Kaimas atsidūrė bene paskutinėje kryžkelėje

Lietuva, ypač jos kaimas, tautos istorijoje patyrė daugybę sunkių išbandymų. Tačiau mūsų žemdirbiai darbštumu, dorovingumu, kantrybe ir užsispyrimu vis pasiekdavo, kad krašto žemės ūkis, kaip Feniksas atgimęs iš pelenų, vėl artėtų prie valstybių, kurios nepatyrė tokių sunkių išbandymų, lygio. 

Padaryta skaudžių klaidų
Neapgalvotai vykdant žemės reformą, buvo padaryta rimtų klaidų. Gal todėl ji nebaigta ir iki šiol. Mano, kaip ir daugelio kitų piliečių, susirūpinusių Lietuvos kaimo išlikimo problemomis, įsitikinimu, lemtingos klaidos buvo paveldėtojų rato išplėtimas iki vaikaičių, skubotas tuometinių ūkių išardymas, žemės pavertimas kilnojamuoju turtu, ūkių diferenciacija, pasiekusi modernios Lietuvos laikams nematytą mastą, neorganizuota kooperacija, neskaidrus ir kartais net neteisingas ES ir Lietuvos nacionalinės paramos paskirstymas ir kt.
Tačiau, nepaisant nuosmukio ir pertvarkos metais padarytų klaidų, Lietuvos žemės ūkis didelėmis pastangomis ir sąnaudomis atkūrė produkcijos gamybą ir pastaraisiais metais net susiduriama su jos realizavimo problemomis. Bet susirūpinimą kelia tai, kad pažanga pasiekta, naudojant vis daugiau mineralinių trąšų, pesticidų, net prieš pat nuimant derlių (pvz., glifosatų). Tai prastina produkcijos kokybę, didina savikainą, teršia gamtinę aplinką ir kelia pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai.

Nykimą spartina nedarbas ir emigracija
Vieša paslaptis, kad 2007–2013 m. Lietuvos žemės ūkio subjektai gavo daugiau nei 9 mlrd. litų ES paramos, kuria pasinaudojo tik 2 proc. stambių žemvaldžių. Tai sudaro vos apie 2,5 tūkst. ūkių, jau disponuojančių daugiau kaip 40 proc. dirbamos žemės. Jų gauta ES parama net 54 kartus viršija likusiems varguoliams skirtus pinigus. Vikrieji ir suktieji vidutiniškai gavo gal po 2 mln. litų europinių lėšų, o kitiems liko trupiniai. Ar ne todėl tada ir prasidėjo spartus smulkių ūkių, net kaimų nykimas?
Prieš keletą metų Lietuvos kaime buvo 150 tūkst. ūkių, o 2015 m. kovo 1 d. duomenimis, jų buvo likę tik 121 tūkst. Liūdniausia, kad per gana trumpą laiką išnyko per 5 tūkst. kaimų ir vienkiemių, t. y beveik tiek, kiek jų buvo sunaikinta 1965–1990 m., vadinamojo „brandaus“ socializmo metais.
Grėsmingas visuomenės senėjimas ir kaimų nykimas yra visos ES narių žemės ūkio problema, tačiau Lietuvoje kaimo nykimo procesas yra gerokai intensyvesnis. Jį spartina didelis nedarbas, girtavimas ir intensyvi, net 6 kartus viršijanti pasaulio vidurkį, emigracija.

Dominuoja javų ūkiai
Suprantama, stambus, intensyvus ir chemizuotas ūkis yra gerokai našesnis ir reikalauja daug mažiau darbo jėgos, tačiau jis nesprendžia ekonominių, socialinių ir ekologinių šalies problemų.
Dominuoja javų ūkiai, o produkcija, kaip žaliava, parduodama užsieniui. Tai nesukuria darbo vietų. Grūdų augintojams patogu: pasėjai, nupjovei, pardavei ir dar ES paramą gavai. O štai gyvulių skaičius labai sparčiai mažėja, nes jų auginimo savikaina auga, o produkcijos supirkimo kaina mažėja.
Nebesugebame prisiauginti baltymingų augalų (dobilų, liucernų, žirnių, pupų, sojų ir kitų tradicinių rūšių) ir perkame milijonus tonų kenksmingų genetiškai modifikuotų sojų rupinių iš kitų valstybių. Kaime nedarbas siekia 20–25 proc.
Lietuvoje vidutinio ūkio dydis yra 11,4 ha. Jis artimas ES šalių vidurkiui, tačiau ariamų laukų plotų stambėjimas, sėjomainų nesilaikymas, spartus gyvulių skaičiaus mažėjimas, pievų ir ganyklų sunaikinimas ir vis intensyvesnis agrochemijos naudojimas mažina natūralųjį dirvožemio derlingumą ir biologinę įvairovę.

Lazda turi du galus
Mūsų seneliai gerai suprato žalienų ir ankštinių augalų naudą gyvulių mitybai ir dirvožemių derlingumui išlaikyti. Menu laikus, kai Lietuvoje kasmet buvo auginama iki 0,5 milijono ha dobilų. Tai buvo vertingas pašaras visoms gyvulių rūšims ir galimybė pagaminti pigią bei sveiką gyvulininkystės produkciją.
Nemalonu klausytis kai kurių stambių žemvaldžių ir funkcio­nierių, besipiktinančių ES priimtais nutarimais dėl sėjomainų „žalinimo“. Jie įprato auginti tik varpinius javus ir rapsus, kurie reikalauja daug trąšų ir pesticidų, ir nebenori sėti tradicinių visokeriopai vertingų žalienų ir ankštinių augalų.
Rezultatas – naujausioje Lietuvos raudonojoje knygoje jau įrašyta beveik 800 augalų ir gyvūnų rūšių. Šalyje sparčiai nyksta 48 paukščių, šikšnosparnių, vabzdžių ir augalų rūšys. Tai tiesiogiai susiję su tradicinio kaimo nykimu, nes jie yra prisitaikę gyventi kaime, šalia žmogaus. Vidurio Lietuvos laukuose jau beveik išnyko kurap­kos, kiškiai, varlės, kamanės. Ar tai ne rimtas signalas, kad kažkas mūsų veikloje negerai? Kai kurių gamtininkų nuomone, jei kaime gyventų bent 50 proc. gyventojų ir vyrautų smulkesni ūkiai, Lietuva ekologinių problemų neturėtų. Taigi, viską sudėjus, stambaus ūkio pranašumai subliūkšta.

Neturime aiškesnės vizijos
Lietuvos žemės ūkiu rūpinasi beveik 100 įvairiausių asociacijų ir sąjungų – Žemės ūkio rūmai, keturi mokslinio tyrimo institutai, konsultavimo tarnyba, kelios ministerijos, du universitetai, daug įvairiausių kontrolės įstaigų ir net Lietuvos kaimo parlamentas.
Bet jų veiklos koordinacija – labai silpna, nes kiekvienas tempia paklodę į save ir kaimo problemos lieka podukros vietoje. Neturime aiškios agrarinio sektoriaus vizijos net artimiausiam dešimtmečiui. Nėra ir už tai atsakingų, nes tai – kolektyvinė atsakomybė.
Važiuojant pagrindiniais Lietuvos keliais, matomos ir gražiai sutvarkytos sodybos bei gyvenvietės, tačiau pasukus giliau, vaizdas labai pasikeičia. Dabartiniame Lietuvos kaime jau apie 70 tūkst. trobų stūkso užkaltais langais.

Pasitraukimas iš gamybos – aklavietė
Pagirtina, kad naujoje Lietuvos kaimo plėtros programoje nebeliko pragaištingos priemonės „Pasitraukimas iš prekinės gamybos“. Ja norėjo pasinaudoti (o didelė dalis ir pasinaudojo) net 110 tūkst. ūkininkų. Sunku net įsivaizduoti didesnį smūgį kaimui. Pagal naująją programą, daugiau kaip 40 proc. yra mažesni nei 5 ha, o jaunieji ūkininkai tesudaro tik 6 proc. Programos įgyvendinimui Lietuva ketina panaudoti 1,9 mlrd. eurų (1,6 mlrd. eurų ES biudžeto lėšų ir 0,3 mlrd. eurų nacionalinių lėšų), numatytų 2014–2020 m.
Tokia programa, ko gero, bus paskutinė. Sudėjus 2007–2013 m. ir ateinančiojo periodo paramą, vadinamajai kaimo plėtrai bus panaudota net apie 4 mlrd. eurų, tačiau šia parama pasinaudoja tik apie 10 proc. ūkių savininkų. Likusieji 90 proc. apie ją galės tik pasvajoti. Daug teisingiau būtų buvę tą paramą paskirstyti visiems – proporcingai pagal ūkių dydžius, kaip Švedijoje arba JAV, kur valstybė neremia didesnių kaip 250 ha ūkių. Jei dabartinė parama būtų skirta ne 8 tūkst. ūkininkų, o agroservisams įkurti rajonuose ir stambesnėse seniūnijose, tą paramą pajustų dešimteriopai daugiau vargstančių smulkiųjų ūkių savininkų.

Žemė smarkiai pabrango
Sudėtingų neigiamų procesų dabartiniame Lietuvos kaime yra ir daugiau. Vyksta neribota spekuliacija žemės ir miškų plotais. Jau baigiama supirkti visa Lietuva, bet, atrodo, niekam neįdomu, kas ir už kieno pinigus tai daro.
Prieš kelerius metus pigiai supirkta žemė, įvedus eurą, pabrango 3–5 kartus. Retas žemdirbys dabar gali svajoti apie tokios brangios žemės pirkimą. Kai kurie žemgrobiai, tikėdamiesi kuo greičiau perparduoti Lietuvos žemę turtingiems užsieniečiams, vis spaudžia Seimą, kad jis panaikintų ir taip kuklius saugiklius nuo jų invazijos.
Tipišką dabartinį, netgi Vidurio Lietuvos, kaimą sudaro keli sumanesnių ūkininkų ūkiai ir keliolikos bežemių sodybos. Visa kita žemė yra nuomojama arba jau supirkta stambiųjų žemvaldžių, kurių žemės plotai išsidėstę net keliuose rajonuose. Daugumos jų tikslas – kuo didesnis derlius bet kokia kaina ir dar likusios nuomojamos žemės supirkimas ir perpardavimas.

Pasimokyti galėtume iš švedų
Nei stambūs ūkininkai, nei bendrovės nesuinteresuotos savo brangia ir galinga technika padėti įdirbti mažųjų ūkelių sklypus. Mažažemiams nebeliko galimybių ir net neapsimoka auginti gyvulių. Jie priversti skursti, degraduoti ir laukti pašalpų iš valstybės. Švedijos ir kitų šalių patyrimas rodo, kad tik kooperacija leistų išsaugoti smulkiuosius ūkius ir miestuose gyvenančių buvusių kaimiečių tėviškes, kartu ir kaimą bei kraštovaizdį. Kiekviename rajone ir seniūnijose dar likę šviesuolių, kurie savo sumanumu ir nuoširdžiu darbu gražiai tvarkosi, ūkininkauja ekologiškai, plėtoja įvairius verslus ir yra pavyzdys kaimynams. Tokiems ūkiams reikėtų suteikti parodomųjų-pavyzdinių ūkių statusą, kur būtų atliekami gamybiniai bandymai, organizuojami kursai ūkininkams, studentams ir moksleiviams, įdarbinami bedarbiai, socialiai remtini ar net degradavę piliečiai ir kt.
Tokių ir stambesnių ūkių bazėje galėtų būti įkurti, kaip tai yra Švedijoje ar Šveicarijoje, agroservisai, kurie už prieinamą kainą padėtų vargingesniems kaimynams atlikti sudėtingesnius ūkio darbus, realizuoti derliaus perteklių ir pan. Tam būtinas valstybinis požiūris ir visokeriopa parama.
Taikomąjį žemės ūkio mokslą turėtų kuruoti Žemės ūkio ministerija ir vertinti jį tik už sukurtas augalų ir gyvūnų veisles, sėklininkystę, veislininkystę, ekologizavimą ir kitokią konkrečią paramą šeimos ūkiams, o ne už „prestižinius“ straipsnius užsienio leidiniuose.

Ar netapsime didele komercine ferma?
Būtina įamžinti išnykusių ir benykstančių kaimų bei vienkiemių atminimą, jų vietose pastatyti atminimo lentas, paminklinius akmenis, pasodinti ąžuolų ar kitų medžių, jų vardu pavadinti gretimų miestelių ir miestų gatves, nes kaimų pavadinimai – neįkainojamas visos Lietuvos kultūrinis paveldas ir istorija.
Lietuvos kaimas atsidūrė bene paskutinėje kryžkelėje. Dar 10 metų, ir iš jo liks tik graudus prisiminimas. Neliks, kas saugotų papročius, dainas, gyvą kalbą, girias ir pievas, dirvą ir visą valstybę nuo beatodairiškos chemizacijos, technizacijos ir emigracijos.
Žemės ūkis gali tapti didele komercine ferma su keliais šimtais neaiškios kilmės žemvaldžių ir tūkstančiais varganų baudžiauninkų. Todėl būtina nedelsiant parengti ilgalaikę Lietuvos kaimo išlikimo strategiją. Vėluojame bent 20 metų. Tik neatidėliojamomis ir sutelktomis, nesavanaudiškomis ir koordinuotomis visų visuomenės sluoksnių bei valdžios pastangomis galime ir privalome bent atitolinti kaimo saulėlydį. Turime paskutinę galimybę racionaliai paskirstyti ir panaudoti ES paramą. Lietuva be šeimos ūkių ir tvarkingo kaimo – šalis be ateities.

Prof. Antanas SVIRSKIS
Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos tarybos narys