinai didiesiems, paskolos būtų pasiekiamos ne taip, kaip katinėliui aukštai pakabinta lašinių paltis“, – pasibaigus pasirašymo ceremonijai kalbėjo ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas.

Veterinarijos gydytojo ateitis dabarties išklotinėje

mociuteRegina STUNDIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Jei apžvelgtume šalies žemės ūkyje dirbančių privačių veterinarijos gydytojų sklaidos žemėlapį, tai tų, kurie rūpinasi ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių gyvulių gerove, yra 551. Rytų Aukštaitijos regione – pavieniai: Utenos ir Anykščių rajonuose – septyni, Ignalinos – trys, Molėtų – keturi, Zarasų – šeši.
Beveik 20 metų Utenos krašte dirbantis veterinarijos gydytojas Audrius Kimontas sako, kad kolegų amžiaus vidurkis apie 50-55 metus, o jauni Sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos absolventai retas kuris renkasi tarnybos vietą sodžiuje. Dažniau jaunimą sutiksi miestų gyvūnų klinikose, kur švaru, jauku, o smulkūs keturkojai pacientai retai „nuskriaudžia“ juos gydančius „aiskaudas“.
Per pastarąjį dešimtmetį vos keli jauni veterinarai papildė pusamžių kolegų gretas. Todėl dabartinės situacijos tyrimų duomenimis, dar po dešimtmečio, 2023-iaisiais, kaimiečių ūkius aptarnaujančių veterinarų liktų apie 123, kurie nebepajėgtų gydyti ne tik galvijų, bet ir atlikti gyvulių bandos privalomųjų tyrimų.

KITI NUMERIAI
Susisiekite su mumis

Šiuo metu nesame prisijungę. Bet Jūs galite palikti mums žinutę ir mes su Jumis susisieksime artimiausiu metu.

Turite klausimų? Mes Jums padėsime.

Žinutės išsiuntimui paspauskite ENTER
PAGALBA
Norėdami skaityti pilną leidinio versiją ir aiškiai matyti tekstą, spauskite PRIDĖTI Į KREPŠELĮ ir atlikite apmokėjimą.